Po mano 16-ojo gimtadienio jis išvyko su mainų programa į Lenkiją. Labai graužiausi, ilgėjausi jo ir kažkur giliai širdyje bijojau... O kas, jeigu? Kas, jeigu sutiks liekną, gražią merginą? Nežinau, kodėl, bet tą akimirką juo suabejojau. Ir, pasirodė, ne veltui.
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Užgožusi savo pavydą aš lauksiu, kol su ja išsiskirsi“
Grįžęs jis buvo labai nutolęs ir atšalęs. Buvo neramu, bet viską teisinau tuo, kad ten praleistas laikas buvo labai pozityvus ir grįžti į mokslus nelabai norisi. Pasirodo, ne dėl mokslų jis buvo toks.
Šaltą žiemos vakarą išėjome pasivaikščioti. Aišku, mano iniciatyva. Bandžiau kalbėtis, kažką taisyti. Sulaukiau jo atsakymo: „Buvau tau neištikimas. Ir galiu pasakyti, kad su tavimi sugadinau dvejus savo gyvenimo metus“.
Šaltas dušas, purvinas skuduras į veidą ir visi kiti bjaurūs epitetai čia puikiai tiktų. Netekau žado, kojos linko, galvoje spengė. Ir tuomet padariau didžiausią klaidą savo gyvenime.
Aš netrenkiau, nekeikiau, neišėjau. Aš apkabinau ir paprašiau pasilikti. Tačiau jis išėjo. Žeminausi dar keletą dienų, rašiau, laukdavau jo po pamokų, bet jis pasirinko ją. Taip lengvai nusispjovęs į viską.
Po kelių savaičių jis sugrįžo, bet net paprasto žodžio „atleisk“ iš jo lūpų aš neišgirdau. Mūsų keliai išsiskyrė. O aš pradėjau gyventi „zombio“ gyvenimą. Nemiegojau, nesimokiau, apskritai, dingo noras kažką veikti.
Ėmiau lankytis pas psichologą, nes sąmoningai kenkiau sau. Kol bandžiau tvarkytis, jis nesiliovė manęs žeminti. Mokykloje kritikavo mano išvaizdą, aprangą, elgesį.
Tuomet įžeidimų atsirado daugiau nei žodžių „myliu“, o mėlynių ant kūno – daugiau nei bučinių.
Kartą trenkė į pilvą, tiesiog juokaudamas. Lankiausi pas gydytojus dėl hematomos gimdos srityje...
Blaiviu protu suvokiau, kad negalima to leisti, bet... Aš juk jį mylėjau. Nežinau, ką, bet kažką jame vis dar mylėjau.
Slinko metai, aš pasikeičiau, numečiau daug svorio, pradėjau rūpintis savo šukuosena, oda ir kitais moteriškais dalykais. Netgi susiradau vaikiną. Tačiau net ir jo nesugebėjau pamilti, nes nuolat, lyg šešėlis, grįždavo ir vis apie save primindavo Jis.
