Vis dar tikiu ir žinau, kad jis – mano gyvenimo vyras. Ir manau, kad visada taip liks, nors jo niekada ir nebus šalia manęs. Žinau, kad šio laiško jis niekada neperskaitys, kaip ir visų kitų jam parašytų, nes niekada neišdrįsiu jų išsiųsti. Galbūt jį perskaitys čia, galbūt atpažins, galbūt...
Nuo vienintelio tavo „labas“ po tiek savaičių tylos mano širdis kelias minutes daužėsi kaip pašėlusi. Tame atrodė tiek daug tavęs, tiek laukto, tiek išsiilgto, tiek išsapnuoto.
Nors žinojau, kodėl parašei, pati sau slapčia vyliausi, kad ne tik dėl to, ne tik dėl negrąžintų daiktų. Viltis atrodė tokia saldi, nežiūrint į tai, kad ją mačiau pro bjaurią skylę savo krūtinėje, kurią tu palikai. Tada, kai palikai mane nežinioje.
TAIP PAT SKAITYKITE: Tikra istorija. „Per tavo ir mano sesers vestuves verkė iš skausmo mano širdis“
Po kelių sausų „kaip sekasi?“ ir „gerai“ susitarėme laiką, kada atvažiuosi. Ir daugiau nieko neparašei. Nejaugi tikrai nenorėjai pasižiūrėti į akis, apkabinti, priglusti? Nejaugi visiškai nieko neliko? Po tiek pažadų, vilčių, planų, meile ir rūpesčiu persmelktų akių?
Negalėjau leisti tau vėl taip, vos pasirodžius, išnykti. Tiesiog negalėjau.
Pasiūliau pasivaikščioti. Sutikai. Kodėl? Kas tai? Ženklas, kad visgi kažkas liko? Bet tą dieną tai nebuvo svarbu. Tiesiog.
Kažkur važiavome, kažkur ėjome, kalbėjome apie visus dalykus, apie darbą, tavo keliones, vaikus, namus. Apie viską. Išskyrus tai, kas man tokio skaudaus kybojo ore.
Kai kažką man pasakojant paėmei mane už rankos, užmiršau, ką norėjau sakyti. Norėjau tik, kad niekada tos rankos nepaleistum. Ir tada nepaleidai.
Buvo taip gera, taip ramu jausti tave šalia, jausti savo iš jaudulio drėgną ranką tavo delne. Ir, atrodo, nieko daugiau nereikėjo. Nieko. Tik tavo buvimo šalia. Galėjau tiesiog žiūrėti į tave, žiūrėti, kaip tu kalbi, nieko negirdėdama, apie ką pasakoji. Tik žiūrėti. Ir nieko daugiau. Taip, kaip buvo anksčiau. Kaip esu tau sakiusi – žiūrėdama į tave aš svaigstu. Daugiau nieko nereikia.
Prisėdome miesto šurmulyje, restorane. Pūtė šaltokas vėjelis, norėjai pasirūpinti, kad nesušalčiau – kaip tai iki skausmo pažįstama. Man buvo šilta vien nuo to, kad buvai šalia, kad galėjau matyti tavo akis, jausti tavo kvėpavimą. Matydama tave sėdintį ir ateidama prie tavęs pagavau save svarstant, ar tik tai ne sapnas. Juk tavęs nebuvo. Tiek daug laiko, taip juodai ir skaudžiai nebuvo.
Ir dabar galvoju apie tą dieną, kai paskutinį kartą susitikome, nes aš to prašiau, nes man reikėjo atsakymų. Tada, tau taip šaltai ir atsainiai kalbant supratau, kad tikrai nusprendei atsiriboti, dingti. Tik apkabinimas buvo kitoks.
Išlėkiau nematydama kelio. Tą dieną aš miriau. Miriau, be jokio noro prisikelti. Atsivėrusios tuštumos net negalėjau aprėpti.
Tą dieną aš miriau. Miriau, be jokio noro prisikelti.
Ar žinai kiek valandų praleidau tiesiog žiūrėdama į tavo nuotrauką, tiesiog sėdėdama, be jokių minčių, rydama aštrias tuštumos skeveldras? Ar žinai, kiek suskaičiavau ašarų, kol jų nebeliko? Ar žinai kiek kartų sapne pas mane sugrįžai, apkabinai, lyg nieko nebuvę? Ir kiek kartų vos prabudusi verkiau karčiausiomis ašaromis, nes jau atėjo rytas, ir net sapne negaliu būti šalia tavęs. Taip miriau kiekvieną rytą iš naujo.
O dabar tu čia, sėdi šalia, tavo ranka laiko manąją ir žinau, kad atiduočiau pusę gyvenimo, net už vieną tokią minutę, už vieną minutę tavęs. Žinau tai. Taip liks visada.
Žinai, ko bijau šiandien? Bijau, kad ir vėl taip pat skaudės. Kad ir vėl taip neįmanomai skaudės. Nebeskaudink daugiau. Tu nepasakei, kad nori viską užrašyti iš naujo, ant švaraus balto lapo. Pasakei tik tiek, kad nežinai, kas bus rytoj.
Žinau, kad ir vėl tuštuma mane suplėšys į tūkstančius gabalėlių. Žinau, kad vėl daugybę kartų mirsiu, kiekvieną naują dieną priimdama kaip nelaimę. Bet. Už vieną tavo bučinį, už vieną prisilietimą ir vieną atodūsį... Aš galiu vėl sudužti ir vėl rinkti save iš naujo, lėtai ir giliai įsmeigdama kiekvieną šukę. Tiek, kiek reikės. Esi mano laimė. Ir mano prakeiksmas.
Bet šiandien, šiandien noriu gyventi tavimi. Nebenoriu mirti kiekvieną rytą. Noriu gyventi vien mintimis apie tave. Noriu skraidyti ir šviesti. Taip sunku tuo patikėti, ir tiek pat sunku netikėti. Kai žiūriu į tave, kai jaučiu tave, negaliu netikėti.
Ir nesvarbu, kas bus rytoj, šiandien galiu įsileisti tave į savo širdį. Ir tikiu, kad nebelaužysi man sparnų. Tu atėjai pas mane tam, kad aš išmokčiau. Kad ir kiek mano mirčių tai kainuos – aš išmoksiu. Vėl tavęs įkvėpiau – taip skauda ir gera vienu metu. Niekada tavęs neiškvėpsiu.
Už vieną tavo bučinį, už vieną prisilietimą ir vieną atodūsį... Aš galiu vėl sudužti ir vėl rinkti save iš naujo.
Tu mane pakeitei. Jau nesu ta, kokia buvau prieš tave. Niekada tokia nebebūsiu. Tikiu, kad tave sutikau ne be reikalo. Ačiū tau už tai. Aš neatsiminsiu, ką tu sakei. Aš neatsiminsiu, ką tu padarei. Aš atsiminsiu tai, ką jaučiau – kaip jaučiausi būdama su tavimi, kai skraidžiau... ir kai labai skaudėjo. Visada tai atsiminsiu.
Atsimink ir tu.
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai – 30 eurų dovanų kuponą apsipirkti bet kurioje „C&D Style“ parduotuvėje.
Dėl prizo atsiėmimo susisiekite su redakcija adresu konkursai@ji24.lt.
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis ar skauduliais ir išlieti savo širdį?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!