Kaip šiandien, dar atsimenu tavo šypseną ir linksmas tavo akis nešant mano daiktus nuo autobuso iki mano gatvelės. Niekada nepamiršiu, kaip jau tada po truputį tave įsimylėjau. Bet, kaip ir per visą mūsų istoriją, taip ir tada tavo gyvenime buvo kita mergina.
Viskas, atrodo, prasidėjo taip nekaltai – važiuojam namo iš mokyklos, aš vežu brolio kuprinę, nes jam treniruotės krepšinio, išlipu – ir tu staiga pasiūlai panešti mano daiktus. Pirma mano šypsena tada skirta buvo tau, pirmas „ačiū“ ir pirmas tada ištartas „iki“.
Bėgo savaitės, važiuodami kartu namo mes nuolat šnekučiuodavomės, bet jau tada žinojau, kad tarp mūsų nieko negali būti – juk jau antrus metus draugavai su kita...
Galiausiai – jūsų išsiskyrimas. Tarsi žaibas iš giedro dangaus. Buvai toks liūdnas, sužeistas ir nelaimingas, bijojau ir šnekinti tave. Tada tu užsidarei savyje, kaip tavo draugai pasakojo, net ant savų pykai, buvai pilnas pagiežos. Suprantu, visgi labai mylėjai ją...
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Įsivaizdavau ją kaip būsimą žmoną. Bet liko paniekinti jausmai ir tuščios lentynos“
Ilgai visai nebendravome, ir beveik viskas iš galvos taip ir išgaravo – taip pat greitai, kaip atsirado. Vis tik atėjo šventinis vakaras, vyko didelis renginys mažame miestelyje – karnavalas. Dar ir šiandien nežinau, džiaugiuosi, ar visgi gailiuosi, kad tą vakarą išėjau į lauką guosti draugės dėl nelaimingos meilės, apsirengusi vien plona palaidine ir segėdama trumpą sijonuką...
Atsiradai lyg iš niekur ir nusišypsojęs davei man savo megztinį. Tą patį vakarą iš kažkur susiradai mano numerį, vėliau parašei ir pradėjome vėl bendrauti. Vėl atsirado jaudulys, o ir šypsena vis nedingo nuo mano veido.
Gyvenome viename kaimelyje, ten pat lankėme mokyklą, bet dar ir dabar nesuprantu, kodėl nėjome susitikti? Tapau prieš tave nebedrąsi... Kai prisėsdavai šalia, atrodė, širdis iš krūtinės iššoks, o aš vis tiek kvailai šypsosiuos... Buvai vyresnis, aukštesnis ir mėgai sportuoti, atrodo, buvai svajonė, o ne vaikinas tokiai neišvaizdžiai panelei kaip aš...
Tapau prieš tave nebedrąsi... Kai prisėsdavai šalia, atrodė, širdis iš krūtinės iššoks, o aš vis tiek kvailai šypsosiuos... Buvai vyresnis, aukštesnis ir mėgai sportuoti, atrodo, buvai svajonė, o ne vaikinas tokiai neišvaizdžiai panelei kaip aš...
Atėjo tavo gimtadienis, ruošiausi su didžiausia euforija, drabužių ieškojau iš anksto, kad tik tau gražiau atrodyčiau. Gaila, tada dar nežinojau, kad tą dieną mano visas gyvenimas suduš į menkiausius šipulius...
Atvažiavusi į tavo gimtadienį jaučiausi be galo nejaukiai. Susipažinau su tavo pussesere, kalbėjomės, juokavome, bet mes dviese taip ir prabuvome visą vakarą. Tu man skyrei tik 15–20 minučių savo laiko. Neprieštaravau, visgi tai buvo tavo šventė.
Kaip šiandien atsimenu tą jausmą, kai sužinojau, kad tu vis dėlto prasidėjai su kita mergina, o ne su manimi. Atrodė, net oro pritrūko. Jaučiausi lyg būčiau smaugiama, lyg kažkas būtų apglėbęs taip stipriai, kad net negalėčiau kvėpuoti. Tą vakarą nesupratau, bet dabar žinau – toks jausmas apima tada, kai po truputį dūžta širdis.
Verkiau beveik visą likusį tavo gimtadienį, klausiau, kodėl su manimi taip pasielgei... Galiausiai tavo išrinktajai išvažiavus, paprašei, kad eičiau į lovą, nes apačioje jau šalta, bet taip ir neišdrįsai pažiūrėti man į akis.
Nusprendžiau tave pamiršti. Iš išorės man sekėsi puikiai, tačiau viduje vyko kova. Prasidėjo konfliktai su tavo panele, vaikiški žaidimai ir dramos. Viskas nutilo, visada nutildavo, bet galiausiai – vėl užeidavo nauja audra.
Nusprendžiau tave pamiršti. Iš išorės man sekėsi puikiai, tačiau viduje vyko kova.
Galiausiai grįždavai pas mane, įskaudindavai ir vėl palikdavai. Aiškindavai, kaip būtum pasielgęs kitaip, koks dabar sumautas tavo gyvenimas be manęs. O aš kvailutė – vis bėgdavau pas tave išskėstomis rankomis kiekvieną kartą su ta pačia mintimi – kad dabar viskas bus kitaip, kad pagaliau būsim laimingi... Bet nebuvom.
Laikas ėjo, ir tu kiekvieną kartą mane vis labiau ir labiau įskaudindavai, o aš vis iš naujo patikėdavau tavimi. Ir kurgi čia nepatikėsi, kai širdis rėkė garsiau už protą. Praėjo metai, antri, štai jau beveik ir treti. Buvai vis dar mylimas, vis dar pasiilgtas ir nepamirštas.
Tavo paskutinis sugrįžimas išties buvo kitoks. Tada jau ir aš turėjau vaikiną, su kuriuo, galiu nuoširdžiai pasakyti, iki tau pasirodant buvau laiminga. Bet ir vėl ta pati gaidelė, jau beveik atmintinai išmokta – tik šįkart tau buvo sunkiau, nes aš ir taip jau buvau laiminga.
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Kiek dar kartų grįši?“
Susitikome kelis kartus, ir aš vėl pradėjau manyti, kad tu pasikeitei, kad jau nebesi tik tuščių pažadų karalius. Gimtadieniui padovanojai man didelę puokštę gėlių ir šampano, kurį laikrodžiui išmušus dvylika, išgėriau kartu su tavimi, o ne su savo vaikinu. Ir vėl iš naujo tave įsimylėjau, susitikinėjome vis dažniau, galiausiai pati elgiausi kaip tu – išdaviau savo vaikiną.
