Jis galvojo, kad taip nenutiks niekada, nes gi tokiame santykių modelyje vyras jaučiasi valdąs situaciją. Tai kirto per jo savimeilę, bet jis to nepripažino (o ar galėtų?). Visgi po skyrybų dar kurį laiką mūsų keliai susikirsdavo – susitikdavome, kai jam būdavo liūdna, kai mane užgrauždavo vienatvė arba kai tiesiog norėdavom sekso. Juk taip patogu...
Vieną tokį mūsų susitikimą paženklino neeilinis įvykis, pakeitęs mano – o tikriausiai ir jo – gyvenimą iš esmės. Suplanavome vakarą praleisti dviese, bet jis paskutinę minutę pranešė, kad atvažiuoja su draugais, ir romantiškas vakaras keičiamas į vakarėlį. Aš nemoku prieštarauti, o be to, visai nenusivyliau pasikeitusiais planais, todėl tiesiog padidinau vakarienės apimtį, kad maisto užtektų ir draugams.
Jie atvažiavo trise. Jis, bendras mūsų draugas ir dar vienas vaikinas, kurį kažkada buvau mačiusi, bet dabar net neatsiminiau.
Vakaras buvo smagus, daug juoko, įdomių pokalbių ir neįprastas jausmas, kad tas vieną kartą matytas vaikinas yra tarsi atsakymas į mano visus klausimus. Pajutau labai stiprų ryšį, tačiau iš pradžių tai neigiau – visgi mano buvusysis mane stebėjo ir suuodė, kad kažkas čia ne taip.
Kitą rytą jis man iškart pasakė, kad jam nepatinka, kaip aš bendrauju su jo draugu. Po dar kelių tokių susitikimų jis griežtai pareiškė, kad nuo šiol viskas vyks kaip anksčiau – bendrausime tik dviese. Bet buvo per vėlu. Visgi aš jau buvau su juo išsiskyrusi – taigi laisva, ir mes abu tai pripažinom.
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Žiūriu tau į akis ir nesuprantu, kada lioviausi tave mylėti“
Antra – naujasis pažįstamas jau buvo apsukęs man galvą taip, kad aš tik ir laukiau preteksto pasakyti buvusiajam, kad mes daugiau nesusitiksim, kai jam bus liūdna, arba kai norėsim sekso. Ir jo draudimas man bendrauti su kitu žmogumi buvo tas pretekstas, kuriuo pasinaudojau. Aš jam neaiškinau, kodėl, tiesiog pasakiau, kad mes daugiau niekada nesimatysim.
Praėjo treji metai ir niekas iš jo pusės nepasikeitė. O aš tapau stipresnė, tad nusprendžiau, kad pakeisti situaciją galiu tik vienu būdu – aš jį palikau.
Jo draugas paskambino man tą pačią dieną, su siūlymu susitikti ir išsiaiškinti, kas tarp mūsų vyksta. Jis atvažiavo pas mane, ir nuo to laiko mes apsigyvenom kartu. Be jokių baimių, kad mums nepasiseks, ar svarstymų, koks didelis žingsnis yra sprendimas gyventi kartu. Banaliai tariant, mes tiesiog sulipom, kaip dvi obuolio puselės. Atitikom vienas kitą idealiai.
Po savaitės draugystės be jokių baimių ir dvejonių pasidarėme mūsų meilę liudijančias tatuiruotes, po kelių mėnesių jis man pasipiršo.
Dabar esu pati laimingiausia moteris žemėje, augu kartu su savo mylimu vyru, džiaugiuosi kiekviena akimirka ir, kas svarbiausia, esu savimi – tiesą sakant, tik šiuose santykiuose apskritai suvokiau, kokia aš esu. Aš gaunu viską, ko reikia moteriai, o svarbiausia – taip išsvajotą saugumo jausmą.
