Kaip šiandien pamenu tą dieną, kai važiuodamas greitkeliu apsipyliau karšta juoda kava. Buvau su mėlynais džinsais, ant kurių puikavosi ne tik diržas, bet ir didžiulė ruda dėmė.
Nors tą kartą labai skubėjau į susirinkimą, vyksiantį visai kitame Lietuvos gale – Klaipėdoje, buvau gerai nusiteikęs ir neketinau pavėluoti nė vienos minutės. Esu punktualus žmogus. Vertinu, kai žmonės susirenka laiku į paskirtą vietą, ir pats stengiuosi neatsilikti. Važiuodamas tiesiąja Vilnius–Klaipėda, prisiminiau, jog seniai bebuvau šokiuose, seniai klausiausi trankios geros muzikos, kad ir 80–90-ųjų laikų, kurių grupės tapo legendomis.
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Užgesintą gyvenimo šviesą vėl įžiebė naujoji meilė“
Pasiėmiau subraižytą, aptrintą, galbūt trejų metų senumo kompaktinį diską ir įgrūdau į magnetolą. „Modern Talking“ priminė senus gerus laikus, kai su tėvais ir giminaičiais iki ryto švęsdavome Naujuosius metus ar močiutės gimtadienį. Mano gimtadieniai būdavo niūrūs, tik savo 20-ąjį pasistengiau padaryti įspūdingu, sukviesdamas žmones, kurių nė pusės nepažinojau...
Nuo to karto pradėjome reikšti simpatiją vienas kitam. Atviresnę, bet subtilią. Nuoširdžią, bet slaptą. Vis dėlto ji turėjo draugą, dėl kurio dažnai verkė.
Spausdamas greičio pedalą ir nesijaudindamas dėl nostalgijos, kilusios iš praeities, iš toli pamačiau mirksintį avarinio signalą. Mergina, pasilenkusi prie keleivio pusės priekinio rato, rankose varto didžiulį varžtų atsukimo raktą. Jos plaukai buvo šviesūs, o raudonas paltas puikiai derantis prie jos ryškiai vyšninio „vabalo“ (automobilio), sukūrė nuostabų vaizdą. Sustojau. Nė akimirkai nesusimąstęs, ar išvis reikia pagelbėti. Juk čia Lietuva, jei papuolei į bėdą – pats ir kapstykis, net tėvai dažnai savo vaikams nepadeda.
Išlipau iš automobilio, mergina į mane atsisuko kiek išsigandusiu žvilgsniu ir nužvelgė nuo galvos iki kojų.
– Labas rytas, matau problemų turite su ratais, – ištariau.
– Ech, jau kurį laiką žadėjau pasikeisti šias suskirdusias padangas į naujas, tačiau dabar, matomai, privalėsiu, jei tik pavyks pajudėti iš šios nykios vietos. Ar jūsų neerzina tas mašinų dūzgesys, kai sustojate autostradoje?
Apžiūrėjau padangas. Jos tikrai suskirdusios, tikriausiai jau 12 sezoną bando atlaikyti. Nustebau, išgirdęs tokį ilgą atsakymą iš nepažįstamosios, bet dar labiau nustebau dėl jos kalbos kultūros. Galbūt ji iš mažo miestelio?
– Na, visų pirma, tai niekas nesiruoštų į ilgą kelionę su tokiais nudilusiais ratais, nebent jūsų kelio tikslas jau netoli. Antra, šiaip sau nesustoju autostradoje kada užsigeidęs, o ir mašinų dūzgesys mano emocijoms įtakos nedaro.
Mergina pažiūrėjo į mane išpūstomis akimis. Jos akys buvo ryškiai mėlynos spalvos, krintantys šviesūs plaukai išryškino skruostikaulį bei mažytę nosį ir lūpas. Veido oda buvo skaisti, mergina sportuojanti. Matosi.
– Aš netoli. Man prieš Kryžkalnį baigiasi kelionė. Bet dar likę geri 30 kilometrų.
– Ar atsarginį ratą turite?
– Nežiūrėjau.
– Tai ką veikiate su tuo raktu rankoje, jei net nežinote, ar atsarginį ratą turite? – nusijuokiau. Nesusilaikiau, mergina rodėsi sutrikusi, tikriausiai pirmą kartą nuleido padangą.
– Na, tai būčiau dar pažiūrėjusi, svarbiausia, kad yra su kuo atsukti.
– Manau, svarbiausia, kad būtų į ką pakeisti. Jums taip neatrodo? – šypsodamasis pasakiau. Ta mergina mane traukė. Nežinau kuo, bet traukė.
– Skambinau savo draugui, sakė netrukus turėtų būti čia, tai ir laukiu su raktu rankose, – liūdnesniu balsu tarė dama ir laukė, kas bus toliau.
Paprašęs jos atidaryti automobilio bagažinę, pamačiau joje pintus krepšelius, kurių išorė buvo dekoruota įvairiausiais ornamentais. Paėmęs atsarginį ratą, taip pat domkratą iš savo automobilio, jos rankų sušildytą atsukimo raktą, pakeičiau padangą visą laiką tylėdamas ir visgi klausydamas mašinų ūžesio, kuris gal kiek ir erzino.
– Na, štai, tereikia prisipūsti oro. Netoliese yra degalinė, tad iš lėto nuvažiuosit.
– Ačiū už pagalbą. O tuos 30 kilometrų man pavyktų įveikti neprisipūtus? Nes aš nė velnio nemoku pirštų prie mašinos prikišt.
Pasiūliau merginai iš lėto nuvažiuoti iki degalinės kartu. Mano laikas bėgo, susirinkimas už 2 valandų ir 13 minučių, turiu spėti užsukti dar ir į viešbutį pasidėti daiktų. Gerai, kad Klaipėda nėra didelis miestas, viskas beveik prie pat, tik žinau, kad likusią kelio dalį teks paspausti.
Sustoję prie padangų pūtimo, laukėme eilėje. Per veidrodėlį stebėjau merginą, kaip ji bando atsisegti saugos diržą. Vėliau belaukdama pakeitė kompaktinį diską, sėdėjo atsirėmusi į vairą, lyg būtų nesavam kaily.
