Sulaukę savo eilės ir pripūtę padangas, pasitraukėme nuo kelio, kad netrukdytume eismui. Neatsižvelgdamas į savo veiksmus, nejučiom pradėjau klausinėti merginos, iš kur ji, ką veikia, kur keliauja, ir, kad ir kaip bebūtų keista, ji nuoširdžiai atsakinėjo, nerodydama pasibjaurėjimo ar nenoro bendrauti. Paklausiau vardo.
– Julida. O jūs? – nustebau išgirdęs negirdėtą vardą.
– Malonu susipažinti. Turite išskirtinį vardą, Julida.
– Na ne pirmą kartą tai tenka girdėti. Bet ačiū.
Šnektelėję dar keletą minučių išsiskirstėme. Metas buvo vykdyti dienos planus. Visą kelią važiuojant iki Klaipėdos, mintyse buvo jos veidas. Girdėjau jos balsą. Per radiją skambančias reklamas taip pat verčiau jos balsu mintyse. Kuo ji mane taip pakerėjo?
Visą kelią važiuojant iki Klaipėdos, mintyse buvo jos veidas. Girdėjau jos balsą. Per radiją skambančias reklamas taip pat verčiau jos balsu mintyse. Kuo ji mane taip pakerėjo?
Diena susirinkime prabėgo sklandžiai. Aptarę naujus planus dėl vykdomo verslo plano, vakarop sugūžėjome į barą. Visi bendradarbiai, kurių ne vienas buvo sulaukęs daugiau kaip 30 metų, vis kamantinėjo mane, kada gi pagaliau bus galima su manimi apie moteris pasikalbėti.
Užsiminiau vienam kolegai apie šiandienos įvykį su Julida ir papasakojęs, kokį keistą jausmą jutau būdamas šalia jos, gavau patarimą:
– Gaudyk ją. Susirask internete. Gi toks vardas. Man 38, bet su žmona irgi anketas internete turim. O dar toks vardas. Nagi, pažiūrim.
– Na, kam man? Girdėjau, kad draugą turi. Dar degalinėj bestovint skambino, jog gali nesijaudint ir kad tuoj bus pas jį. Ryškiai į jo gimtinę važiavo. Nereikia.
– Jei tu nesurasi, tai aš surasiu. Iš kur ji sakei?
– Iš Kėdainių.
– Na va, daug kalbėjot tada, kad vardą ir gimtinę žinai, – juokdamasis bendradarbis ieško kišenėje mobilaus.
Sėdėdamas už baro, pasiėmiau jau antrą alaus, mąsčiau, kad Klaipėdoje geras oras ir reiktų ką nors pasiūlyti draugams, bendro verslo kūrėjams, susitikti kurį vakarą ir pažaisti krepšinį. Jau norėdamas tai sakyti garsiai, atsisukau į visus susirinkusiuosius, bet mano planus nutraukė tas 38-metis, kišdamas savo mobilųjį man priešais akis.
– Šita gal?
Atidžiai pažiūrėjęs pagrindinę jos nuotrauką vėl pamačiau tas mėlynas sodrias akis ir plonas lūpas.
– Taip, ta pati.
– Duok telefoną, aš jai parašysiu.
Numetęs telefoną jam į rankas, tęsiau savo mintį dėl krepšinio ir pradėjau su visais derinti laiką, vietą ir užkandžius.
Pabudęs kitą rytą, radau pokalbį, kuriame mano bendradarbis ryškiai buvo padauginęs alaus ir parašė tai, ko nereikėjo rašyti nepažįstamajai. Bet iš kitos pusės, man tai patiko.
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Kiek dar kartų grįši?“
Ryte radęs atsakymą į „mano“ pirmą žinutę jai, nustebau. Pradėjome bendrauti. Apie automobilius, apie gamtą, tėvus, veiklą gyvenime, kasdienius planus, ir taip pradėjo slinkti kiekviena mano diena – nuo rytinio „Labas rytas“ iki vakarinio „Labos nakties“.
Prabėgo mėnuo. Vėl susitikome. Kaune, per Naktinio krepšinio renginį. Atsirėmiau jai ant pečių ir stebėjau šokėjų pasirodymą. Ji nesitraukė. Prastovėjome taip apie pusvalandį. Vakarop gaunu žinutę: „Taip gera buvo jausti tavąsias rankas ant savo pečių. Dar dabar jaučiu lyg jos būtų prisiglaudusios“.
Nuo to karto pradėjome reikšti simpatiją vienas kitam. Atviresnę, bet subtilią. Nuoširdžią, bet slaptą. Vis dėlto ji turėjo draugą, dėl kurio dažnai verkė. Ne vieną kartą teko klausyti, kaip ji nevykusiai jaučiasi būdama šalia jo, bet vis mylinti ir negalinti išsiskirti.
Šiaip ne taip išaiškinau jai, kad šis vyras jos nevertas, kad aplink yra asmenybių, kurios ją vertintų ir kasdienybę nuspalvintų visiškai kitomis spalvomis. Galiausiai ji išsiskyrė. Po kurio laiko pasiryžau visiškai ją užkariauti.
Norėjau, kad ji taptų mano žmona. Jaučiau, kad tai tas žmogus, kurio gyvenime ilgai laukiau.
Norėjau, kad ji taptų mano žmona. Jaučiau, kad tai tas žmogus, kurio gyvenime ilgai laukiau. Julida – išskirtinio vardo savininkė, šviesių plaukų, grojanti gitara ir akinamai graži. Tai mano kriterijai, kuriuos, nemeluosiu, buvau sugalvojęs jau prieš gerus trejus metus. Gyvenimas įrodė, kad stebuklai vyksta. Sutikau ją ir žadėjau niekada nepaleisti. Bet...
Apsigyvenome kartu po pusės metų draugystės, ji buvo nuostabi šeimininkė, be galo rūpestinga moteris. Aš niekad nesuprasdavau, kaip jos buvo galima nemylėti? Kodėl ji buvo taip nevertinama? Ji buvo man tarsi atgimimas.
Mylėjau ją kasdien vis labiau, mintyse kurdamas planus apie būsimus vaikus. Ji būdavo visada man atvira. Visuomet pasakydavo atvejus, kai jai parašydavo ar paskambindavo buvęs vaikinas, mėginęs ją susigrąžinti. Ji viską man pasakydavo, ir aš už tai ją gerbiau ir dar labiau mylėjau.
Laimingai gyvenant prabėgo trys mėnesiai. Aš dirbau, ji dirbo taip pat, studijavome neakivaizdžiai, nes abu žinojom, kad reikia ne tik knygas krimsti, bet ir gyventi. Tad susitikdavome tik namuose vakarais, o savaitgaliais vis mąstydavome, ką galime įdomaus nuveikti.
Bėgo dienos, bėgo valandos, pačios nuostabiausios mano gyvenime, kol vieną vakarą grįžęs po darbų radau ją verkiančią. Raudančią taip, kaip, rodėsi, gali tik aktoriai per serialus ašaras lieti. Ji buvo susivyniojusi į antklodę ir tiesiog rėkė. Kūkčiojo, verkė ir rėkė. Neaiškius žodžius šaukė visu garsu, rodė neaiškius gestus.
