Vienuolikta klasė. Visi jau suaugę, na bent jau tokiais jaučiasi.
Jaučiu į save įsmeigtą žvilgsnį. O mano akys taip pat vis ieško klasėje aukštoko juodaplaukio rudaakio. Slepiamės kaip įmanydami, bet atrodo, kad visa klasė, o gal ir visa mokykla žino, kad mes įsimylėję.
Mokytis, skaityti neįmanoma, niekaip negaliu susikaupti, visos mintys tik apie jį. Vasarį man suėjo 18 metų, jam kiek anksčiau. Birželį jau turėjom baigti mokyklą. Dieve, kaip lėtai slenka laikas, tiesiog velkasi vėžlio žingsniu...
Kas vakarą einam pasivaikščioti, einam toli, per šlaitą, per užmiesčio pievas, kai sutemsta susiimam rankomis ir kalbamės, ir tylim. Net tylėti gera.
Vieną vakarą abu pradedam kalbėti apie tai, kad jau baigiam mokyklą ir... galim patys spręsti savo ateitį. Jokio pasipiršimo nebuvo, mes tiesiog abu susitarėm, abu kartu prakalbom apie tai, kad turim, būti kartu, vos tik baigsim mokyklą. Sutarėm dieną, kada nešim pareiškimus į Santuokų rūmus. Sutarėm vietą.
Aš gyvenau ant kalno, o jis pakalnėj. Santuokų rūmai – senamiestyje už tilto. Tai susitiksim prie funikulieriaus.
Visą naktį prasivarčiau, niekaip negalėjau užmigti, paryčiui atsikėliau tyliai, kad nepažadinčiau brolio, ir išėjau į kiemą. Jau pradėjusiame brėkšti danguje kabojo apskritas ir didelis pilnaties diskas, kažkoks nejaukus, net gąsdinantis, viską užliedamas žydra šiurpia šviesa...
Jau pradėjusiame brėkšti danguje kabojo apskritas ir didelis pilnaties diskas, kažkoks nejaukus, net gąsdinantis, viską užliedamas žydra šiurpia šviesa...
Prie funikulieriaus buvau kiek anksčiau nei buvom susitarę, laikrodėlio neturėjau, mama žadėjo, kad gausiu dovanų mokyklos baigimo proga.
Atsirėmiau į tvorą, kad matyčiau kiekvieną, kuris išlipa iš vagonėlio. Pradžioj širdis daužėsi kaip sugautas paukštelis, paskui aprimo. Laikas ėjo, o jis vis nesirodė. Paklausiau kažkieno kiek valandų, pasirodo, jau laukiu pusantros valandos. Užmerkiu akis ir sukandu dantis, kad nepravirkčiau.
Vis dar laukiu. Vis praeina iš keltuvo išlipę žmonės. Dar palaukusi pusvalandį suprantu, kad ilgiau čia būti jau nebėra prasmės. Einu namo ir pro ašaras nematau kelio.
Užmerkiu akis ir sukandu dantis, kad nepravirkčiau.
Namie imu siuvinėti ir sėdžiu visą vakarą nuleidusi galvą, lyg būčiau įnikusi į siuvinį, kad tik niekas nepastebėtų, kad tik niekas nepaklaustų.
Ryte išeinu į mokyklą. Jau iš tolo pamatau juodą garbanotą galvą. Vadinasi, jam nieko nenutiko. Sukąsti dantys net trakšteli. Praeinu išdidžiai iškėlusi galvą, net nežvilgteliu jo pusėn.
Pašaukia vardu, neatsisuku. Pasiveja, suima už alkūnės, o aš piktai ištraukiu ranką ir išrėžiu: „Dink man iš akių“. Matau, kaip jis nuleidžia galvą, bet aš nieko nenoriu nei matyti, nei girdėti. Viskas.
Baigta.
Nežinau, kaip viskas būtų susiklostę toliau, jei ne kitas vaikinas. Jau baigęs mokyklą, iš vargingos daugiavaikės šeimos, apsivilkęs tėvo švarku, neaukštas, šviesiaplaukis, mėlynakis.
Jis laukdavo, kada aš eisiu į Profsąjungos rūmuose vykstančią repeticiją ir kaskart lydėdavo mane namo. Dabar jo draugija man buvo reikalinga kaip niekad. Jis jau dirbo, todėl aš neskubėdavau išeiti po repeticijos, kad jis spėtų atvažiuoti prie Profsąjungos rūmų. Ir taip du kartus per savaitę.
Dabar jau aš pasiūliau susitikti ir be repeticijos, jau po savaitės susitikdavom kasdien. Kartą, kai graudžiai verkiau ant jo peties, jis švelniai guosdamas paklausė, kas nutiko, ko aš verkiu. Nežinojau ką atsakyti ir kažkaip nerišliai sumurmėjau, kad noriu ištekėti. Jis paklausė: „Ar tekėsi už manęs?“. Nieko neatsakiau, tik linktelėjau galvą.
Kartą, kai graudžiai verkiau ant jo peties, jis švelniai guosdamas paklausė, kas nutiko, ko aš verkiu. Nežinojau ką atsakyti ir kažkaip nerišliai sumurmėjau, kad noriu ištekėti.
Dar po svaitės mes jau buvom nunešę pareiškimus į Santuokų rūmus. Vestuvės buvo kuklios, jo tėvų namuose. Tada savo siaubui supratau, kad aš vis dar myliu aną juodaplaukį...
Ėjo metai. Visko buvo. Mano vyras stengėsi dėl manęs iš širdies. Gimė duktė, jis buvo toks laimingas, kad prisigėrė ir vos nebuvo perduotas milicijai, nes brovėsi į gimdymo namus su visu krūmu rožių.
Buvau labai mylima, užsimiršo pirmoji meilė, juodaplaukio jau neprisimindavau, o žiūrėdama klasės nuotraukas jau nepajusdavau jokio širdies virpulio. Dukrelė jau buvo paaugusi, kai gimė sūnus – mažasis broliukas buvo labai mylimas ir lauktas, o šiam paaugus gimė dar vienas, kurį juokais vadinom pagranduku. Buvome laiminga ir graži šeima.
Kartą žiūrinėdama senas nuotraukas prisiglaudžiau prie savo vyro peties ir... staiga pajutau, kad myliu jį, myliu taip, kaip ano niekad nebuvau mylėjusi, kad galėčiau už jį savo gyvenimą atiduoti. Pagalvojau ir pati nustebau, juk ištekėjau iš keršto, ne iš meilės, tai kaip čia dabar?
Kartą žiūrinėdama senas nuotraukas prisiglaudžiau prie savo vyro peties ir... staiga pajutau, kad myliu jį, myliu taip, kaip ano niekad nebuvau mylėjusi.
Vyriausioji baigė mokyklą, įsigijo specialybę, kuria labai džiaugėsi mano mama, jos senelė. Turėjo sužadėtinį, ruošėsi ištekėti, nors man atrodė, kad ji gana abejinga savo jaunikiui, bet ką galėjau sakyti? Juk pati ištekėjau be meilės.
Artėjo klasės susitikimas, jubiliejinis – 25 metai po mokyklos baigimo. Šį kartą ir aš ruošiausi tam susitikimui, nes kitus kartus turėjau praleisti – tai laukiausi, tai vaikai sirgo. O dabar tikrai eisiu su savo vyru. Taip sutarėm.
TAIP PAT SKAITYKITE: Tikra istorija. „Pragaru paverčiau trejus mūsų metus, kol supratau, kokia egoistiška buvo mano meilė“
Balius buvo užsakytas pirtyje. Kažkaip man atrodė kvaila pirtyje švęsti klasės susitikimą po 25 metų. Bet salė buvo nemaža, muzika gera. Mudu su vyru mėgstantys pašokti, naudojomės proga. Šokom kaip apsvaigę: valsas, tango ir vėl valsas.
Pailsę atsisėdom už stalo, išgėrėm šampano. Mano vyras pašnibždėjo man į ausį, kad šampanas jį jau spaudžia. Pabučiavo į skruostą ir išėjo.
Šalia manęs sėdėjo, žiūrėjo į mane ir šypsojosi žilstelėjęs vyriškis – tai buvo mano pirmoji meilė.
Apglėbiau taurę ir... staiga pajutau, kad kažkas atsisėdo greta, užuodžiau šlykštų rūkalų kvapą (mano vyras niekad nerūkė ir visad kvepėjo gerais prancūziškais kvepalais) staigiai atsisukau. Vos nenuvirtau nuo kėdės, šalia manęs sėdėjo, žiūrėjo į mane ir šypsojosi žilstelėjęs vyriškis – tai buvo mano pirmoji meilė, taip šlykščiai su manim pasielgęs mano juodaplaukis, pasenęs pražilęs, atsikišusiu alaus pilvuku. Nusišypsojau jam, kas man...
„Einam pašokti“, – pakvietė. Einam, kas man.
Šokom, kalbėjom, kalbėjom ir šokom. Jis – vedęs ir išsiskyręs, dabar gyvena vienas, nelengva, nes turi mokėti dviejų vaikų išlaikymą. Apie mūsų paskutinį susitikimą prieš 25 metus vengėm kalbėti, kol jis vis dėlto palietė tą temą.
Pažiūrėjo man į akis, sustojo vidury šokio ir staiga paklausė:
– Kodėl tu taip man padarei?
– Ką padariau? – nesupratusi atsakiau.
– Kodėl tada neatėjai kaip buvom susitarę?
– Kaip neatėjau? – net apstulbusi pasidomėjau. – Aš tavęs laukiau ištisas dvi valandas. Tai tu neatėjai...
Pasirodo, jis laukė manęs prie funikulieriaus kalno apačioje net keturias valandas.
Pamažu ėmė aiškėti tiesa. Pasirodo, jis laukė manęs prie funikulieriaus kalno apačioje net keturias valandas, paskui atėjo prie mano namų ir sėdėjo kitoj gatvės pusėj iki nakties...
Dieve mano, o aš kitą dieną išdidžiai atstūmiau ir daugiau niekad net į jo pusę nepažiūrėjau, nėjau net į išleistuves. O dabar. Kas dabar? Žiūrėjau į jo rudas akis, kurios kažkada man buvo tokios gražios, ir... nejaučiau nieko, nieko, išskyrus nemalonų kvapą.
Nevalingai apsidairiau. Mano vyras stovėjo prie sienos ir žiūrėjo į mus sunerimusiu žvilgsniu.
Skubiai palikau savo buvusią meilę, savo praeitį, savo jaunystę ir pribėgusi apkabinau savo žmogų, savo vaikų tėvą, savo vienintelę meilę iki grabo lentos.
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai „L'Occitane“ įsteigtą prizą – „Arlésienne“ kolekcijos grožio rinkinį.
„L'Occitane“ iškelia legendinės moters grožį ir rafinuotumą naujojoje „Arlésienne“ kolekcijoje. Rožių subtilumas – dedikuotas moters gracijai, našlaičių saldumas – paslaptingumui ir šafranas – jos temperamentui.
Daugiau kolekcijos gaminių ieškokite čia.
„Arlésienne“ rinkinį sudaro: dušo želė (250 ml), rankų kremas (30 ml), lūpų blizgis (12 ml). Rinkinio vertė – 30,5 €.
Dėl prizo atsiėmimo susisiekite su redakcija adresu konkursai@ji24.lt.
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis ar skauduliais ir išlieti savo širdį?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
