Artėjant gražiausioms ir šilčiausioms metų šventėms, širdis prisipildo džiaugsmo. Apima jausmas, kad ji ima plakti greičiau, tik staiga vėl pajunti apmaudą dėl nežinomybės ir tuštumos... Norėčiau papasakoti savo istoriją, kuri išmokė net ir nusivylus mylimiausiu žmogumi, vėl patikėti savimi.
Mes kiekvienas esame savo likimo kalviai, o jeigu jo širdis jaučia, kad bus laimingesnis be manęs, aš negaliu jo laikyti.
Buvo praėjusių metų žiema, gruodžio 15-oji, mano pirmoji diena darbe. Tryškau džiaugsmu galėdama pabėgti iš namų. Tuo metu su savo jau buvusiu vyru auginome metukų ir 2 mėnesių dukrytę.
Rutina tada tiesiog varė iš proto, pykčiai ir nesutarimai namuose su antrąja puse jau žudė mane iš vidaus, taigi nauja veikla ir kita aplinka atrodė kaip rojus žemėje, nors ir žinojau, kad tai truks tik 2 savaites.
Nežinomybės kupinas rytas, puošiuosi prieš veidrodį, džiaugiuosi galėdama vėl jaustis ne tik žmogumi ar mama, bet ir moterimi. Pirma diena praėjo gerai, o grįžusi namo vėl su nekantrumu laukiau rytojaus.
Išaušo kita diena, veidrodis, kavos puodelis ir spindinčios iš laimės akys. Nuėjusi į darbą aplink nieko daugiau nemačiau, tik mintyse prašiau, kad ši diena užsitęstų ilgiau.
Staiga praėjo vyras, kuris dirbo tose pačiose patalpose. Ištardamas „Labas“ jis privertė susimąstyti, kad aš jau buvau kažkur jį mačiusi. Draugiški žvilgsnių „pasimatymai“ tęsėsi kelias dienas, o man buvo malonu, kad kažkas mane vis dar pastebi.
Netrukus jis ėmė vis dėmesingiau su manimi elgtis, darydavo kavos, užkalbindavo, turėdami laisvą minutėlę gražiai šnekučiuodavomės.
Praėjo dvi darbo savaitės. Baigėsi mano laikina darbo sutartis, turėjau porą dienų, kad sutvarkyčiau savo darbo vietą ir „priduočiau“ ją vadovui. O per tas dvi savaites iš draugiškumo ėmėme su naujuoju pažįstamu vienas kitam jausti kažką daugiau, abu tai supratę išsigandome, bet tikėjomės, kad nesimatydami pamiršime vienas kitą.
Bėgant dienoms susirašinėdavome žinutėmis, ištaikę laisvą progą susitikdavome... Jaučiau, kad įsimylėjau, bet sąžinės balsas nedavė ramybės – juk jis turi šeimą, žmoną, dvi nuostabias dukrytes, ir aš dar turėjau vyrą ir mažą mergytę, ką tik pradėjusią lakstyti po namus.
Vis dėlto bėgant laikui, man darėsi vis sunkiau, tarp vyro ir manęs jau nebuvo likę nieko, tik garsios kalbos apie skyrybas ir visiškas abejingumas vienas kitam.
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Esi tobuliausia mano gyvenimo klaida“
Žmogus, su kuriuo sukūriau šeimą, mane dusino iš vidaus, jaučiau, kad ilgai neištversiu. Ir vieną dieną, trūkus kantrybei dėl nuolatinių įžeidinėjimų ir nepagarbos, aš nusimoviau vestuvinį žiedą, padėjau jį ant stalo ir užtikrintai pasakiau, kad noriu skirtis.
Mano buvęs vyras čiupo už dukros, ir abu įsėdę į automobilį išvažiavo. Turėjau laiko apmąstymams, bet širdis liepė eiti iki galo.
Po kelių valandų man jis paskambino, pamenu tik kelis žodžius: „Dabar susirenki daiktus ir lauk iš mano namų, tavo sesuo pasakė apie Tave ir Igorį, dukra lieka su manimi“.
Buvau be amo, kaip taip gali būti, kad ji papasakojo?! Ką papasakojo? Tuo metu mane apėmė pyktis ir begalinis dukros ilgesys, tačiau iš didžiulės baimės, susidėjau savo daiktus ir išvažiavau pas tėvus į kitą miestą.
Po poros dienų man paskambino Igoris ir pasakė, kad mano buvęs vyras nuvažiavo pas jo žmoną ir viską papasakojo, ką buvo išgirdęs iš mano sesers. Tikriausiai buvusiajam pyktis ėmė viršų, o Igoris nieko nedarė, tiesiog susirinko daiktus ir išėjo iš šeimos.
Nepamiršiu akimirkos, kaip jis laiko mane už rankos, pasako, kad mane myli, tuomet nuleidžia akis ir ištaria: „Nepyk, aš noriu skirtis... Atsiprašau“.
Kadangi jis, kaip ir aš, ieškojo buto tame pačiame mieste, nusprendėme gyventi kartu. Juk kažką vienas kitam jautėme, o šeimų jau nesusigrąžinsi ir laiko neatsuksi.
Po skyrybų praėjus dviem savaitėms apsigyvenome kartu. Kaip dažniausiai būna neseniai įsimylėjusiems žmonėms, viskas buvo idealu ir gražu kaip pasakoje. Taip buvo ir mums, džiaugdavomės vienas kitu kiekvieną minutę. Jam visada trūko moteriško švelnumo, dėmesio ir rūpesčio, o man – pagarbos ir supratimo iš vyro. Vienas kitam mes tai ir suteikėme.
Po mėnesio gyvenimo kartu prasidėjo smulkūs nesutarimai, kurie į rimtus barnius retai kada išaugdavo. Žinoma, buvo visko, tačiau juk nebūna namų be dūmų. Pastarąjį mėnesį abu sutarėme ypač gražiai, jo ir savo akyse mačiau be galo daug džiaugsmo. Mes net pyktis nemokėdavome, net dabar juokas ima prisiminus, kad nesam vienas kito per 9 mėnesius įžeidę.
Net kai supykus nusisukdavau į kitą pusę, jis pro šoną pažiūrėdavo ir ištardavo: „Bet vis tiek Tu tokia graži“. Šie jo žodžiai išvydavo iš manęs bet kokį pyktį ir suprasdavau, kad visgi esu laiminga, kad jį turiu...
Kiek pamenu, buvo spalio 23 diena. Abu buvome kavinėje pavakarieniauti, ten jis visą laiką laikė mane už rankos ir kartojo, kokia aš nuostabi. Grįžus namo abu susėdome pasikalbėti apie praėjusią dieną.
Ką kalbėjome, sunku tiksliai prisiminti, tačiau niekuomet nepamiršiu akimirkos, kaip jis laiko mane už rankos, pasako, kad mane myli, tuomet nuleidžia akis ir ištaria: „Nepyk, aš noriu skirtis... Atsiprašau“. Jis atsistoja ir nueina, o aš sėdžiu sustingusi ir negaliu nė žodžio ištarti...
Savaitę po to man buvo sunku suprasti, kaip žmogus, kuris sako, kad myli, po minutės gali išeiti? Atsakymo ir rimtos priežasties neradau.
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Įsivaizdavau ją kaip būsimą žmoną. Bet liko paniekinti jausmai ir tuščios lentynos“
Su juo gyvendama aš supratau, ką reiškia būti moterimi, ką reiškia jaustis saugiai, mylimai ir suprastai. Jis buvo man vyras, draugas, meilužis ir tėvas. Per devynis mūsų gyvenimo mėnesius jis man tapo viskuo, ko gali norėti moteris.
Dar savaitę po to, kai jis mane paliko, visais įmanomais būdais bandžiau jam priminti, kokie mes kartu sugebame būti laimingi, bandžiau įrodyti, kad meilė gali viską nugalėti. Jo akyse mačiau tokį patį skausmą, kaip ir savosiose, tik noro sugrįžti jis neturėjo.
Jis buvo man vyras, draugas, meilužis ir tėvas. Per devynis mūsų gyvenimo mėnesius jis man tapo viskuo, ko gali norėti moteris.
Jam išėjus, namuose ir mano viduje atsivėrė tuštuma, o kaskart mano aukšte sustojęs liftas varė į neviltį, nes bėgdavau prie durų tikėdamasi, kad jis sugrįžo. Laukimas ir viltis man padėjo visiškai nepalūžti, tikriausiai protas taip širdį ramino.
Praėjus savaitei kažkas manyje pasikeitė, ėmiau nebelaukti ir nebesitikėti, kad jis sugrįš, o viduje po truputį viskas rimo. Praėjo jau dvi savaitės, kai jo nebėra mūsų namuose. Tačiau dar ir dabar einant pro jo darbą man nutirpsta visas kūnas iki pat pirštų galiukų, o širdis, atrodo, sprogs. Jo nesutikus tampa lengviau.
Meilė jam, kurią jaučiu, niekur nedingo, tik išmokau ją uždaryti į atokiausią širdies kampelį ir stengtis niekada nepajudinti.
Mano draugės sako: „Pyk ant jo, juk jis paliko Tave, nevertino“, tačiau aš negaliu, mes kiekvienas esame savo likimo kalviai, o jeigu jo širdis jaučia, kad bus laimingesnis be manęs, aš negaliu jo laikyti. Gerai sakoma, jeigu myli – paleisk.
Juk tas žmogus mane privertė vėl patikėti meile, jaustis moterimi, parodė, ką reiškia nuoširdūs jausmai, rūpestis ir pagarba. Jis mane išmokė ne tik klausyti, bet ir girdėti, neleido man pasiduoti, kai buvo be galo sunku, jis leido tikėti likimu. Tai buvo tas žmogus, kuris mano veide įžiebdavo nuoširdžią šypseną, o jo prisilietimai keldavo malonius šiurpuliukus.
Per devynis gyvenimo su juo mėnesius aš susiradau draugių (gyvenant su buvusiu vyru per 3 metus neturėjau nė vienos). Jis man parodė, kokie nuostabūs žmonės mane supa ir kiek daug aš iš tiesų turiu – to, kas nėra matuojama pinigais ar kitais turtais. Būdama su juo aš supratau, ką reiškia laimė.
Ačiū Tau, kad buvai mano gyvenime ir išmokei būti laiminga.
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai gurmanišką rinkinį – naująją puikaus skonio ir sodraus aromato kavą „Aroma Gold Ethiopia“, „Schogetten“ „Caramel Brownie“ saldainių ir modernųjį vandens filtrą „Electrolux“, iš kurio tyru vandeniu užplikyta kava atskleis pačias geriausias skonio savybes.
Dėl prizo atsiėmimo susisiekite su redakcija adresu konkursai@ji24.lt.
Naujoji „Aroma Gold Ethiopia“ kava malama iš aukščiausios kokybės kavos pupelių rūšių, auginamų Etiopijos aukštikalnėse, Brazilijos ir Karibų jūros pakrantėse. Lėto skrudinimo metu tolygiai atsiskleidžia pačios geriausios kavos skonio savybės.
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
