Kiekviena moteris turi istoriją. Savo Istoriją. Savo tikros meilės Istoriją. Ir kai iš lėto atsėlina pilkas rudens vakaras, toji moteris nugrimzta į asmeninį minkštą, jaukų ir visada šiltą atsiminimų patalą...
Šįvakar, jaukiai apglėbusi kelius, leidžiuosi į fantastišką kelionę... atgal.
Mmm, tos mažos, jaukios, šiltos ir romantiškos akimirkos, kurias prisimenant pakyla lūpų kampučiai, o žvilgsnis nutolsta kažkur toli, už horizonto. Tie švelnūs prisilietimai, kurie pažadina giliausiai tūnančius drugelius ir priverčia virpėti. Tie žodžiai, kurie paverčia jau net nebe princese, o visatos karalaite. Žodžiai... Kurių taip pasiilgau, kurių negirdėjau jau ketverius metus, kurių atsisakiau pati, išeidama ir paskui save uždarydama duris. Netyliai, oi, kaip netyliai...
Taip pat skaitykite: Sekso kultas. Kur jis nuves?
Iki Tavo atėjimo į mano pasaulį nežinojau meilės. Buvau daug skaičiusi ir dar daugiau girdėjusi apie tyriausius jausmus, kuriuos išgyvena du žmonės vienas kitam, apie jausmus, kurie priverčia pasaulį suktis į kitą pusę, o du mylimuosius įveikti aukščiausius kalnus, perplaukti srauniausias upes.
Nereikia blaškytis ir įsivaizduoti, kad turėdama aukščiausią KARALIENĖS titulą, įteiktą tau mylimo vyro, gali norėti kažko dar aukštesnio. Nes aukščiau jau nebėra.
Paradoksalu, nes Tave sutikau eidama šiuo Meilės keliu – tik ėjau vieniša, braukiau ašarą dėl nesuprastų mano jausmų, taip naiviai paaugliškai kūkčiojau dėl, kaip pati maniau, tiek daug prarasto, tiek daug neatrasto... Nubraukei ašarą savo vėsia ranka ir pakvietei judėti toliau. Dienas ir naktis leidome kartu, atrasdavai vis naujų veiklų, užimdavai, prajuokindavai, išmokydavai, o aš vis žvilgčiojau į tą pusę, kur manęs niekas nelaukia, tegeidžiau vieno žvilgsnio, vieno šypsnio, vieno prisilietimo...
Taip prabėgo vasaros stovyklos laikas. Skubėjome sumesti daiktus į savo krepšius, kad dar galėtume visi šiek tiek pabūti kartu, pasijuokti, stengtis sukurti nerūpestingą atsisveikinimo atmosferą, bet visiems iš tikrųjų buvo šiek tiek liūdna – vieni liūdėjome dėl besibaigiančios vasaros, tirpstančių šiltų vakarų, o kiti liūdėjo atsisveikindami su pamiltomis akimis, šypsniu, jaukiu žmogaus prisilietimu.
Ir tądien atsisveikinau, žaismingai apkabindama ir net neįtardama, kas vyksta Tavo širdyje. Atsisveikinome ir išvykome į skirtingus miestus.
Juokinga. Dabar ta Lietuva atrodo tokia maža, o tas šimtas kilometrų toks niekinis, bet, matyt, su kiekvienais metais atstumas įgauna kitą, vis mažesnę prasmę; tuo metu tie šimtas kilometrų paaugliui atrodė daug...
Bet ne tiek daug, kad manęs nesusirastum! Tu mylėjai. Mylėjai visus tuos metus. Tavo meilė kantriai lūkuriavo, kad vieną dieną tiesiog pakeltų telefono ragelį ir paskambintų savo mažai mergaitei, kurią ketinai paversti visų svajonių ir lūkesčių karaliene.
Pasaulis perjungė aukštesnę pavarą, ir gyvenimas pradėjo lėkti tokiu tempu, kad sunkiai begalėjome atskirti dienas nuo nakties, vasaros mėnesius nuo žvarbių žiemos išdaigų. Skynėme kiekvieną dienos žiedą ir su didžiausiu pasimėgavimu maukėme jos nektarą. Gyvenimas tikrai buvo puikus! Nes mes mylėjome! Pykomės, taikėmės, džiaugėmės, liūdėjome, kentėjome, atleidome... Daug atleidai. Daugiau nei bet kuris kitas vyras galėtų atleisti man. Nes buvau Tavo moteris, buvau ta, kuriai buvo verta atleisti. Mūsų istorija jau buvo įrašyta likimo puslapiuose ir turėjo tęstis amžinai, bet...
Dažna istorija turi savo „bet“. Manasis „bet“ yra banalus kaip šiuolaikinis modernaus pasaulio laisvės troškimas. Neteisingi draugai, neteisingos idėjos, ir galiausiai patiki tuo, kad tau neverta su juo apsistoti visą likusį gyvenimą, kad galbūt kažkur slypi DAR GERIAU. Dar geriau... Išpaikinta mergaitė, turėjusi „labai gerai“, nusprendė paieškoti „dar geriau“, bet neįvertino, kad trinktelėjus tomis durimis paskutinį kartą, prie to gėrio nebebus sugrįžta...
Taip pat skaitykite: Pirmasis rytas po meilės nakties: nesuklyskite
Giliai atsidusti, atpalaiduoji kelius, atloši galvą ir pilnais plaučiai įkvepi. Ši meilės istorija turi pabaigą. Iš jos liko tik gausybė nuotraukų, kalnas romantiškų laiškų, tuzinas meilės priesaikų ir patys jaukiausi prisiminimai, kuriuos, žinau, kada nors pasakosiu savo dukrai.
Norėsiu, kad ji patikėtų, jog tikra meilė egzistuoja. Tik ją atradus nereikia bijoti, nereikia blaškytis ir įsivaizduoti, kad turėdama aukščiausią KARALIENĖS titulą, įteiktą tau mylimo vyro, gali norėti kažko dar aukštesnio. Nes aukščiau jau nebėra. Aukščiau yra tik status skardis ir skrydis žemyn...
Labiau už viską norėčiau turėti pakankamai drąsos ir pasakyti tam Vyrui į akis, kad aš... susimoviau. Jis ir taip tai žino, bet galbūt, jei išdrįsčiau tai pasakyti garsiai, kažkas pasikeistų... Galbūt sugebėčiau jį paleisti, o sau atleisti ir tada jau eiti ramiai tolyn, tuo lygiu ir monotonišku keliu.
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai Druskininkų sveikatinimo ir poilsio centro įsteigtą prizą – visos dienos apsilankymą Druskininkų vandens parke suaugusiam asmeniui (vertė – 104 Lt / 30,12 €).
Druskininkų sveikatinimo ir poilsio centras AQUA – viskas viename: poilsis, sveikatingumas, gydymas ir pramogos.
Viešbutyje AQUA ilsėkitės su šeima, Druskininkų gydykloje išbandykite natūralių sveikatos šaltinių – purvo ir mineralinio vandens – poveikį, Druskininkų vandens parke pasiduokite gerų emocijų bangai ir pasilepinkite nemokamomis pirčių programomis.
Išgyvenote (ne)laimingą meilę, atsidūrėte painiame meilės trikampyje, su visomis smulkmenomis prisimenate kūdikio gimimą, o galbūt norite išpasakoti savo patirtą gyvenimo tragediją? Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu ji24.lt@zlg.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
