Tai įvyko 2010-ųjų metų gegužės mėnesį. Su vyru nusprendėme, kad dėl šeimos finansinės gerovės man reikia vykti į užsienį uždirbti šiek tiek pinigėlių.
Prisimenu dieną, kai jau reikėjo išvykti – mane išlydėdama penkiametė dukrelė žiūrėjo pro langą ir mojavo, o trimetis sūnus ramiai miegojo savo lovelėje, net nenujausdamas, kad jo mamytė niekada nebegrįš. Mojavau dukrai su ašarom akyse, tada ir pati net nenumaniau, kad savo vaikų daugiau niekada nepamatysiu.
Vaikus palikau močiutės priežiūrai, tad dėl jų tada stipriai nerimauti nereikėjo, žinojau, kad jais bus tinkamai pasirūpinta, o ir aš planavau užsienyje būti tik tris mėnesius. Vyras išlydėjo mane stipriai aplėgbdamas ir tyliai tardamas, kad lauks manęs sugrįžtančios.
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Mano gražuole raudonu paltu, aš visada tave mylėsiu“
Aš išvykau dirbti į Vokietiją. Vienoje turkams priklausančioje užeigoje įsidarbinau padavėja. Atlyginimą ten žadėjo mokėti neblogą, didelis pliusas buvo ir tai, kad nereikėjo mokėti už gyvenamąjį plotą ir maistą. Būtent dėl to, tikėjausi neblogai užsidirbti.
Prisimenu dieną, kai jau reikėjo išvykti – mane išlydėdama penkiametė dukrelė žiūrėjo pro langą ir mojavo, o trimetis sūnus ramiai miegojo savo lovelėje, net nenujausdamas, kad jo mamytė niekada nebegrįš.
Nors vokiečių kalbos iš pradžių gerai nemokėjau, susikalbėti ir jos kiek pramokti padėjo su mano viršininku turku gyvenanti lietuvė. Iš tiesų, man nuoširdžiai buvo jos gaila. Kaip pati įsitikinau, turkai moterų negerbia, ypač svetimšalių. Iš pradžių jie žada aukso kalnus, o mes – naivios lietuvaitės – jais ir patikim. Vos gavę tai, ko nori, iš vargšių savo moterų jie tiesiog pradeda tyčiotis. Vargšė buvo ir ši mergina – nežinodama, kur pasidėti, ji kentėjo ir savo neviltį skalavo alkoholio taurėje, būtent ji man tada ir patarė, kad šios tautybės žmonėmis per daug nepasitikėčiau. Šį patarimą įsiminiau ir visada jo laikiausi.
Darbas užeigoje nebuvo sunkus – prižiūrėjau tvarką, pilsčiau kavą ar arbatą viršininko draugams. Tiesa, kartais tekdavo padirbti ir iki ryto, ypač, kai susirinkdavo daugiau „stikliuko“ mėgėjų. Aplink mane visi turkai suko ratus it alkanų vilkų gauja, tačiau į juos aš dėmesio nekreipiau.
Iš savo vyro skambučių sulaukdavau kiekvieną dieną, o ir su vaikais kasdien pabendraudavom per „Skype“, tad iš pradžių viskas buvo puiku. Jaučiausi mylima, nors ir per atstumą. Deja, netrukus visa idilė baigėsi.
Po kurio laiko, galbūt dėl ilgesio, mano vyrą užvaldė pavydas. Jis pradėjo skambinėti naktimis vis klausdamas, ką veikiu, kur esu... Aš nenorėdavau naktimis leistis su juo į ilgas kalbas, kad galėčiau geriau išsimiegoti ir kitą dieną nebūčiau mieguista. Bėgant laikui situacija tik blogėjo, skambinti jis pradėjo ir darbo metu, mano vyras tiesiog negalėjo ar nenorėjo suprasti, kad darbo metu plepėti telefonu man nėra leidžiama. Šiaip ar taip, jei tik neatsiliepdavau į jo skambutį, sulaukdavau tokių žinučių, nuo kurių turinio man net plaukai pasišiaušdavo, tuomet tiesiog norėdavosi verkti.
Užuot palaikydamas ir padėdamas ištverti tą mudu skiriantį atstumą, jis tik nuolat priekaištaudavo ir visiškai be jokio pagrindo kaltindavo mane išdavyste. Mano kantrybė pradėjo sekti... Juk skaudu buvo iš mylimo žmogaus kasdien girdėti vien bjaurius žodžius ir kentėti nuolat liejamą pyktį. Mano liūdesį ir nusivylimą puikiai matė ir mano viršininkas – jis buvo nepatenkintas, kad nuolat vaikštau su ašaromis akyse.
Laisvą nuo darbo laiką stengdavausi pamiršti visas negandas ir bandydama pabėgti nuo liūdnų minčių naršydavau internete. Vienoje pažinčių svetainėje susikūriau anketą, nebuvau aktyvi vartotoja, tiesiog mėgdavau pasižiūrėti vaikinų ir merginų nuotraukas mintyse jas įvertindama. Vieną dieną iš nepažįstamo simpatiško vyriškio netikėtai sulaukiau žinutės.
– Labas, nepažįstamoji, ar radai tai, ko ieškojai?
– Galbūt ir radau, – atrašiau jam šmaikštaudama.
Tuomet mintyse save raminau, kad nieko nuodėmingo nedarau, tai tebuvo nekaltas susirašinėjimas. Šioje svetainėje bendravome mes nemažai, galiausiai jis paprašė mano „Skype“ kontaktų, kad galėtumėme susiskambinti ir pakalbėti. Nedvejodama sutikau. Jo balsas buvo kerintis, be galo viliojantis ir švelnus...
Kalbėdavome ištisas valandas, papasakojau jam visą tiesą apie save – kad turiu du mažus vaikus ir be proto pavydų vyrą, kad šiuo metu esu Vokietijoje ir uždarbiauju pas turkus. Jis prisipažino dirbantis Didžiojoje Britanijoje ir patarė kuo greičiau išvažiuoti iš šios turkų užeigos, kol nepradėjau dirbti už dyką.
Taip pat skaitykite: Meilės istorija. „Mūsų trumpa tobulybė man sugriovė gyvenimą“
Vieną vakarą taip ir nusprendžiau. Išprovokavo mane tas pats turkas viršininkas. Prisigėręs jis pradėjo priekabiauti duodamas suprasti, kad atstūmusi jį, neteksiu ir darbo. Nežinodama, ką daryti, paskambinau savo naujam pažįstamajam ir papasakojau, kas nutiko. Jis man pasiūlė atvažiuoti į Angliją bei pažadėjo padėti susirasti darbą. Visi šie įvykiai įsuko mane it verpetas, o aš jiems ir pasidaviau, net nesusimąstydama, kokios skaudžios gali būti viso to pasekmės...
Vyras ir toliau man nuolat skambinėdavo, tačiau į tai aš jau nebekreipiau dėmesio. Buvau apsvaigusi nuo naujojo pažįstamojo balso, nors bendravome tik savaitę. Nuo Jo balso man kuteno paširdžius ir pilve skraidė drugeliai....
Apsisprendusi vykti pas jį į Didžiąją Britaniją, pasakiau savo viršininkui, kad išmokėtų man visą mano uždirbtą atlyginimą, tai buvo apie 500 eurų. Turkas tuomet šlykščia veido išraiška pareiškė, kad pinigų nėra, mat prasta užeigos apyvarta. Tuo metu jau buvau užsisakiusi vietą autobusiuku į Didžiąją Britaniją, tad jam pasakiau, kad privalo man sumokėti.
Jis manyje pažadino nuotykių trokštančią būtybę, kurios iki šiol dar pati nepažinojau. Gaila, tik gerokai per vėlai supratau, kad šio pažinimo kaina man bus labai žiauri.
Pirmą kartą pradėjau meluoti ir savo vyrui, to niekad anksčiau nedarydavau. Pasakiau jam, kad man viskas gerai, kad radau darbą kitame mieste Vokietijoje. Iš geros ir paklusnios žmonos virtau žiauria melage. Neteisinu savęs, tačiau jis pats savo kaltinimais ir nepasitikėjimu mane prie to privedė.
Viršininkas atidavė 120 eurų algos, tikino tik tiek sugebėjęs surinkti. Per daug nesijaudinau dėl likusių pinigų, norėjau kuo greičiau vykti pas viliojančio balso savininką. Jis manyje pažadino nuotykių trokštančią būtybę, kurios iki šiol dar pati nepažinojau. Gaila, tik gerokai per vėlai supratau, kad šio pažinimo kaina man bus labai žiauri – palikti du mažamečiai vaikai ir sugriuvusi septynerius metus trukusi santuoka...
Išvažiuodama patariau tai lietuvei palikti turką, susiimti ir pradėti naują gyvenimą. Ji mane išlydėjo su ašaromis akyse, nes per tą mėnesį laiko, kurį kartu praleidome, tapau jai labai artima (po kiek laiko ji man parašė, kad išsikraustė į kitą miestą ir susirado gerą darbą).
Sėdėdama autobusiuke labai jaudinausi, rankos drebėjo. Tada juk važiavau į nežinią, pas visiškai nepažįstamą žmogų. Viduje save raminau, kad viskas bus gerai, kad manęs jis nenuskriaus...
Londonas man pasirodė toks didelis ir pilnas gyvenimo miestas. Važiuodama žiūrėjau pro langą ir akimis gaudžiau prabėgančius pro šalį vaizdus. Visur buvo pilna įvairių tautybių žmonių, kažkur bėgančių, skubančių, nenustygstančių vietoje...
Galiausiai atvykau į sutartą vietą, sumokėjusi vairuotojui, žvilgsniu ieškojau jo... Ir štai – mūsų žvilgsniai susitiko, iš karto supratau, kad tai Jis. Už mane jis buvo kek aukštesnis, sportiško sudėjimo – tikrai patrauklus vyriškis. Nors iki šiol buvau mačiusi tik jo nuotrauką, realybėje juo tikrai nenusivyliau. Apsikabinome pasisveikindami, ir man per visą kūną nubėgo malonūs virpuliukai.
„Štai mes ir susitikome, sveika atvykusi į Londoną“, – tarė Jis.
Važiuodama kartu su juo namo (jis nuomavo kambarį pas vieną lietuvių šeimą) klausiausi jo pasakojimų apie Londoną ir koks tai nuostabus miestas. Klausydama gražaus balso, tyrinėjau jo veidą – žalsvai mėlynos akys, proporcinga nosis, švelnios lūpos, jos taip ir prašėsi būti bučiuojamos. Ant veido jis turėjo įdomius apgamėlius, kurie atrodė lyg žemėlapio taškeliai, vedantys kaklo link...
Jis buvo tikrai simpatiškas ir vertas nuodėmės vyriškis. Kelionės metu jis be perstojo žėrė man komplimentus, o aš jaučiausi keistai, tiek daug girdėdama jų vienu metu. Galbūt dėl to, kad anksčiau man jų niekas nesakė. Visada galvojau, kad esu negraži, pernelyg liesa, liūdnų akių, negalėjau pasigirti ir gražiais plaukais – savo garbanas visad laikiau surištas. Bevažiuojant jis nurenginėjo mane tiesiog žvilgsniu, jaučiausi nejaukiai, bet man tai patiko.
Viskas man buvo nauja, nepažįstama. Grįžę namo, persirengėm ir išėjom pasivaikščioti, susikabinę už rankų vaikščiojom gatvėmis, buvau be galo laiminga, apie nieką negalvojau, tenorėjau, kad tai niekad nesibaigtų. Telefoną buvau išjungusi, kad negadinčiau mums nuotaikos, nors žinojau, kad anksčiau ar vėliau turėsiu pasakyti savo vyrui, jog turiu kitą...
Nuvykome į Londono centrą, jis man parodė įžymujį Big Beną, didįjį Kiaušinį ir dar daug įspūdingų pastatų ir vietovių. Vaikščiojom po naktinį Londoną, tą vakarą aš jaučiausi kaip sapne. Jis man parodė kitą gyvenimo pusę – blogąją, nuodėmingąją, padoriems žmonėms nesuprantamą ir nepriimtiną.
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Išeidamas išsinešei ir mano šypseną“
Galiausiai išdrįsau paskambinti savo vyrui. Pasakiau jam, kad nebenoriu jo daugiau nei matyti,nei girdėti. Buvu apimta neapykantos jam, per tuos septynerius kartu praleistus metus jis mane daug kartų buvo stipriai įskaudinęs. Jis mėgdavo išgerti ir nors prieš mane rankos niekad nekeldavo, tačiau nuolat kamuodavo morališkai. Prisigerdavo ir kaltindavo dėl visų savo nesėkmių, prisigalvodavo, kad esu jam neištikima... Kentėjau visa tai sukandusi dantis, rūpinausi vaikais, prižiūrėjau tvarką namuose. Tik to jis nepastebėdavo, visada buvo kažkuo nepatenkintas.
Ištekėjau už jo būdama aštuoniolikos su puse metų, nes tuo metu buvau nėščia, po pusantrų metų pastojau dar kartą. Buvau jauna mama. Atrodo, būdama aštuoniolikos turėjau džiaugtis jaunyste, deja, gyvenimas mane supančiojo šeimyniniais saitais. Negaliu sakyti, buvo ir gražių kartu praleistų akimirkų, tačiau bėgant laikui jos tiesiog išblanko. Visas gražias akimirkas galiausiai užgožė įžeidinėjimai ir nepasitikėjimas.
Kalbėdama telefonu su vyru visa drebėjau, ne nuo to, kad man buvo gėda, jog jį išdaviau, o nuo to, kaip stipriai jo nekenčiau ir net nenorėjau girdėti jo balso. Jis negalėjo patikėti, kad turiu kitą, o aš tiesiog jam pasakiau, jog paliktų mane ramybėje.
Pamaniau, kad taip bus geriau – jei jau išeinu, tai visam laikui. Žinau, kad žiauriai pasielgiau, palikdama savo vaikus, ir tikrai nuoširdžiai tikiuosi, kad kada nors man jie atleis...
Vyras uždraudė man bendrauti ir su savo vaikais – tai buvo jo bausmė man už išdavystę. Aišku, buvo skaudu, bet su tuo susitaikiau. Tiesiog jau nebeturėjau jėgų su juo kovoti. Pamaniau, kad taip bus geriau – jei jau išeinu, tai visam laikui. Žinau, kad žiauriai pasielgiau, palikdama savo vaikus, ir tikrai nuoširdžiai tikiuosi, kad kada nors man jie atleis...
Su namo šeimininkais Londone susitariau, kad nereikėtų man mokėti už kambario nuomą – prižiūrėjau jų šešemetę dukrą. Tą mergaitę aš nuoširdžiai pamilau, nes ji man priminė mano dukrelę, nors ir neilgai teko ja rūpintis, kadangi mums teko išvykti...
Mano naujasis draugas buvo nuostabus, toks švelnus, rūpestingas. Dėl jo švelnaus charakterio pradėjau jį vadinti kačiuku, jis mane – mažyte. Laikui bėgant supratau, kad pamilau jį. Šis jausmas buvo toks beprotiškas ir svaiginantis, kad be jo aš nieko nebemačiau aplinkui, jis man buvo visas pasaulis. Mane mylėjo ir jis, nors iš pradžių ir tvirtino, kad netiki meile.
Laikas skriejo nepastebimai, su kiekviena diena, savaite, mėnesiu mūsų jausmai tik stiprėjo. Jis buvo blogas berniukas, nusikaltėlis, bet man tai buvo nesvarbu. Su juo buvau pasiruošusi keliauti kad ir į patį pasaulio kraštą. Mes keliavom visur, pabuvojom Olandijoje, ten turėjom savų darbų. Naujus metus praleidome Paryžiuje. Apsvaiginti romantiškojo Paryžiaus džiaugėmės vienas kitu. Buvom tiesiog ideali pora.
Tobulybę griovė tik didžiulis ilgesys. Labai ilgėjausi savo vaikų, nuolat verkdavau, o jis mane švelniai ramindavo. Jis kaltino save, kad dėl jo palikau vaikus, bet aš jį patikinau, jog pati nusprendžiau juos palikti, ir dėl to jis nekaltas. Nekaltinau jo dėl nieko, juk beprotiškai jį mylėjau, kol vieną šaltą rudenio naktį savo mylimą kačiuką aš praradau.
Ryte prabudau išpilta šalto prakaito, o jis gulėjo šalia, mane tvirtai apsikabinęs. Supratau, kad kažkas ne taip – jo kūnas buvo šiltas nuo mano kūno šilumos, o veidas sustingęs ir šaltas... Stengiausi jį pažadinti, bet jis nemiegojo, jo kūną gyvybė jau buvo palikusi.
Išvakarėse mes svaiginomės kvaišalais, ir nuo perdozavimo jam sustojo širdis. Dvejus su puse metų buvom kartu... Be jo mano gyvenimas sugriuvo. Jis išsinešė mano jausmus, mano sugebėjimą jausti ir mylėti.
Po jo mirties praėjo jau dveji metai, tačiau aš vis dar jaučiu skausmą ir juodą tuštumą viduje... Stengiuosi nepasiduoti, nes jis mane išmokė atlaikyti didžiausius gyvenimo siųstus sunkumus. Jis daug ko mane išmokė ir už tai esu be galo jam dėkinga. Jis visada išliks mano širdyje.
Jis buvo mano saldi nuodėmė.
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai Druskininkų sveikatinimo ir poilsio centro įsteigtą prizą – visos dienos apsilankymą Druskininkų vandens parke suaugusiam asmeniui (vertė – 104 Lt / 30,12 €).
Druskininkų sveikatinimo ir poilsio centras AQUA – viskas viename: poilsis, sveikatingumas, gydymas ir pramogos. Viešbutyje AQUA ilsėkitės su šeima, Druskininkų gydykloje išbandykite natūralių sveikatos šaltinių – purvo ir mineralinio vandens – poveikį, Druskininkų vandens parke pasiduokite gerų emocijų bangai ir pasilepinkite nemokamomis pirčių programomis.
Išgyvenote (ne)laimingą meilę, atsidūrėte painiame meilės trikampyje, su visomis smulkmenomis prisimenate kūdikio gimimą, o galbūt norite išpasakoti savo patirtą gyvenimo tragediją? Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu ji24.lt@zlg.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
