„Aš visą gyvenimą jaučiausi vieniša. Atrodytų, nieko tokiai kaip aš negalėjo trūkti, kadangi tiek tėvai, tiek draugai man buvo dėmesingi ir rūpestingi, aš keliavau po pasaulį, mokiausi, mėgavausi potyriais ir vaizdingais kraštovaizdžiais gulėdama paplūdimyje ar kopdama į kalnus.
Bet kaip dažnai būna, kažkas buvo ne taip, kažko beprotiškai trūko ir tai manyje žiojėjo kaip praraja, ji degino mane net ir fizine prasme, o užpildyti tos bedugnės man niekaip nesisekė. Dabar galvoju, kad buvau tiesiog išlepinta mergaitė, laukianti, kol viskas bus padaryta už ją, nesistengianti gyvenimo imti į savo rankas, prisiimti atsakomybės už savo poreikius bei poelgius.
Tačiau viską pakeitė kalėdinis vakarėlis.
Ak, tie kalėdiniai vakarėliai – juose užsimezga meilės romanai, aistros, gimsta pavydo scenos ir netgi meilės trikampiai. Aišku, aš turbūt ne išimtis, jeigu pamačiusi vieną vyrą supratau, kad negaliu gyventi be jo. Kai sakau, kad tai pakeitė mano gyvenimą – tai visiška tiesa, deja, dar nežinojau, į kurią pusę tai pakryps. Tačiau net jeigu ir būčiau žinojusi, ar lyg pelenė būčiau pabėgusi iš tos puotos? Neįsivaizduoju...
Štai taip – spragt pirštais, ir galva pamesta, širdis užkariauta. Mus tiesiog traukė vienas prie kito. Džiaugiausi, kad nė vienas nebuvome įsipareigojęs ir tai atvėrė viltį, kad mūsų santykiai gali būti kažkas daugiau nei tik viena meilės naktis.
Marijus (jo toks vardas) buvo tas vyras, su kuriuo maniau nugyvensianti ilgą ir laimingą gyvenimą. Išdidus, žinantis, ko nori, išvaizdus ir labai patrauklus jis užėmė aukštas pareigas įmonėje, kurioje dirbau. Ir nors nebuvo mano tiesioginis vadovas, supratau, kad santykių negalėsiu afišuoti. Keista, kad man tai pasirodė priimtina. Juk tikros meilės nereikia slėpti, ar ne?
Tačiau net jeigu ir būčiau žinojusi, ar lyg pelenė būčiau pabėgusi iš tos puotos? Neįsivaizduoju...
Mano jausmai vis stiprėjo, o aš vis labiau norėjau apie tai rėkti visam pasauliui. Deja, Marijus labai aiškiai išreiškė pageidavimą, kad mūsų santykiai būtų slapti. Kurį laiką buvau įsižeidusi dėl tokios jo nuomonės ir nusprendžiau viską nutraukti. Deja, Marijus man buvo lyg narkotikas ir aš jam negalėjau atsakyti, negalėjau atsispirti, tačiau galėjau viena – tirpti jo glėbyje. Seksualinis potraukis buvo nenumaldomas, ir mes ištisas dienas ir naktis praleisdavome jo lovoje, jo bute, neatsiplėšdami vienas nuo kito.
Rūkydavome, gerdavome raudoną vyną, klausydavomės septintojo dešimtmečio muzikos ir paprasčiausiai tylėdavome. Man atrodė, kad nė nereikia kalbėtis, kad mes taip vienas kitą jaučiame, kad mums žodžiai nėra reikalingi.
Žinote, aš iki dabar sunkiai suprantu, kodėl tas vyras mane taip prikaustė. Tam tikra prasme aš buvau belaisvė, įkalinta meilės ir noro būti kartu su vyru, kuriam iš manęs nereikėjo nieko. Na, gal tik sekso.
Tas subtilus žaidimas su mano jausmais, tobulos manipuliacijos mano kūnu ir smegenimis pavertė Marijų mano gyvenimo karaliumi, ir aš buvau pasiryžusi daryti viską, ko tik jis nori, kad tik nelikčiau vieniša, nes pagaliau pajaučiau pilnatvę. Aišku, dabar jau suprantu, kad tai iškreiptas santykis į meilę ir iškreipta tokia pilnatvė, tačiau tada man viskas atrodė tobula.
Tai, kad dažnai būdavome apsvaigę, tą tobulumo pojūtį dar labiau paaštrindavo. Taip, mūsų su Marijumi gyvenime svaigulio buvo daug – tai, dėl ko gailiuosi labiausiai. Būtent tą akimirką mano pasaulis pradėjo dužti į šipulius, nes viskas, ko man reikėjo – dar vienos dozės, dar vienos taurės. Labai greitai tapau visiškai priklausoma ne tik nuo Marijaus, bet ir nuo alkoholio. Dabar visa tai prisimenu kaip košmarą, nors tuo metu nesupratau, ką darau su savimi ir savo gyvenimu.
Dar didesnis šokas buvo, kai sužinojau, kad laukiuosi.
Tuo metu jau buvau atleista iš įmonės, kurioje dirbau kartu su Marijumi, visiškai nutraukusi bendravimą su tėvais, artimais draugais ir jaučiau visišką beprasmybę, dar didesnę tuštumą nei iki pradėdama visa griaunančius santykius. Tėvai ir draugai man tiesiog bandė padėti, tačiau aš, žvelgdama į juos apsvaigusiomis akimis, tiesiog varydavau šalin...
Manęs nuo savęs alinimo nesustabdė faktas, kad laukiuosi, o tai nerūpėjo ir mano meilei, nes Marijus mane iškart paliko. Tik pasakė, kad jam manęs nereikia su pilvu, tokios, kuri nuolat apsvaigusi. Tai dar labiau pastūmėjo savo žaloti, negalėjau išsikapanoti iš niūrių minčių, atrodė, kad jau niekada nebūsiu laiminga. Galiausiai patyriau persileidimą. Nenorėjau to kūdikio, dar esantį pilve jį kaltinau už tai, kad Marijus mane paliko, kad sugriovė mano gyvenimą, todėl pajaučiau palengvėjimą.
Žinote, kodėl visa tai rašau? Man reikėjo daug laiko, specialistų pagalbos, kad atsistočiau ant kojų. Kad suprasčiau, kokias baisias klaidas gyvenime padariau. Kad sugebėčiau suprasti, kokie turi būti vyro ir moters santykiai. Tai kainavo daug pastangų... Užtat kiekvienos Kalėdos, kurios mane nubloškė į tokį chaosą, mane veikia dvejopai. Atrodo, kad patyriau laimę ir meilę, tačiau ji baigėsi tragiškai... Ir ta tragedija jau niekada neišnyks, o aš viso to negalėsiu pamiršti.
Tačiau per vienas Kalėdas nutiko kai kas, ką vėliau pradėjau vadinti stebuklu.
Eidama gatve pamačiau Marijų – nebuvau jo mačiusi kelerius metus. Jis ėjo kartu su labai dailia moterimi ir kartu stūmė vežimėlį, kuriame gulėjo kūdikis. Marijus pastebėjęs mane iškart nusuko į kitą kelio pusę, o aš, negalėdama atgauti kvapo valdžiausi, kad tik nepribėgčiau prie jo. Aptemusios akys ir sąmonė. Negalėjau patikėti, kad manęs ir mūsų kūdikio jam nereikėjo, tačiau savo laimę jis rado su kita.
Pradėjau raudoti. Apverkti visa tai, ką patyriau. Buvo Kalėdų išvakarės, aš sėdėjau viena ant suoliuko, verkiau, miestas žibėjo nuo kalėdinių lempučių, krito sunkios snaigės. Tokia patetiška situacija baigėsi tuo, kad prie manęs prisėdo nepažįstamasis ir paklausė, gal galėtų kuo nors padėti. O toliau kaip romantiniame filme...
Tačiau per vienas Kalėdas nutiko kai kas, ką vėliau pradėjau vadinti stebuklu. Aš eidama gatve pamačiau Marijų – nebuvau jo mačiusi kelerius metus. Jis ėjo kartu su labai dailia moterimi ir kartu stūmė vežimėlį, kuriame gulėjo kūdikis.
Štai čia ir įvyko tas stebuklas – aš sutikau žmogų, su kuriuo niekada nebesijaučiau vieniša. Atsiradę tinkamu metu tinkamoje vietoje mes turėjome galimybę tiesiog pasikalbėti. Vėliau – vėl susitikti. O paskui pradėti vaikščioti į pasimatymus.
Šį kartą viskas vyko labai lėtai, tačiau užtikrintai. Su Sauliumi aš atradau ramybę ir nebijojau papasakoti jam savo praeities. Galbūt dabar jau nebėra tokios aistros ir emocijų audrų, tačiau aš brandesnė, labiau patyrusi, mąstanti racionaliai ir galvojanti apie ateitį.
Pakeičiau savo gyvenimą, požiūrį, supaprastinau poreikius. Šios Kalėdos bus minimos su šeima – Sauliumi ir vos kelių mėnesių sulaukusia dukrele. Likimas mane nuskriaudė, tačiau ir apdovanojo. Supratau, kad niekada nepasiduosiu dėl savo laimės, nes būtent ją turiu dabar ir laikau savo rankose – tai mano šeima.
Dažnai mes nuvertiname savo šeimas, tėvus, artimuosius, tačiau būtent jie yra tie, kurių niekada neturėtume pamiršti ar išbraukti iš savo gyvenimo. Džiaugiuosi, kad nors ir po laiko, tačiau tai supratau“, – rašo Silvija.
TURITE ISTORIJĄ? Rašykite! Gal jus pakeitė vaiko gimimas ar artimo žmogaus išėjimas? Kurortinis romanas virto tvirta santuoka? O gal tiesiog norite pasakyti tai, ko niekada neišdrįsote?
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą ir pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite elektroniniu paštu gyvenimas@15min.lt, portale 15min publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti prizu. Spausdintų istorijų autoriams dovanosime Indrės Vakarės knygą „Vienos nakties nuotykis“.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
