Judita buvo pašėlusi mergiotė. Visuotiniais plisuotų mokyklinių uniformų dėvėjimo laikais į mokyklą ji atkulniuodavo vizgindama madingiausiais džinsais aptemptą, visų vaikinų žvilgsnius prikaustantį užpakaliuką, ir tik rūbinėje, išsitraukusi iš krepšio, ant jų apsivilkdavo gerokai apsiglamžiusią uniforminę suknutę.
Į namus ji ir vėl kaip balta varna rudų „paukštelių“ minioje kulniuodavo džinsuota, krepšį su suknute atsainiai permetusi per petį.
Jos džinsai buvo tokie aptempti, kad norėdama užtraukti jų užtrauktuką, Judita turėdavo įdėti nemažai pastangų: įtraukti pilvą, iš visų jėgų sutempti juosmenį – kartais šitą darbą jai net padėdavo atlikti geriausia draugė Rita, nes vienam žmogui jis iš tiesų būdavo ne pagal jėgas.
Rita taip pat užsegdavo ir Juditos batelių sagteles, nes su tokiais aptemptais džinsais Judita pati niekaip negalėdavo atsitūpti arba susilenkti. Tiesą sakant, ir Juditos draugė Rita buvo tokia pat pašėlusi, tačiau toji šiek tiek prisibijodavo savo griežtų tėvų, tad visuomet buvo tarytum Juditos šešėlyje.
Šios dvi mergiotės pirmos klasėje išbandė cigaretės dūmelio ir alkoholio skonį, naktinius vakarėlius ir nuotykius su vaikinais. Jos būdavo bėgimo iš pamokų meistrės, pokštų, krečiamų mokytojams, įkvėpėjos. Jos mėgo atkreipti į save dėmesį, ir toli gražu ne pačiais dorybingiausiais poelgiais.
Jos vieną po kito keitė vaikinus, buvo jų graibstyte graibstomos ir bet kokiom sąlygom galėjo mėgautis pulkais gerbėjų. Tiesą sakant, visos mergaitės joms to ne juokais pavydėjo. Beveik po kiekvieno savaitgalio visa mokykla kaip bičių avilys ūždavo iš lūpų į lūpas nešdama naujausių Juditos ir Ritos nuotykių detales.
Mes, stropuolės moksliukės, labiau linkusios laikytis normų ir taisyklių, stebėdavome ir klausydavomės šitų detalių susižavėjusios, apstulbintos ir netikėdamos, kad kada nors ir pačios galėtume ką nors panašaus iškrėsti.
Vis dėlto tada mes nė viena nesugebėjome suvokti tokios sėkmės laikinumo ir situacijos tuštybės. Ir tik įsikišus „jo didenybei Likimui“, laikas viską sustatė į vietas: kitaip, savaip, netikėtai ir net negailestingai.
Atrodė, kad mums amžinai lemta rinkti trupinius nuo gyvenimo stalo ir būti blankiomis mergaičiukėmis, o joms dviem po kojomis plyti visas pasaulis su didžiausiomis galimybėmis, tolimiausiais keliais, svaigiausiomis viršukalnėmis.
Vis dėlto tada mes nė viena nesugebėjome suvokti tokios sėkmės laikinumo ir situacijos tuštybės. Ir tik įsikišus „jo didenybei Likimui“, laikas viską sustatė į vietas: kitaip, savaip, netikėtai ir net negailestingai.
Rita pirmoji iš klasės mergaičių ištekėjo, nes, kaip vėliau sužinojome, jau abitūros egzaminus laikė besilaukdama vaikelio. Judita įstojo į universitetą, tačiau keletą mėnesių pasimokiusi, buvo iš jo pašalinta. Mėgino dirbti, bet nuolatiniai nuotykiai ir atsakomybės neturėjimas neleido jai daryti ir to. Kitais metais ji įstojo į kitą universitetą, tačiau ir vėl mokytis nesisekė.
TAIP PAT SKAITYKITE: Tikra istorija. „Moterys, įsidėmėkite: jei be priežasties gaunate gėlių, priežastis vis dėlto yra“
Ilgą laiką tėvams melavo, kad studijuoja, ir šie ją tarytum karalaitę išlaikė. Paaiškėjus tiesai ir kilus audrai, Judita dingo kaip į vandenį, ir tėvams teko net su tuometine milicija jos ieškoti. Per tą laiką ji buvo spėjusi kitame Lietuvos krašte apsigyventi su žmoną ir du vaikučius palikusiu vyriškiu ir jokiais būdais nesileido įkalbama grįžti į tėvų namus. Po kiek laiko Judita už to paties vyruko ištekėjo ir labai greitai vieną po kito pagimdė du berniukus.
Bėgant laikui, Juditos vyrui atsirado poreikis ir noras bendrauti taip pat ir su savo pirmosios žmonos vaikais. Tiesą sakant, pati Judita jį ir skatino tai daryti. Ir būtent tada, važiuodamas su dovanomis sveikinti savo vyriausios mergaitės, Juditos vyras pateko į skaudžią avariją ir žuvo. Sužinoję negalėjome patikėti, kad toks tragiškas likimas ištiko mūsų padūkėlę bebaimę Juditą, kuriai, rodės, visas pasaulis po kojomis kloja rožes.
Laidotuvių nuotraukos atrodo išties tragiškai: Judita prie gėlėmis apkloto kapo laiko glėbyje dar nė metukų neturintį savo mažėlį, o vyresnysis, taip pat dar pyplys, nežinia kur pametęs vieną batuką, dailiai šypsosi apkabinęs savo senelio kaklą...
Niekas ir niekada negali žinoti, kas būtų, jeigu būtų... Buvo tik taip ir nė kiek ne kitaip. Tačiau net ir taip žiauriai pasikeitęs gyvenimas ėjo toliau.
Judita, iš pradžių nepaliaujamai liejusi ašaras, vieną gražią dieną sugebėjo suimti save į rankas. Štai taip gyvenimas per vieną akimirką apsivertė aukštyn kojom. Iš patrakėlės mergiotės liko vaikais, vargais, rūpesčiais ir nepritekliais apsikrovusi vieniša jauna mama.
Teko grįžti pas tėvus į kaimą, melžti karvutę, auginti bulves. Pas tėvus Judita glaudėsi tol, kol vyresniajam berniukui atėjo metas eiti į mokyklą. Tada ji nusimetė savo kasdienius kaimiškų darbų rūbus ir vėl tapo ankstesniąja patrakėle Judita, įsispraudusia į aptemptus džinsus ir įšokusia į aukštakulnius batelius: figūra tebebuvo nepriekaištinga, akys vėl spindėjo pasitikėjimu ir viltimi, o aukštai pakelta galva neleido net suabejoti jaunos moters sėkme.
Kita tokių metamorfozių nė sapne nesusapnuotų, o Juditai tai buvo vieni juokai.
Kita tokių metamorfozių nė sapne nesusapnuotų, o Juditai tai buvo vieni juokai. Ji išsinuomojo butuką, pasipudravo nosytę ir tol nenurimo, kol susirado darbą mieste, kuriame kadaise mėgino siekti mokslo aukštumų.
Vaikai augo tarytum ir nepastebimai. Tačiau taip buvo galima pagalvoti tik stebint Juditą iš šalies. Iš tikrųjų ji dėjo titaniškas pastangas, kad išlaikytų ir nuomojamą butą, ir vaikus, ir save. Dirbo dieną ir naktį, negailėjo jėgų ir sveikatos, stengėsi, kad vaikams nieko netrūktų.
Žinoma, buvo metama nemažai tinklų ir ieškant naujo gyvenimo draugo. Tačiau net ir rimčiausių pretendentų įkarštį atvėsindavo žinia apie du paauglius vaikus.
Judita niekada nedejavo ir nesiskundė. Per gyvenimą, vedina savo vaikais, ėjo atvira širdimi ir pakelta galva. Materialinė padėtis truputį pagerėjo, kai mirus tėvams ji pardavė paveldėtą namą ir įsigijo nuosavą būstą mieste. Jos pilna buvo visur: renginiuose, šventėse, draugų susibūrimuose. Ir visur tarytum uniformą ji mūvėdavo savo pamėgtuosius džinsus.
Vaikai užaugo nepasukę klystkeliais, niekada nevengę darbo ir be galo mylintys savo mamą. Abu puikiai mokosi ir planuoja įgyvendinti neišsipildžiusią pačios Juditos svajonę – mokytis universitete.
Tačiau gyvenimas nesiliovė švaistytis netikėtumais: švęsdama savo 45-ąjį gimtadienį restorane, Judita susipažino su vyriškiu, susižavėjusiu jos jaunatviška išvaizda ir energija. Regis, paslaugą padarė nepakeičiamieji džinsai ir beveik suaugusių sūnų kompanija: vyriškiui buvo be galo smalsu, ar tai mama su sūnumis, ar vyresnėlė sesuo su broliais. Tiesa, dar reikėtų pridurti, kad tas vyriškis vienišas. Turtingas. Olandas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Tikra istorija. „Dėl tavęs praradau pačias gražiausias nėštumo akimirkas“
Gyvenimo kelias ir vėl daro posūkį. Kas žino, kokie netikėtumai laukia ateityje. Belieka tikėti, kad stumdęs ir lamdęs Likimas pagaliau parodys ir švelnų savo kailiuką, ir pagaliau prasidės šviesus gyvenimo tarpsnis.
Šią istoriją pasakoju todėl, kad netikėtai sutikau Juditą su naujuoju draugu gurkšnojančią vyną gatvės kavinėje, ir mudvi turėjome puikią progą šiltai mergaitiškai pasiplepėti. Olandas Rudolfas man pasirodė gerokai už ją vyresnis, tačiau jausmai metų neskaičiuoja: jis visą tą laiką nenuleido nuo Juditos degančių savo akių. Sužinojau, kad Judita jau kraunasi lagaminus ir skuba kuo greičiau kartu su Rudolfu išvykti.
Net nepajutome, kaip besišnekučiuojant prabėgo visa valanda. Per ją pro šalį praplaukė visi permainingi senų mokyklinių laikų bičiulės gyvenimo įvykiai. Žinojau, kad dar ilgai negalėsiu užmiršti to, ką man atvirumo akimirką ji papasakojo, ir kad dar ilgai akyse regėsiu švytintį ir laimingą jos veidą.
Jau pakilusią eiti savo keliais, Judita dar kartą pašaukė mane vardu, o kai pargrįžau, akimirką patylėjusi, tarytum suabejojusi, vis dėlto man pasakė, kad tuo metu, kai žuvo jos vyras, pakeliui į gyvenimą buvo ir trečiasis vaikutis. Po ilgų dvejonių ji apsisprendė jo nebegimdyti, nors svajonėse troško susilaukti dukrytės...
Nuėjau apimta nepaaiškinamų jausmų ir žodžiais nenusakomų minčių. Suvokdama, kokiomis saulėtomis lygumomis vingiavo manasis gyvenimo kelias, kai tuo metu ji turėjo įveikti vargo uolas ir grumtis su didžiausiais kančių uraganais.
Judita paskambino prabėgus keletui dienų nuo mūsų susitikimo. Iš pradžių prieštaravusi idėjai papasakoti jos gyvenimo istoriją portalo skaitytojoms, ji man vis dėlto pasakė: „Rašyk...“.
Dėkojame istorijos autorei už atsiųstą istoriją ir dovanojame jai plaukų priežiūros rinkinį „Dove Advanced Hair Series Oxygen Moisture“.
Dabar nebereikia rinktis tarp purumo ir plaukų drėkinimo. Unikali deguonies prisotinta „OxyfuSion“ technologija giliai drėkina ir suteikia pastebimai daugiau purumo, todėl šios linijos produktai puikiai tinka ploniems plaukams.
„Oxygen & Moisture“ plaukų priežiūros produktų liniją sudaro šampūnas, kondicionierius, giliai drėkinanti kaukė–suflė bei pastebimai daugiau purumo suteikiantis purškiklis, kurį galima naudoti tiek ant drėgnų, tiek ant sausų plaukų.
Dėl prizo atsiėmimo susisiekite su redakcija adresu konkursai@ji24.lt.
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis ar skauduliais ir išlieti savo širdį?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
