Ar pameni tą šiltą vasaros vėjelį, kedenantį mano plaukus, ilgus saulėlydžius, kai raudoniu pasidabinusi saulės žara, palydėta mudviejų, išnykdavo jūros gelmėse… Ar pameni tą tylą, kuri priklausė mums – tik man ir tau? Dabar tu toli, tačiau aš visada liksiu su tavimi, prisiminimuose mes visuomet būsime drauge, kad ir kur likimo vėjas mus nuneš... Aš lauksiu, lauksiu tiek, kiek reikės, o tada sujungsim savo likimus į vieną likimą prie jūros, tokios brangios ir artimos mūsų jūros.
Rašau tai, kas kirba manyje ir vis trokšta pakelti sparnus. Noriu, kad mano išsakytos mintys pasiektų žmogų, kuris šiuo metu toli nuo manęs, bet visada yra manyje. Galbūt kažkam mano mintys pasirodys tokios artimos ir šiltos, galbūt kažkas pagalvos, kad neįmanoma gyventi einant vien prisiminimų takais… Atsakysiu – įmanoma, jei tavo širdis alsuoja meile, įmanoma, jei jausmai tikri, o siela dėl meilės įgauna sparnus.
Nuostabus jausmas savyje nešiotis prisiminimus, kurie tave veda pirmyn, neleidžia suklupti sunkiame gyvenimo kelyje. Užmerkiu akis ir matau Tave – mano mielas žmogau, prie vakarėjančios jūros kranto, su smėlio pribirusiais plaukais, saulės nugarintais skruostais ir meile, begaline meile akyse. Tokį Tave ir menu... Mano istorija susideda iš netikėtai gimusių tyrų jausmų, kurie paliko gilų pėdsaką dviejų žmonių širdyse.
Vytautas – toks vardas žmogaus, kurį prisiminus širdį užlieja šiluma. Mūsų meilės istorija patikrinta laiko ir išgyvenimų, šaltų žiemų ir vasarų – tokių, kaip ši – šiltų ir nenuspėjamų.
Jei kada nors žvelgėte į žvaigždėmis pasidabinusį dangų ir regėjote krentančią žvaigždę, suprasite, apie ką kalbu. Taip, mus sujungė rugpjūčio vasaros nakties stebuklas. Sėdėjome po žvaigždėtu dangumi ir netikėtai pamatę krintančią žvaigždę sugalvojome norą. Norėjome to paties – būti kartu. Toks romantiškas ir tyras buvo mudviejų noras. Buvome du pakeleiviai iš skirtingų pasaulių, sujungti krentančios žvaigždės.
Vytautas – tvirtai stovintis ant žemės, ryžtinga asmenybė, o aš – svajinga romantikė, gyvenanti savame svajonių pasaulyje, kuriuo dalinuosi tik su juo. Esame kartu ketverius metus. Ketverius džiaugsmo, vargo, pakilimų ir nuopolių metus. Kiekvienais metais nuvažiuojame aplankyti savo mylimos jūros, – mūsų meilės liudininkės. Kasmet jaukiai sėdime ant jos kranto ir pažymime savo draugystės metines. Jei yra pasaulyje skeptikų, kurių pasaulio vis dar nesušildė tyros meilės spinduliai, vadinasi netikite mažais stebuklais, kurie kartais sukuria gražią dviejų pakeleivių pasaką.
Kartais aplinkiniai smalsiai klausia, nejau man visad taip gera su savo antrąja puse, kad bekalbant apie jį nuo veido niekad nedingsta šiluma. Galiu kalbėti apie mus valandų valandas. Taip, tai tiesa. Nesuprantu žmonių, kurie mums skirtą gyvenimo laiką švaisto nesutarimams, pykčiui, savo mylimų žmonių apgaulei. Džiaukimės kiekviena drauge praleista akimirka, kiekviena mylimo žmogaus šypsena, juk gyvenimas ne amžinas. Branginkime tai, ką mums atsiuntė likimas.
Mes su Vytautu esame labai skirtingi, bet mus vienija bendras jausmas. Juk siejant savo likimus svarbu žvelgti viena kryptimi. Mes žvelgiam. Likimo keliai nežinomi: suvesdamas mus jis skyrė išbandymų, kurie yra tarsi nematomas barjeras tarp jūros krantų.
Ši graži metafora, deja, persikėlė į mūsų realybę. Dabar aš viename krante, Tu – kitame, bet mes tikime meile. Tu dabar toli, bet širdyje visuomet būsi su savo mažąja svajotoja mergaite. Tu dabar Norvegijoje, aš Lietuvoje, skiria mus krantai, bet meilės jausmas nugali atstumą, o širdys plaka vienu ritmu. Svarbiausia tikėti. Šalta jūros banga atsirita į krantą, bet nepaliečia to simboliško ir brangaus užrašo – „Aistė ir Vytas“. Ji nepalies, nei smėlyje, nei širdyje nenuplaus ir neištrins to, kas taip šilta ir artima, kas be galo brangu, kas veda gyvenimo keliu ir neleidžia palūžti.
Menu tavąsias meilės kupinas akis, norą rūpintis ir atiduoti viską, ką turi brangiausio man. Tikiu, kad jau nebedaug liko laukti, tikiu, kad pagaliau ateis laikas, kai kartu sėdėsime čia, kur dangus ir mūsų jūra susilieja. Tuomet mes lydėsime saulę, mėgausimės vienas kitu ir dalinsime tą gėrį bei šilumą aplinkiniams. Nebyliai tarsime, kad meilė gyva – ji gyvena mumyse! Kiekviename iš mūsų, tik reikia ją atrasti, o radus – stipriai saugoti.
Tikiu, kad mano mintys palies tuos, kurie vis dar tiki meile. Tikiu, kad jas išgirs mano žmogus, kuriam šios mintys suteiks stiprybės ir jėgų atplaukti ten, kur laukia mūsų meilės uostas... Kur laukia mūsų jūra ir aš.
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai „Contigo“ įsteigtą prizą – „Rush“ linijos gertuvę. „Contigo“ kuriami puodeliai yra su patentuota „autoseal“ ir „autospout“ technologijomis – patogesniam gyvenimui.
- Gertuvė pagaminta nenaudojant Bisfenolio A.
- Patentuota Autoseal technologija apsaugo nuo skysčio pratekėjimo ir lašėjimo.
- Paprasta gerti – vienu paspaudimu.
- Dangtelį galima plauti indaplovėje.
- Pagaminta iš ypač patvaraus plastiko.
- Tūris 550ml.
Dėmesio! Kaip atsiimti prizą, rašykite el. paštu ji24.lt@zlg.lt.
Išgyvenote (ne)laimingą meilę, atsidūrėte painiame meilės trikampyje, su visomis smulkmenomis prisimenate kūdikio gimimą? Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu ji24.lt@zlg.lt, portale publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti prizais.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
