Žinoma, tas grožis reikalaudavo didžiulių pastangų ir begalybės laiko, tad, savaime suprantama, augau skatinama nuolat dirbti ir nebuvau tinginė. Tačiau Dievas man buvo pagailėjęs grožio: žvelgdama į veidrodį kartais savęs tiesiog neapkęsdavau, o klasės nuotraukose stengdavausi atsidurti kam nors už nugaros, kad matytųsi tik mano viršugalvis arba viena ausis.
Užėjus savigraužos seansams mama ramindavo ir įtikinėdavo, kad nesu pabaisa, bet aš jau buvau pasmerkusi save vienatvei ir amžinoms ašaroms, nes nieku gyvu netikėjau, kad koks nors vaikinas galėtų atkreipti į mane dėmesį.
Tačiau netikėtai vieną dieną debesys mano padangėje išsisklaidė: aplink mane vis dažniau ir dažniau ėmė sukiotis netoli gyvenantis vaikinukas.
Kai tik penktadienį po paskaitų parvažiuodavau į namus, jis kaip mat išdygdavo it Pilypas iš kanapių: pasitikdavo mane autobusų stotelėje, iki namų panėšėdavo mano krepšį, vakarais kviesdavo pasivaikščioti, drauge eidavome į šokius. Tada aš pirmą kartą supratau, ką reiškia ne stovėti salės kampe, o šokti. Benas neišleisdavo manęs iš glėbio ir, turiu pripažinti, kad šokėjas jis buvo puikus: skraidžiau po salę tarytum vėjo nešama plunksnelė.
Žinojau, kad jis buvo vienas iš labiausiai pašėlusių miestelio vyrukų: peštukas ir nevengiantis taurelės. Tačiau tikėjausi, kad metai ir meilė man jį pakeitė, o jei nepakeitė, tai artimiausiu metu neišvengiamai pakeis.
Taigi nė nepajutau, kaip atmetusi baimę ir nerimą, užmiršusi gandus ir net legendas apie Beno „žygdarbius“, tapau jo mergina. Pirmą kartą iki ausų įsimylėjusi nesijaučiau meilės kankinė, bet sulaukiau atsako ir buvau be galo laiminga.
Tikėjausi, kad metai ir meilė man jį pakeitė, o jei nepakeitė, tai artimiausiu metu neišvengiamai pakeis.
Mano tėvai taip pat džiaugėsi, kad pagaliau jų „bjaurusis ančiukas“ susirado vaikiną. O Benui vis dažniau lankantis mūsų namuose, jie ėmė netiesiogiai skatinti jį man pasipiršti, nes beveik kaskart buvo kalbama apie namą, automobilį ir pinigus, kurie atiteks man, o tuo pačiu ir mano vyrui.
Benas, užaugęs sunkiai besiverčiančioje šeimoje, iš laimės ir vilties pagaliau gyventi jei ne karališkai, tai bent bajoriškai, kilo kaip ant mielių. Mačiau, kaip prakalbus apie turtą spindi jo akys. Tad neilgai trukus Benas atvyko pas mus apsivilkęs kostiumu ir nelabai vykusiai atliko iš anksto paruoštą vaidmenį: tėvų akivaizdoje gana oficialiai ir dalykiškai man pasipiršo. Visi keturi buvome labai laimingi. Žinoma, dėl skirtingų priežasčių. Tik tuo metu aš to dar visiškai nesupratau.
Vestuvės buvo tokios didelės ir tokios šaunios, kad net miestelio liežuvautojoms pritrūkdavo žodžių apie jas pasakojant. Ir štai aš, netrukus po jų, gavau diplomą, kuriame įrašytos mano pavardės galūnė jau buvo –ienė.
Žinoma, kaip ir tikėjosi Benas, baigusi studijas grįžau į savo tėvų namus. Įsikūrėme karališkai. Gavome visą antrą didžiulio namo aukštą. Pakeitėme baldus. Mano tėvai padovanojo mums automobilį. Gyvenome taip, kad atrodė, jog betrūksta tik gulbės pieno.
Tačiau jau pirmųjų metų pabaigoje Benas pradėjo grįžti prie savo jaunatviškų įpročių: ėmė išgėrinėti, vakaroti su senų draugų kompanija, o parsiradęs būdavo man šiurkštus, nevengdavo skaudinti pastabomis apie mano išvaizdą. Kartą išrėžė, kad net jo draugai šaiposi, jog vedė tokią šlykštynę. Skendau ašarose, troškau užmigti ir ryte nubusti... gražuolė. Tačiau kas rytą nutikdavo priešingai, nes laukiausi pirmagimio, tad kasdien vis storėjau, veidą barstė strazdanos, dariausi nejudri.
Skendau ašarose, troškau užmigti ir ryte nubusti... gražuolė. Tačiau kas rytą nutikdavo priešingai.
Kai pagimdžiau Kęstutį, Benas visą savaitę neatvažiavo mūsų aplankyti. Iš tėvų sužinojau, kad buvo audringai „laistomas“ sūnus, o taurelės keliamos už tai, kad jis užaugtų panašus ne į baidyklę motiną, o į gražuolį tėvą.
Kai grįžome iš ligoninės, Benas truputį pasikeitė, tapo švelnesnis, kai kada parymodavo prie lopšio ir net neskaudindavo manęs savo žeidžiančiais žodžiais. Tačiau aš ilgą laiką blogai jaučiausi, Kęstutis buvo labai neramus, ir mums reikėjo ne tik retų tėvo apsilankymų, bet ir nuolatinio buvimo šalia bei pagalbos. Kai pamėgindavau apie tai užsiminti, Benas atrėždavo, kad vaikų auginimas yra bobų darbas.
Pradėjome bartis. Į mūsų ginčus, norėdami palaikyti mano pusę, buvo priversti įsitraukti ir tėvai. Namai kartais tapdavo tikru mūšio lauku.
Mūsų šeiminis gyvenimas pamažu tapo tikru pragaru. Bardamiesi, pykdamiesi ir be paliovos kariaudami vis dėlto susilaukėme dar vieno sūnaus. Metai bėgo, retkarčiais padovanodami mums ir gražių akimirkų.
Tačiau kartą išgirdau, kad gretimame kaime, kuriame dirbo, Benas įsitaisė kitą moterį. Buvo labiau pikta nei skaudu. Žmonės pradėjo man į akis sakyti, kad esu kvaila, jei taikstausi su tokia padėtimi. Tačiau aš norėjau, kad mano berniukai turėtų tėvą. O jei neiškentusi prabildavau apie skyrybas, mano krikšto mama, kaimo bobutė, tuoj pat atvėsindavo įkarštį sakydama:
– Žinok, vaikeli, kad geriau blogas vyras, negu joks vyras.
Taip ir delsiau, vis atidėliojau skyrybas, nors ir žinojau, kad mūsų bendras gyvenimas greitu žingsniu eina į aklagatvį. Tačiau paūgėję vaikai nuolatos remdavo mane prie sienos, įtikinėdami, kad be tokio girtaujančio ir pas kitą moterį vis dažniau užsibūnančio tėvo mes gyventume daug ramiau ir geriau.
Jiems buvo gėda gatvėje, gėda mokykloje. Kaip tyčia, tos moters dukra mokėsi su mūsų jaunesniuoju sūnumi toje pačioje klasėje. Mačiau, kad sūnų neilgai trukus teks vesti pas psichologą. Jis buvo uždaro būdo, visus skaudulius kentėjo savyje, tačiau kartą vis dėlto man pavyko jį prakalbinti, ir aš sužinojau, kad toji mergaitė „pučia mamytės dūdelę“: tyčiojasi iš berniuko, kad jo tėvas dabar mylės „kitą“ mamytę ir lepins ne savo vaikus, o ją ir jos sesutę. Ir, žinoma, netrukus apskritai nebegrįš į savo šeimą.
Ta žinia man ir buvo paskutinis taškas, privertęs priimti sprendimą. Tačiau nepuoliau nešti pareiškimo skyryboms. Susėdau su savo tėvais ir nutarėme... iškeldinti Beną į atskirą butą. Jam pačiam to nė nežinant. Kaip tik pusiaukelėje tarp dviejų jo moterų (manęs ir tos, į kurią mane iškeitė) buvo parduodama dalis namo.
Susėdau su savo tėvais ir nutarėme... iškeldinti Beną į atskirą butą. Jam pačiam to nė nežinant. Kaip tik pusiaukelėje tarp dviejų jo moterų (manęs ir tos, į kurią mane iškeitė) buvo parduodama dalis namo.
Kartu su tėvais sudėjome į krūvą savo santaupas ir ją nupirkome. Registravome pirkinį Beno vardu. Tada kartu su vaikais surinkome visus tėčio daiktus, pridėjome buitinių reikmenų, baldų, net sukrovėme jam begalybę tuščių alaus ir degtinės butelių, kuriais metų metais jis niekaip nesugebėdavo atsikratyti, ir išvežėme ten.
Iškuopėme kambariukus ir virtuvę, pakabinome naujas užuolaidas, įsukome elektros lemputes, pastatėme seną televizorių. Įdėjome gerą spyną. Ir kai vieną dieną po ilgoko nebuvimo namuose Benas vėl kaip niekur nieko parvyko į namus, aš net neleidau jam įeiti vidun. Tarpduryje sustojusi ištiesiau jam jo naujojo jo būsto raktą ir pasakiau adresą:
– Namukas skardiniu stogu. Pamatysi jį iš tolo. Durys nudažytos žaliai. Gero vėjo.
Ir užtrenkiau panosėje duris. Širdis daužėsi kaip žvėriukas, įkliuvęs į spąstus. Tačiau akys ir lūpos šypsojosi. Didžiavausi savimi, kad atsikračiusi visų baimių likti su vaikais viena padariau patį didžiausią ir patį drąsiausią savo gyvenimo sprendimą.
Benas net nepabandė klebinti durų, už kurių vis dar stovėjau sustingusi ir bijodama, kad jis nepultų maldauti, kaip kad yra nutikę ne vieną kartą, o aš – nepatikėčiau jo pažadais ir neleisčiau net žingsnio žengti pro tas duris, kurios jam užsitrenkė visiems laikams.
Tikriausiai jis iš mano akių ir balso suprato, kad belstis neverta, kad šį kartą mano sprendimas galutinis ir neatšaukiamas. Todėl kiek pastoviniavęs sėdo į mašiną ir išvažiavo. Man net nebuvo įdomu, ar, vedinas smalsumo, ieškoti savo naujojo būsto, ar guostis (pasigirti?) atgal į savo meilužės glėbį.
Ir iš tiesų, be Beno mes visi pradėjome gyventi ramiai, taikiai ir tyliai. Iš pradžių ta tyla net spengė ausyse. Nustojau baimintis, kad būsiu netikėtai pažadinta iš miego jam girtam parsiradus į namus, kad bus grasinama vaikams, kai jie pamėgina mane užtarti arba apginti nuo tėvo priekabių, kad mano tėvai bus niekinami, jog tik apipylę turtais privertė jį vesti tokią pabaisą kaip aš.
Taip, pripažįstu, kad buvau ir esu negraži. Bet esu žmogus. Esu moteris. Darbšti, nuoširdi, rūpestinga, mylinti vaikus ir... pagaliau atgavusi savo žmogiškąjį orumą.
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai „L'OCCITANE“ įsteigtą prizą – riboto leidimo kūno priežiūros rinkinį, praturtintą taukmedžių sviestu.
40-mečio proga „L'OCCITANE“ sukūrė ir Burkina Faso moterims dedikavo riboto kiekio kūno priežiūros liniją, įkvėptą šiuolaikinių Afrikos raštų, sukurtų iš vaško. Ši linija papildyta taukmedžių sviestu. Šį rinkinį sudaro kūno kremas bei lūpų balzamas. Rinkinio vertė 30 €.
Dėl prizo atsiėmimo susisiekite su redakcija adresu konkursai@ji24.lt.
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis ar skauduliais ir išlieti savo širdį?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
