Tą dieną, kai laukėme jų atvykstant, lyg operacinę išblizginau namus, mama prigamino skaniausio maisto, o aš visur primerkiau lauko gėlių ir iškepiau tortą. Tiesa, dar ir apsirengiau savo gražiausiais rūbais. Mat nenorėjau pirmą kartą pasirodyti gražuolės sesers draugui tokia, kokia šalia jos ir jaučiausi: baidyklė.
Manoji sesuo greta savo grožio buvo ir gerokai išpuikusi. Mėgdavo parodyti, kad ir kompanijoje, ir namuose, ir net gatvėje yra pati „pačiausia“. Žinoma, taip ir buvo. Juk žmonės visada pirmiausia pastebi išorinį grožį.
Kur bebūtų, į ją visuomet atsigręždavo ne tik vyrai, bet ir moterys. Na o toks atviras dėmesys ir žavėjimasis mano seserį ne tik gerokai išlepino, bet ir pakylėjo nuo realybės. Kartais ji net artimiausius žmones įžeisdavo savo puikybe. Brolio merginą net jam pačiam girdint išvadino beždžionėle, ir patarė jam pasiieškoti gražesnės. Ir baisėjausi tokiomis sesers charakterio savybėmis, ir be galo ją mylėjau – juk buvo vienintelė mano sesuo.
Vaikinukas, kurį ji parsivežė, man iš pat karto labai patiko. Ir ne tik todėl, kad grožiu nė kiek nenusileido mano seseriai. Jau patį pirmą kartą visiems susėdus prie stalo man į akis krito jo natūralus elgesys: jis nė kiek nesimaivė, nesistengė pasirodyti geresnis negu yra, lengvai bendravo, buvo mandagus, neperdėtai atidus man ir mamai, o nuo veido niekur net trumpam nedingdavo jo šypsena.
Pati sau viena pagalvojau, kad toks malonus ir mielas vaikinas yra per geras mano pasipūtusiai seseriai. Tiesa, ji buvo protinga ir gabi mergina: studijavo ir net buvo mokslo pirmūnė, tačiau vidinė tuštybė menkino jos asmenybės žavesį. Na o Paulius, be abejonės, buvo apakintas grožio.
Stengiausi nematyti, kaip meiliai juodu burkuoja, glaustosi ir nė kiek nesislėpdami nuo namiškių beveik be paliovos bučiuojasi. Stengiausi nematyti, tačiau net ir nenorėdama kiekvieną jų žingsnį ne tik mačiau, bet ir jaučiau, regis, pakaušyje tam tyčia įstatyta akimi.
Ir iš visos širdies troškau, kad vis dėlto jie nuo savosios meilės pasveiktų.
Paulius visą laiką laikė Elvyrą taip stipriai apkabinęs, kad net ir didžiausiomis pastangomis nebūtum galėjęs jų padalinti pusiau, į du atskirus žmones. Buvo akivaizdu, kad abu jie serga atvira meilės forma, o vaistų, kaip žinoma, nuo tokios ligos nėra. Be to, jie ir nenorėjo pasveikti.
Pameluosiu, jei sakysiu, kad sesei nepavydėjau. Ir iš visos širdies troškau, kad vis dėlto jie nuo savosios meilės pasveiktų. Ir kad pasveikęs Paulius vėl susirgtų tokia pačia beprotiška meile. Meile... man.
Savaitgalis prabėgo kaip viena akimirka. Po jo buvo daugybė kitų savaitgalių, kurie ilgainiui mane pradėjo taip skaudinti, kad net nežinojau, kur dėtis. Norėjau matyti savo svajonių objektą, būti šalia jo, tačiau ne tokia kaina.
Vien pamačiusi, kaip juodu atvažiuoja, iššoka iš automobilio – tokie laimingi ir apsvaigę vienas nuo kito – man suakmenėdavo širdis. Tačiau visa tai ištverdavau ir net laukdavau tų atvykimų, nes atvažiavęs Paulius visada man pakšteldavo į žanduką ir labai šiltai vadindavo mane mažąja sesute (nors buvau tik vieneriais metais už Elvą jaunesnė ir gerokai aukštesnė ūgiu).
Bėgant laikui mudu su Pauliumi labai susibičiuliavome. Atrasdavome vis daugiau ir daugiau temų pašnekesiams, kurių metu Elva tarytum likdavo nuošalyje, nes neturėdavo ką pasakyti. Mat mūsų kalba niekada nesisukdavo apie rūbus, „barbiškus“ niekniekius ir kosmetiką, o vėliau – apie būsimųjų vestuvių detales, kurios giliam mano sielvartui ir beribiam sesers džiaugsmui vis artėjo ir artėjo. Bet net ir vestuvių tema Pauliui nebuvo labai maloni. Jis ją tiesiog stengėsi iškentėti kaip raudonukę ar tymus, kad neįskaudintų savo mylimosios, gražiosios, dievinamosios nuotakos.
Būtent tuo metu pajutau, kad atmetus glamones ir bučinius, atmetus nepaprastą Elvos grožį, Pauliui daug mieliau ir smagiau paprastai ir žemiškai bendrauti, plepėti ir net ginčytis su manimi. Nebūdami abu vienas kito įsimylėję, mudu nesistengėme vienas kitam įtikti, nesistengėme atrodyti geresni, protingesni, šaunesni. Ir aš visada matydavau, kaip vienas kito akivaizdoje Elva ir Paulius iš karto pasikeičia, tampa tarytum kitais žmonėmis.
Širdyje visada prilygindavau mano ir Pauliaus bendravimą natūraliems dantims, taisyklingam sukandimui, o jo ir Elvyros – protezams. Spindintiems, nepaprasto baltumo, bet vis dėlto, dirbtiniams. Juokdavausi pro ašaras iš tokių savo minčių ir palyginimų. O Paulius vieną kartą gnybtelėjo man į skruostą ir tarytum juokais pasakė:
– Jei neturėčiau Elvyros, vesčiau tave...
Jaučiausi kaip vedamas skersti veršelis: šokau ir linksminausi, bet akys, net ir neišliedamos nė vienos ašaros, verkte verkė iš sielvarto.
Vestuvės buvo atšoktos su didžiuliu trenksmu ir fejerverkais. Tėvai nepagailėjo pinigų, ir mano sesuo, mano akiai panaši į didžiulį dirbtinėmis rožėm puoštą tortą, buvo pati laimingiausia pasaulyje nuotaka. O aš, nors ir stengiausi nelindėti kamputyje bei mėgautis pabrolio – Pauliaus brolio – draugija, jaučiausi kaip vedamas skersti veršelis: šokau ir linksminausi, bet akys, net ir neišliedamos nė vienos ašaros, verkte verkė iš sielvarto.
Sesers vaikinas Paulius buvo mano pirmoji meilė. Vėliau supratau, kad ne tik pirmoji, bet ir viso gyvenimo meilė. Praėjo daug metų. Mačiau, kaip sunkiai drauge jie neša santuokos naštą: nesutardami, nebūdami ištikimi, kai kada net grasinantys vienas kitam skyrybomis. Kaip supratau, išblėsus jaunatviškai aistrai ir išnykus susižavėjimo kibirkštėlėms, jų niekas nebesiejo. Tik gerai nepasvertos priesaikos, duotos Dievo akivaizdoje, bendras stogas ir vaikai.
Aš per tą laiką turėjau net keletą progų ištekėti, tačiau abejojau man simpatizavusių vaikinų (taip pat ir savo) amžinais jausmais, o laikinų, kokius pasirinko Elva ir Paulius, nenorėjau.
Išblėsus jaunatviškai aistrai ir išnykus susižavėjimo kibirkštėlėms, jų niekas nebesiejo. Tik gerai nepasvertos priesaikos, duotos Dievo akivaizdoje, bendras stogas ir vaikai.
Be to, man vis atrodė, kad giliai širdyje tebepuoselėju šiltus jausmus Pauliui. Likau viena, tačiau nė kiek dėl to nesigailiu: įgyvendinau savo svajonę ir daug keliauju. Nesu susaistyta jokiais mane ribojančiais įsipareigojimais. Tiesa, dažnai pavydžiu žvilgsniu nulydžiu mamytes, nešinas arba vedinas vaikučiais, bet jau apsipratau su mintimi, kad motinystė – ne pats svarbiausias mano pašaukimas.
Elvai ir Pauliui dažnai padedu spręsti iškylančias santykių krizes. Kartą, po eilinio jų barnio, ir mano, tarytum greitosios pagalbos, įsikišimo, Elvai užmigus mudu su Pauliumi visą naktį sėdėjome jų ankštoje, prirūkytoje virtuvėje. Juokėmės ir verkėme. Keikėme savo gyvenimus ir likimus, ir vis dėlto įžvelgėme juose daugybę nuostabių dalykų.
Tą naktį Paulius pasakė:
– Reikėjo man vesti tave...
Deja, laiko nesugrąžinsi...
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai „L'OCCITANE“ įsteigtą prizą – riboto leidimo kūno priežiūros rinkinį, praturtintą rožių ekstraktais (prizo vertė – 36,5 €).
40-mečio proga „L'OCCITANE“ sukūrė ir Burkina Faso moterims dedikavo riboto kiekio kūno priežiūros liniją, įkvėptą šiuolaikinių Afrikos raštų, sukurtų iš vaško. Ši linija papildyta taukmedžių sviestu. Rinkinį sudaro rožių ekstraktais praturtinti kūno bei rankų kremai.
Dėl prizo atsiėmimo susisiekite su redakcija adresu konkursai@ji24.lt.
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis ar skauduliais ir išlieti savo širdį?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!