Atėjus spalvotam rudeniui ir šaltai žiemai, prisiminimas apie tave iš galvos ištrina visus mokslo, darbo ir buitinius reikalus namuose, atima mano poilsio laiką, susikaupimą gaminant valgį. Kiek laiko turi praeiti, kad suprastum, jog tai buvo tavo žmogus...
Įsimylėjau tave gražų pavasarį, kai viskas kaip tyčia pradėjo žydėti. Tada sužydėjau ir aš. Užteko tąkart tik tavo gilaus žalių akių žvilgsnio ir man atrodžiusios tobulos šypsenos, kuri slėpė tiek nuoširdumo, kiek iki tol nebuvau mačiusi. Jausmai gimė taip greitai, ir buvo jie stipresni už pirmus vėlyvo rudens vėjus.
Kartu praleidome labai mažai laiko ir turėjome išsiskirti, bet tu pažadėjai laukti. Bendravome žinutėmis, retkarčiais susiskambindami, bet tuo nepiktnaudžiaudami – tik tada, kai būdavo pernelyg sunku laukti, kai suabejodavome savimi.
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Man buvo 17–ka, jam – 33-eji“
Kiekvienas skambutis buvo tarsi stipriausias vaistas, kuris iš naujo įskiepydavo naują viltį ir pasitikėjimą savo jėgomis.
Galiausiai tu sulaukei. Aš grįžau. Žinojau, kad grįžtu ne ko kito, kaip tik pas tave. Jau kelionės metu virpėjo kojos, o protas atsisakė leisti man ištarti elementariausius dalykus, kaip, pavyzdžiui, pasakyti taksistui savo namų adresą. Pasiekiau namus, norėjau būti gražesnė nei bet kada ir laukiau vakaro, kada po tiek laiko pamatysiu tave.
Suvibravo telefonas, o aš žinojau – tai tu, jau mano namų kieme. Išėjau iš laiptinės ir pamačiau tave stovintį tolyje. Nežinau ir su kuo palyginti tą jausmą, kuris tuo metu apėmė mane. Tai lyg bėgimas basomis per pievą ar pirmasis lietus pavasarį. Kūną užvaldė gaiviausi ir gražiausi jausmai.
Stovėjome apsikabinę gerą pusvalandį, kaupdamiesi taip išsiilgtam bučiniui. Ir štai jis – suvokimas, kad nieko nebetrūksta, kad visas pasaulis tą akimirką yra mano rankose, kad aš galbūt esu niekas, bet tau – viskas ir dar daugiau. Daugiau nebesiskyrėme.
Leidome savo kiekvieną dieną be išimties kartu, o džiaugsmas visai nesilpnėjo, anaiptol – jam nebuvo ribų. Ir štai vieną vakarą – atviras pokalbis apie artėjančią situaciją. Atstumas.
Tąkart mes abejojome savimi, savo jėgomis tai pakelti. Juk tu tapai mano dalimi, be kurios aš veikiau priminiau mumiją. Bet savo planais pakelti tai, tą atstumą, mes tikėjome. O dar tavo žodžiai: „Aš žinau ir tikiu. Viskas bus gerai“... Jie davė man tokį atokvėpį ir lengvumą, kad jaučiausi saugi. Dėl savęs taip pat buvau užtikrinta. Džiaugėmės paskutinėmis dienomis ir... atsisveikinome.
Tu dar pakartojai, kad jaudintis nėra ko, nes išsivežu tavo širdelę. O manoji širdis dar ir dabar priklauso tau – ji kažkur tavo kvepalais įsigėrusios striukės kišenėje.
Viskas buvo gerai, mes matėmės, atrodė lyg viskas butų taip pat, kaip ankščiau. Vieno iš susitikimų metu aš tiesiog žiūrėjau į tave, kai sėdėjome centriniame parke jau vėstant, ir jaučiau, kaip mano šaltu skruostu pamažu rieda ašaros.
Ašaros – iš begalinio džiaugsmo, kad tave turiu, o tuo pačiu – ir baimės, nes keista nuojauta ir stiprus vėjas man tarsi skleidė signalus, kad laikas, kai tu esi mano, tirpsta.
Kalbėjome, kaip sunku taip būti, neturėti šalia bet kada panorėjus, vėl savimi suabejojome. Savo planais ištverti tuos kelerius metus atstumo mes kadaise tikėjome, tačiau tąkart mums kliudė dvejonės.
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Būdama 17-os įsimylėjau savo mokytoją“
Tada vėjas nurimo, ir man tai asocijavosi su kažkieno pabaiga. Tai ir buvo pabaiga. Arba – pabaigos pradžia. Mes pasidavėme. Tai buvo paskutinis kartas, kai tave mačiau, kai tavo žvilgsnis bylojo apie tai, kaip tau sunku žengti tokį žingsnį, bet tu neturėjai jėgų priešintis savo protui.
Manoji širdis dar dabar priklauso tau – ji kažkur tavo kvepalais įsigėrusios striukės kišenėje.
Atstumas išardė tokį didelį mūsų jausmą. Jausmą, kai tave apkabinus jaučiausi lyg būčiau Everesto viršūnėje ir matomas vaizdas man užgniaužia kvapą. Ilgainiui išmokau būti be tavęs ir nesiilgėti. Bent jau man taip atrodė.
Jau tiek daug laiko praėjo, ir tik po visko supratau, kad tai TU, tai tu buvai ta tikroji meilė, nors anksčiau maniau, kad ją jau buvau sutikusi. Jau nebepamenu dienų, kuriose nebūdavo minčių apie tave. Tu ankščiausią rytą, vėliausią vakarą užvaldai mano mintis. Ne tik mintis, tu mano sapnuose drumsti mano ramų miegą ir net ten primeni man apie kadaise riedėjusias nuoširdžias džiaugsmo ašaras.
Grįžtu į realybę ir pabundu ant kiaurai šlapios pagalvės, kuri persmelkta mano begalinio ilgesio. Dabar tu tik dalis mano dienos minčių, kurios verda, kai kyla tiek klausimų – kaip tu? Ar bent retkarčiais prisimeni mane, ar pagalvoji? O taip norėčiau, kad bent kokį pėdsaką būčiau palikusi tavo gyvenime, kuris tau visada primintų apie tai, kaip stipriai tu gali būti mylimas.
Išmokei mane meilės, parodei džiaugsmą smulkmenoms, kai viskas, ko reikėdavo, – tai tik gilus ir meilės kupinas tavo akių žvilgsnis.
Ačiū, kad buvai. Nors man tu – visada esi.
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai „L'Occitane“ lūpų bei rankų priežiūros rinkinį „Hugs and Kisses“.
Mėgiamiausia ELLE žurnalo iliustratorė Prancūzijos leidiniui sukūrė dvi įsimylėjėlių iliustracijas bei jomis papuošė taukmedžių sviesto produktus. Du perkamiausi produktai su taukmedžių sviestu: rankų kremas ir rankų balzamas sudaro „Hugs&Kisses“ kolekciją.
Šį rinkinį sudaro:
- rankų kremas su 20% taukmedžių sviestu „Soledad“ 30 ml;
- švelnus lūpų balzamas su taukmedžių sviestu „Soledad“ 12 ml;
- Rožių kvapo taukmedžių sviesto rankų kremas „Soledad“ 30 ml;
- Rožių kvapo lūpų balzamas „Soledad“ 12 ml;
- Nagų dildė;
- Medvilninė kosmetinė.
Daugiau informacijos rasite čia.
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
