Neištikimybė – opi ir neišsenkanti tema. Apie ją prirašyta kalnai knygų, iš kairės ir iš dešinės ji išnagrinėta psichologų, apie ją internete verda begalybė diskusijų, prie taurės vyno dėl jos išliejami ežerai ašarų, iš nevilties sudaužomos stirtos indų, geriamos tabletės, vykdomi šnipinėjimo ir keršto planai, už durų reikšmingai išrikiuojami neištikimojo sutuoktinio lagaminai, pakeičiamos namų durų spynų šerdelės... Net vaizduotės nepakanka išvardinti veiksmus, kokių imasi nelaimingi išduotieji. Ir kiekvienas su šia problema stengiasi susitvarkyti savaip.
Žinoma, ramiai sau gyvenus su žmogumi, pasitikėjus juo ir tikėjus, kad šitaip bus, kaip santuokos priesaikoje – kol mirtis mus išskirs, ištinka tikras šokas, vos tik pajuntame, kad mūsų daugiau ar mažiau mylimas sutuoktinis suka į šalį.
Pasijutę išduoti milijoną kartų klausiame savęs: kodėl? Už ką? Tačiau beveik niekada nepagalvojame, o ką gi aš pats padariau negerai, kad mano sutuoktinis buvo priverstas ieškoti kito glėbio...
Ir pripažinkime, kad tai visų pirma yra smūgis per mūsų žmogiškąjį orumą. Net jei meilės seniai nebėra, ir žmones sieja tik vaikai, bendras stogas virš galvos, noras gražiai atrodyti visuomenėje, įprotis būti kartu ir... neturėjimas kitos išeities. Pasijutę išduoti milijoną kartų klausiame savęs: kodėl? Už ką? Tačiau beveik niekada nepagalvojame: o ką gi aš pats padariau negerai, kad mano sutuoktinis buvo priverstas ieškoti kito glėbio, kito pašnekovo, kito žmogaus gražiausioms gyvenimo akimirkoms ir svajonėms.
Deja, deja. O juk būtent nuo to ir vertėtų pradėti, nes niekada dėl dviejų žmonių santykių krizės nebūna kaltas vienas. Į aklagatvį, kartais net nesusimąstydami, koja kojon žengiame dviese.
Tačiau čia aš noriu perkelti jus į savo gyvenimiškąją patirtį: į klaidas ir pamokas, atradimus ir kainą, už kurią vėl atgavau ramybę ir pradėjau džiaugtis gyvenimu.
Kad mano vyras įsitaisė kitą moterį, supratau iš staiga pasikeitusio jo elgesio: vakarieniaujant jo žvilgsnis netikėtai sustingdavo viename taške, gerdamas kavą jis svajingai žvalgydavosi pro langą, įsigijo naujų apatinių drabužių, iš namų į darbą skuosdavo laimingas kaip jaunuolis, o vakarais visiškai neatsakydavo į mano prisilietimus: jaučiau, kad net mintis apie seksą su manimi jam yra atgrasi.
Ir tada...
Aš kaip apsėsta pradėjau blaškytis: ėmiau reikalauti jo prisipažinimo, pasiaiškinimo, tačiau nieko tikro nežinojau, ir jis viską neigė. Įrodinėjo man, kad yra paprasčiausiai pavargęs, nori ramybės, ir kad esu juokinga su visais savo įtarinėjimais. Tačiau kuo toliau, tuo labiau faktai ėmė byloti patys už save.
Ašarodama savo mintyse susiplakiau kokteiliuką iš panikos, baimės, pykčio, pagiežos, neapykantos, atkaklumo ir kasdien juo svaiginausi. Neradau ramybės net tuomet, kai tikrai žinojau, kad mano vyras nėra su TA moterimi: be paliovos jam skambinėjau, kalbėdama stengiausi išgirsti menkiausius pašalinius garsus laido gale, šniukštinėjau, uosčiau ir tyrinėjau jo drabužius, krausčiau kišenes, ieškojau išdavikiškai pasilikusių svetimų plaukų automobilyje, slapčia tikrinau jo mobilųjį telefoną...
Įrodinėjo man, kad yra paprasčiausiai pavargęs, nori ramybės, ir kad esu juokinga su visais savo įtarinėjimais.
Ir gėda, ir nemalonu prisiminti, į ką buvau pavertusi save ir savo gyvenimą. Tapau savimi nepasitikinčia, savigarbą ir orumą praradusia perekšle, siekiančia bet kokia kaina susigrąžinti į šeimos lizdelį svetimos moters pinklėse paklydusį savo sutuoktinį. Ir nesvarbu, kad jo širdis, mintys ir jausmai seniai nebepriklausė man. Norėjau turėti vyrą kaip daiktą. Kaip spintą, nes... tarytum negražu, kad daiktai išmėtyti kur papuola...
Be to, visą šį siaubą išgyvenau pati savyje. Neišdrįsau apie vyro neištikimybę pasisakyti net sesėms, nors abi jos tikrai būtų kuo puikiausiai mane supratusios: vyresnioji senokai gyveno išsiskyrusi, o jaunėlė blaškėsi nuo vieno vaikino prie kito, kantriai tikėdama, kad vieną gražią dieną tikroji meilė aplankys ir jos namus.
Kuo labiau spaudžiau, norėdama išgirsti iš vyro tiesą, tuo labiau jis lindo į savo kiautą. Galų gale tapome visiškai svetimi. Ir čia man šovė į galvą išganinga mintis – susigrąžinti savo paklydėlį šantažu. Pradėjau gąsdinti, kad atimsiu iš jo vaikus (varge mano, jie jau patys buvo suaugę ir turėjo meilės problemų, bet aš nesuvokiau šio savo grasinimo absurdiškumo). Grasinau, kad pati susirasiu meilužį, vėliau reikalavau arba nutraukti bet kokius ryšius su TA moterimi, arba išsikraustyti, o galiausiai apkaltinau jį dėl savo pablogėjusios sveikatos.
Kartą net nualpau, ne juokais jį išgąsdindama, ir teko kviesti greitąją pagalbą. Šioks toks poveikis vis dėlto buvo. Tačiau aš ir toliau matydavau jo ilgesingą žvilgsnį, įstrigusį sodo obelyse, ir jis kaskart vis taip pat ramiai atstumdavo mano rankas, kai mėgindavau lovoje jį apkabinti.
Nieko nepešusi šantažu, iš nevilties nuėjau pas būrėją, turinčią kažkokių ypatingų galių įžvelgti žmogaus sielos slėpinius.
Ir būtent tai buvo pats protingiausias mano sprendimas.
Senyva moteris, dėliodama kortas, pradėjo šiltai ir nuoširdžiai su manimi kalbėtis. Net nepajutau, kaip išklojau jai visus savo širdies ir sielos sopulius. Pasakojau ir verkiau, o ji net nebandė manęs nuraminti. Tyliai klausėsi, tik kada ne kada įterpdama vieną kitą žodį, paliudijantį, kad ji vis dar seka mano minčių tėkmę.
Matyt, moters būta ne tik būrėjos, bet ir puikios psichologės, moteriškų problemų žinovės. Kai pagaliau abi drauge nusausinome mano ašarų upelius, ji paėmė mano ranką ir švelniai švelniai prabilo.
Norėjau turėti vyrą kaip daiktą. Kaip spintą, nes... tarytum negražu, kad daiktai išmėtyti kur papuola...
Buvau pakerėta jos balso, jos vidinės ramybės, jos gebėjimo moteriškai ir motiniškai pasakyti man tai, ko pati nebūčiau galėjusi net sapnuose susapnuoti. Ji atvėrė man akis, nušvietė mano pamišusį, keršto ir šnipinėjimo planuose įstrigusį protą. Jos žodžiai veikė mane kaip patys tikriausi vaistai. Nuostabu buvo vien jau tai, kad aš galų gale galėjau apie savo sielvartą ir baimę kalbėti.
Manau, kad net mano vyras pajuto, jog tą vakarą į namus sugrįžau tarytum kita. Jo žvilgsnis buvo abejojantis, nepatiklus, tačiau... įdėmus. Ir tai buvo pirmoji mano pergalė: aš vėl jam tapau bent šiek tiek įdomi.
Pas nuostabiąją, nuoširdžiąją būrėją lankiausi dar ne vieną kartą. Ir kaskart gaudavau iš jos dozę pasitikėjimo savimi, meilės sau, ramybės ir nušvitimo. Nustojau savęs gailėtis. Mokiausi mėgautis tuo, ką turiu.
Vietoje nesibaigiančio vyro persekiojimo atradau širdžiai mielų užsiėmimų. Nustojau buvusi jam įkyri, lioviausi priekaištauti dėl sugriauto gyvenimo ir „suėstos“ sveikatos, ir mūsų bendravimas, lyg mostelėjus burtų lazdele, pakito.
Netapome tokie patys artimi kaip kadaise, nesušokome aistros apakinti į vieną lovą, tačiau aš puikiai supratau, jog mūsų jausmai perėjo į kitą tarpsnį, kitą būseną, ir tik aš pati kalta, jog taip ilgai kankinau save ir jį, nemokėdama susitaikyti su realybe.
Manoji meilė buvo egoistiška. Mylėdama aš tarytum norėjau įkalinti savo mylimą žmogų savyje, pririšti jį prie savęs kaip naminį gyvūnėlį arba pasistatyti kambario kampe kaip daiktą. O iš tiesų tuo tik egoistiškai troškau ir siekiau savo visapusiško saugumo: fizinio, kad turėčiau į ką atsiremti, ir dvasinio, kad būtų patenkinta mano savimeilė, jog kažkam esu svarbi, reikalinga ir nepakeičiama. Tačiau žmogus nėra daiktas.
Lygiai taip pat, kaip ir aš negalėjau nemylėti savo vyro, jis negalėjo nemylėti TOS moters. Širdis – ne akmuo. Ir ne visada šaltas protas yra geriausias vedlys bei patarėjas. Žmogus, nepasiduodantis jausmams, yra šaltas kaip žuvis ir nevertas niekieno meilės.
Gerbiu savo vyrą, kad jis kantriai atsilaikė prieš mano begalinį puolimą, buvo ramus ir taktiškas, neatskleidė man savo paslapties, saugodamas savo naują mylimąją nuo galimos mano agresijos ir išpuolių, o tuo pačiu metu buvo rūpestingas man ir vaikams.
Liūdna, kad pragaru paverčiau trejus mūsų metus – juos galėjau skirti džiaugsmingoms dienoms, mieliems pomėgiams (pradėjau fotografuoti), bendravimui su draugėmis, seserimis.
Dabar kiekvienai panašių dramų kamuojamai moteriai galėčiau patarti: mylėkite, bet nesisavinkite mylimo žmogaus ir nepaverskite jo daiktu. Nereikalaukite, kad jis šoktų pagal jūsų dūdelę, nes niekada negalite būti tikra, jog ir jūsų širdies vieną gražią dieną neužvaldys beprotiška meilė kitam žmogui.
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai „L'Occitane“ įsteigtą prizą – matinę išvaizdą suteikiantį bijūnų veido fluidą „Pivoine Pure“ (50 ml). Prizo vertė – 35 €.
„Pivoine Pure“ komplekse dera bijūnų ekstraktas iš Dromo regiono ir citrinų ekstraktas iš Viduržemio jūros regiono, kuris naudingas mišriai – riebiai veido odai. Šis gaivios, lengvos tekstūros veido fluidas odai suteikia matinę išvaizdą, oda graži, švari išlieka visą dieną.
Daugiau informacijos rasite čia.
Dėl prizo atsiėmimo susisiekite su redakcija adresu konkursai@ji24.lt.
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis ar skauduliais ir išlieti savo širdį?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
