Vienas kitą pažinojome jau daugiau nei trejus metus – iš matymo. Žinojau, kad už poros kilometrų gyvena toks Darius (vardas pakeistas). Mus siejo bendri draugai, klasiokai, pažįstami. Prasidėjo vasara, o su ja – ir vakarai draugų būryje prie ežero, netoli gyvenvietės, iš kurios visi ir buvome kilę. O ten – laužas, juokeliai, muzika, šypsenos iki paryčių ir pasivaikščiojimai tik dviese, kai visi draugai išsiskirsto į namus... Tai tęsėsi visą vasarą.
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Ačiū, kad pagaliau mane palikai“
Nežinau, kodėl iš pradžių slėpėme savo bendravimą, tada man net nekilo toks klausimas. Apskritai, kai dabar prisimenu, manau, kad man tada buvo kiek aptemęs protas... Ir ne tik vasarą – aptemęs jis buvo bent kelerius kartu su Dariumi praleistus metus.
Jis buvo žmogus, kuris kompanijoje niekada netylės ir be kurio tiesiog būtų liūdna. Jis kažkuo mane traukė, buvo toks impulsyvus ir veržlus.
Atėjo ruduo. Jis išvyko į kitą miestą, tačiau jam grįžus savaitgaliais, visada susitikdavom. Tai tęsėsi metus, o tada ir aš išvykau į tą patį miestą, tad apsigyvenome kartu. Abu mokėmės ir dirbome. Atrodė, meilė buvo begalinė.
Pradėjus kartu gyventi, iš pradžių viskas buvo gerai, o gal net – tobula: pusryčiai į lovą, gėlės be progos, vakare – filmai, šampanas, draugai... Deja, ilgai ta laimė netruko.
Galiausiai atėjo diena, kuomet grįžusi vėlai vakare namo po darbo ir paskaitų namuose rasdavau jį sėdintį prie feisbuko. Kartais jis net nepasakydavo „labas“. Tvardžiausi keturis mėnesius.
Vis nužiūri „Facebook'o“ slaptažodį, užmeti akį į telefono adresatus, rinktus numerius, žinutes... Tuščia, lyg niekur nieko, o širdis ramybės neduoda, kad čia – kažkas ne taip.
Darius dažnai grįždavo į gimtinę pas tėvus, tad savaitgaliais nebesusitikdavome, o vakarais jis vis dingdavo... Moteris nebūtų moteris, jeigu neįtarinėtų savo antrosios pusės... Vis nužiūri „Facebook'o“ slaptažodį, užmeti akį į telefono adresatus, rinktus numerius, žinutes... Tuščia, lyg niekur nieko, o širdis ramybės neduoda, kad čia – kažkas ne taip. Sunkumas ir lyg adata širdy manęs nepaleido dar kelis mėnesius. O paskui – viskas paaiškėjo.
Radau „kabliuką“, o tas kabliukas – tai nepilnametė mergina, gyvenanti jo kaimynystėje tėviškėje... Keliais žodžiais prasitarus apie „ją“, jis viską gražiai užglaistė ir išnešė savo kailį iš dar vienos balos, visą kaltę suversdamas man – mat nėra čia ko jo stebėti.
Tylėjau. Šešis mėnesius tylėjau, žinodama, kad jis mane išduoda. Rinkau įrodymus, kad galėčiau jį palikti, nes nesugebėjau tiesiog išeiti... Net neturėjau, kur eiti.
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Mylėjau tave mums dar nesusitikus“
Pati save skaudinau, būdama su juo, ir puikiai tą žinojau. Pasikeitė mano bendravimas ir su tėvais, draugais, giminėmis, tapau šalta ir uždara, visuomet pikta. Atgrasiu savo bendravimu jis ir mane labai pakeitė.
Savo kantrybės taurę pildžiau ištisus šešis mėnesius. Kasdien. Kadangi buvau „nulaužusi“ jo visus slaptažodžius, tą pačią minutę gaudavau naujausią informaciją. Važinėjimai naktimis pas „ją“ ir ne tik pas ją (tokių buvo dar kelios, kaip vėliau sužinojau), vos tik man parašius „labanakt“. Grįžus į didmiestį sekmadienio vakarais vėl viskas taip, lyg penktadienį, kai išvažiuodavo.
Negalėjau patikėti, kad mūsų žemė dar nešioja tokius dviveidžius žmones. Buvo neapsakomai skaudu, verkdavau, kai niekas nematydavo, kai likdavau viena, buvau puolusi ir į depresiją. Kantrybės taurę perpildė jų abiejų asmeninės nuotraukos, siųstos vienas kitam, kuriose jie nuogi, maudosi ir... mylisi.
Tylėjau. Šešis mėnesius tylėjau, žinodama, kad jis mane išduoda. Rinkau įrodymus, kad galėčiau jį palikti, nes nesugebėjau tiesiog išeiti...
Iš jo gyvenimo išėjau pirmadienį, supratusi, kad jau nebegaliu jo akyse matyti. Ryte atvykau į mūsų butą, atspausdinusi jų erotiškiausius susirašinėjimus apie visas pozas, būdus ir t. t., visas nuotraukas, aš parodžiau jam visą tiesą į akis. Pusę metų rinkau įrodymus, jog sugebėčiau jį palikti, laukiau tos dienos, tačiau išėjau sudaužyta į šipulius širdimi. Atrodo, visą save palikau tam bute...
Atsigauti man prireikė beveik metų. Numečiau daug svorio, išgražėjau, pasikeičiau... Nors ir taip buvau labai smulkutė, norėjosi būti dar lieknesne. Ir jis vėl atsirado, su ašarom akyse, atsiprašinėjimais, gėlėm, dovanom, skambučiais. Bet... aš jo nepriėmiau. Nes sugebėjau jį pamiršti.
Perstojau mokytis į kitą miestą, pakeičiau aplinką, draugus, pakeičiau gyvenimą, o svarbiausia – grįžau į pradinę savo būseną. Vėl tapau graži ir laiminga mergina. Po tiek metų galiausiai atsimerkusi supratau, kad tai buvo tik dar viena gyvenimo pamoka, dėl kurios įgijau daug patirties.
O kaipgi be randų? Dabar sunku pasitikėti žmonėmis, labai sunku. Vis sulaukdavau vaikinų dėmesio, bet nieko neprisileidau... Vis tik po dvejų metų atsirado žmogus, kuris tikrai manimi rūpinasi, mane saugo ir myli.
Pirmą kartą po ilgo laiko savęs nestabdžiau ir pabandysiu surizikuoti – gal jis ir bus tas vienintelis?
Apie tokį žmogų, kurį dabar turiu šalia savęs, dauguma moterų tik svajoja. Aš irgi svajojau. Ir manau, kad pagaliau mano svajonės pildosi...
Dėkojame istorijos autorei už pasakojimą ir dovanojame jai „Oriflame“ kvepalus „Giordani Gold Essenza“ (prizo vertė – 39,90 EUR).
„Giordani Gold Essenza“: tai vienintelis aromatas pasaulyje, kurio pagrindas – geriausi Italijoje apelsinmedžių žiedai. „Giordani Gold Essenza“ aromatas yra parfumerijos viršūnė, kai fokusuojamasi į vieną išskirtinę natą. Prabangus apelsinmedžių žiedų dvelksmas dovanoja unikalų aromatą, kuriame susilieja gėlių ir medienos leitmotyvai.
Sukurtas su begaline atida aukščiausios kokybės itališkiems apelsinmedžių žiedams ir sumaišytas su kitais elementais, šis aromatas atskleidžia išskirtinę šio tobulo žiedo interpretaciją, kurio subtilios kvapų natos išskirtinį dvelksmą perteikė „Giordani Gold Essenza“ aromatas.
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo, gyvenamosios vietos pakeitimui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimi?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
