Mano gyvenimas pilnas paradoksų. Visą laiką sakiusi, kad pirmiausia reikia klausyti širdies balso, renkuosi šaltą protą. Esu įsitikinusi, kad žmogaus pakeisti neįmanoma, bet penktadalį savo gyvenimo tik tą ir tedariau...
Nors stipriai kentėjau ir jaučiausi blaškoma tarsi maža valtelė audringoje jūroje, vis tiek stipriai stipriai įsikabinusi nagais kovojau už savo laimę ir Tave. Kad ir kaip ten bebūtų, aš beprotiškai esu už viską viską dėkinga!
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Padėkos žodis, kurio jis jau nebeišgirs“
Nepaisant aplinkinių, draugų, tėvų, geriausių draugių pastabų, aš aršiai gyniau Tave ir naiviai tikėjau, kad tą patį padarytum dėl manęs. Giliai širdy aš tikėjau, kad Tu ne toks...
Galiausiai, po beveik ketverių metų, per kuriuos netrūko džiaugsmo ir skausmo, nuoširdaus juoko ir labai sūrių ašarų, ilgų pokalbių ir spengiančios tylos, nuostabių akimirkų ir svajonių, taip ir likusių tik svajonėmis, aš supratau, kad turiu teisę būti laiminga. Laiminga be Tavęs. Bet kokia kaina.
Žinau, Tau skaudėjo ne mažiau nei man. Gal net daugiau. Aš išėjau oriai, aukštai pakėlusi galvą ir tvirtai apsisprendusi. Be ašarų, be emocijų, be isterijų. Ramia sąžine išsižadėjau Tavęs ir nuoširdžiai tikėjau, kad taip geriau bus mums abiem.
Laikas ėjo, žaizdos gijo, ar bent jau man taip atrodė, kad jos gyja. Gyvenimas grįžo į senąsias vėžias, aš pradėjau daugiau šypsotis, pasidariau atviresnė pasauliui, spinduliavau laime ir gėriu.
Džiaugiausi kiekviena diena ir pajutau, kad aš vėl laisva. Galiu įkvėpti ir niekas nedrasko krūtinės, galiu juoktis ir kartu juokiasi širdis, galiu ramiai gyventi, nejausdama atsakomybės už Tavo veiksmus.
Tada netikėtai Tu vėl apsireiškei. Mes pamažu vėl pradėjome bendrauti. Šį sykį laisvai, be jokių įsipareigojimų ar priekaištų. Tiesiog, kaip du geri draugai, puikiai pažįstantys vienas kitą ir nebijantys būti savimi. Tu pažinojai mane, aš pažinojau ir mokėjau skaityti Tave.
Mes nieko neplanavom ir vienas kitam nieko nežadėjom, sakėm, kad viskas bus taip, kaip ir turi būti, kaip Likimo knygoj parašyta juodu ant balto. Toks mūsų bendravimas man tuo pačiu buvo ir džiaugsmas, ir pražūtis.
Aš plėšiausi į dvi skirtingas puses, širdis sakė, kad nuo jos troškimo niekur nepabėgsiu, o protas šaukė: „Mergyt, nebrisk į tą pačią balą n-tąjį kartą, tu privalai būti laiminga be Jo, juk žmonės nesikeičia.“
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Mano emigracijos kaina – savo šeimą palikau dėl narkomano“
Aš nusprendžiau pabėgti. Palikti viską taip, kaip yra, ir tiesiog išlaukti. Nusiraminti ir šaltu protu apmąstyti visas galimybes. Būdama toli, vėl atšalau, pradėjau klausyti to, kuo labiausiai pasitikiu. Surikiavau mintis.
Sakėm, kad viskas bus taip, kaip ir turi būti, kaip Likimo knygoj parašyta juodu ant balto. Toks mūsų bendravimas man tuo pačiu buvo ir džiaugsmas, ir pražūtis.
Netikėtai, mano gyvenime atsirado dar vienas žmogus. Žmogus, kuris dabar yra šalia manęs, myli mane visa širdimi, deda visas pastangas, nuoširdžiai rūpinasi ir linki visko, kas geriausia. Jis pasiryžęs dėl manęs gyvybę paaukoti, nes aš – jo brangiausias turtas.
Aš taip pat stengiuosi atsakyti jam tuo pačiu. Šalia jo aš skleidžiuosi gražiausiais žiedais, šypsausi, rūpinuos, nesiveliu į ginčus, stengiuosi ramiai išspręsti konfliktines situacijas, palaikau ir skatinu tobulėti. Jis – tikras vyras, kurių šiais laikais itin reta.
Bet kodėl, kai aš lieku viena, mane slegia praeitis? Kodėl mano širdis nerimsta? Kodėl aš nejučia noriu tarti Tavo vardą? Kodėl aš vis dar sapnuoju Tave ir mus abu kartu? Atsakymą žinau, bet pati jo bijau ir net nedrįstu ištarti garsiai.
Taip pat skaitykite: Santykių ekspertai pataria: kaip nepritraukti netikusių vyrų?
Stengiuosi vyti visas abejones šalin ir kurti laimę, bet tiesiog negaliu! Mano protas rado savo žmogų ir nori būti su juo, bet širdies pasirinkimas yra kitoks... Ir ji aktyviai priešinasi.
Norėčiau ištrinti Tave, noriu apie Tave negalvoti, noriu ramaus, pastovaus ir užtikrinto gyvenimo! Noriu savo žmogų pamilti taip, kaip mylėjau Tave. Tik panašu, kad manoji širdis taip paprastai nenustos plakti Tavo ritmu. Kas vakarą prašau Tavęs išeiti. Bet labiausiai bijau, kad sutikusi Tave galiu viską vėl mesti ir kaip vėjavaikė mergaitė trenktis paskui Tave nors į pasaulio galą, nepaisant to, kad jau daug kartų esu nudegusi ir žinau, kad žmonės nesikeičia.
Būk gera, širdele, nurimk...
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai Druskininkų gydyklos įsteigtą prizą – dovanų kuponą Druskininkų gydyklos paslaugoms (vertė – 30,12 € / 104 Lt).
Druskininkų gydykla – tai šiuolaikinių technologijų, šimtametės kurortologijos patirties ir tradicijų asmens sveikatos priežiūros įstaiga.
Joje įrengtos modernios gydomojo purvo vonios, mineralinio vandens vonios ir baseinas, garinė pirtis, masažo, fizioterapijos, kineziterapijos, krioterapijos kabinetai, poilsio kambariai, žiemos sodai ir mineralinio vandens biuvetės.
www.gydykla.lt
Išgyvenote (ne)laimingą meilę, atsidūrėte painiame meilės trikampyje, su visomis smulkmenomis prisimenate kūdikio gimimą, o galbūt norite išpasakoti savo patirtą gyvenimo tragediją?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
