Niekada nežinosime ir nesuprasime slėpinių, kurių vedini atkreipiame dėmesį į vieną ar kitą žmogų, pastebime jo akių gelmę ir vidinį švytėjimą. Ir kodėl kartais atstumiame tuos, kurie trokšta ir visais įmanomais būdais siekia mūsų prielankumo?
Istorijos, nutikusios prieš beveik trisdešimt metų, tikriausiai niekada nepavyks užmiršti. Esu buvusi kebliose ir nemaloniose situacijose, tačiau tai, ką per savo neapdairumą iškrėčiau tąkart, persekioja kaip pati didžiausia mano gyvenimo gėda ir nemalonumas. Taip jau nutiko, kad pažeminau ne tik kitą žmogų, kuris mane mylėjo, bet ir save.
Kai užbaigusi studijas pradėjau dirbti, vienu metu turėjau net keletą gerbėjų: vienas be paliovos rašė laiškus iš armijos, kitas laukdavo manęs savaitgaliais sugrįžtant gimtajame miestelyje, trečias buvo vyresniosios sesers, pas kurią apsistojau, kaimynas, o ketvirtasis – mano pačios bendradarbis, mano skyriaus viršininkas.
Esu buvusi kebliose ir nemaloniose situacijose, tačiau tai, ką per savo neapdairumą iškrėčiau tąkart, persekioja kaip pati didžiausia mano gyvenimo gėda ir nemalonumas.
Tačiau nė vienas iš jų nesugebėjo suvirpinti mano širdies: pasikalbėdavome, pasivaikščiodavome, bet apie jokią artimesnę draugystę negalėjo būti nė kalbos.
Sesuo, matydama aplinkui mane rėžiančius sparną net du kavalierius ir beveik kasdien plaukiančius laiškus iš tolimojo Irkutsko, vis traukė per dantį, kad, žiū, negalėdama išsirinkti, iš viso liksiu be poros...
Gerai, kad ji nematė dar vieno, ketvirtojo, lygiai taip pat dūsaujančio dėl mano meilės gimtajame mūsų miestelyje. Dienos bėgo, aš vis rinkausi ir niekaip negalėjau išsirinkti, kam galėčiau padovanoti savo gražiausius jausmus.
Kitame Lietuvos pakrašty turėjau draugę, su kuria mėgdavome pasidalyti visais savo džiaugsmais ir rūpesčiais. Buvome ketverius studijų metus išgyvenusios viename bendrabučio kambarėlyje, tad jautėmės viena kitai artimesnės nei tikros seserys.
Vienintelei jai laiškuose aš išliedavau visus savo vakarų įvykius, nuotykius, mintis, abejones ir, žinoma, negailėdavau humoro bei epitetų, apibūdindama savo atkakliuosius garbintojus.
„Kaip kokiame romane, – kartą darbe per pietų pertrauką rašiau jai. – Orus ir rimtas mano viršininkas Vladas tampa nuolankiu avinėliu Vladeliu, maldaujančiu žvilgsniu vis žiūrinčiu į mano langą... Matau, kaip jis vaikštinėja šaligatviu, norėdamas pamatyti, ar esu namuose, nes turbūt labai nerimauja, ar tik nebūsiu išbėgusi pas simpatiškąjį kaimyną Sigitą. O ir tas žiūri veršio žvilgsniu: nieko ir negalėtų būti blogiau už tą nuolankumą, už tą primušto šuns išraišką vyrų veiduose... Jei tik jie žinotų...“
Ir tai – tik maža ištraukėlė iš upėmis besiliejančių mano mergiškų minčių. Ir štai būtent tą kartą, mano „įspūdingajam“ laiškui artėjant prie pabaigos, į kabinetą įbėgo kolegė ir išgąstingu balsu paprašė skubiai ateiti jai į pagalbą.
Pašokau kaip iš ugnies ir išlėkiau. Ir, žinoma, gerokai užtrukau.
Grįžusi atgal tarpduryje susidūriau su savo skyriaus viršininku ir pretendentu į mano širdį – Vladu. Pamačiusi jo pilką veidą, akimirksniu supratau, kas įvyko. Mano laiškas tebegulėjo ant stalo, tačiau buvo apverstas tuščiąja lapo puse į viršų. Ant jo, tarytum baiminantis, kad nesugalvotų atsiversti atgal, buvo padėtas rašiklis.
Prabėgo daug metų, bet iki šiol negaliu pamiršti, kokį siaubą tą akimirką išgyvenau. Niršau ant savęs, liejau ašaras, o mano skrandis iš siaubo susitraukė į skaudų ir sunkų akmenį, neleidžiantį net įkvėpti oro.
Ką nors pakeisti jau buvo per vėlu.
Suvokiau, kaip pažeminau ir įskaudinau žmogų, kuriam tiek daug reiškiau, nors ir niekada nebuvau nieko žadėjusi. Supratau, kad tokiu poelgiu pažeminau ir sumenkinau jo akyse net ir pati save.
Suvokiau, kaip pažeminau ir įskaudinau žmogų, kuriam tiek daug reiškiau, nors ir niekada nebuvau nieko žadėjusi.
Praradau apetitą, pradėjau blogai miegoti, o vos užmigusi sapnuodavau košmarus. Net mano sesuo pastebėjo, kad tapau panaši į savo pačios šešėlį, o ir Vladukas liovėsi vaikštinėjęs po langais...
Netrukus po to susikaupusi atstūmiau ir Sigitą. Užsisklendžiau savyje, praradau gyvenimo džiaugsmą, tapau vienišė.
Su Vladu kurį laiką ir toliau teko dirbti vienoje darbovietėje. Jaučiausi tokia beširdė, tokia niekšė, kai tekdavo bendrauti darbo klausimais, sėdėti prie bendro stalo.
Juk nė vienas nežinojome, kieno dar akis galėjo užkliūti už mano nelemto atvirumo žodžių. Trys mėnesiai, kol dar tebedirbome drauge, man buvo tapę ištisa amžinybe.
Ko gero, per tą laiką nė karto jam taip ir nepažiūrėjau į akis. Manau, kad ir jis vengė mano žvilgsnio. Vėliau mūsų keliai išsiskyrė: aš pakeičiau darbą, o Vladas persikėlė į kitą miestą.
Bėgant metams mano nelemtas poelgis nugrimzdo į praeitį, tačiau neišbluko iš atminties. Net ir gailestingas laikas, nugludinantis skaudžius įvykius, nenušviečia mano draugei rašytų žodžių kita šviesa, vien tik nauji rūpesčiai ir džiaugsmai leidžia dažnai nesižvalgyti į praeitį.
Tačiau vieną dieną...
Ruošėmės dukters vestuvėms. Kartu su vyru užėjome į privačią firmą užsisakyti mėsos gaminių. O ten... Vladas. Lygiai toks pat, kaip jaunystėje, tik pražilusiais smilkiniais. Ir tas jo žvilgsnis – kaip smeigtukas, labiau į širdį nei į manąsias akis – nustebęs, sutrikęs, geliantis...
Mano skrandis, kaip ir tąkart, akimirksniu tapo akmeniu. Trauktis nebuvo kur. Tik mintimis vis nuklysdavau nuo sprendžiamų klausimų ir svarsčiau, ką galvoja ir kaip jaučiasi vėl mane matydamas Vladas. Neabejoju, kad savo netikėtu pasirodymu nesukėliau jam malonių prisiminimų.
Todėl pasakoju šią istoriją ir mintyse prašau – atleisk.
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai „L'OCCITANE“ įsteigtą prizą – ribotu kiekiu išleistą kūno priežiūros rinkinį.
40-mečio proga „L'OCCITANE“ sukūrė ir Burkina Faso moterims dedikavo riboto kiekio kūno priežiūros liniją, įkvėptą šiuolaikinių Afrikos raštų, sukurtų iš vaško. Ši linija papildyta taukmedžių sviestu ir aksominėmis kvapniosiomis našlaitėmis. Šį rinkinį sudaro kūno kremas bei lūpų balzamas. Rinkinio vertė 30 €.
Dėl prizo atsiėmimo susisiekite su redakcija adresu konkursai@ji24.lt.
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis ar skauduliais ir išlieti savo širdį?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
