Prie laimingo žmogaus, kaip prie kalnų upelio, žmonės ateina pajusti ramybės, besiveržiančios iš niekad nesibaigiančios versmės.
Koks žmogus yra galingas. Kiek daug jis gali. Savo mintimis, savo pasirinkimais jis puošia Visatą. Ir jei kiekvienas žmogus savo mažytį gyvenimą nugyventų garbingai, būdamas taikoje su savimi ir pasauliu, jis sukurtų žemėje Rojų. Gyvenimą nugyventi reikia taip, kad jam baigiantis išeitum ne iš vieno pragaro į kitą, o iš vieno rojaus į kitą.
Buvo vidurdienis. Bare prie stalelio sėdėjo vyrukas. Iš išvaizdos jam buvo 40 metų. Viltė praėjo pro šalį.
Jis buvo toks seksualus, kad jai net kojas pakirto. Jis pakvietė ją prisėsti šalia. Ji prisėdo, jie ilgai kalbėjosi ir vis vienas kitam šypsojosi. Atrodė, lyg po daugelio metų susitikę pažįstami.
Viltė truputį flirtavo, labai norėjosi jam patikti. Vyrukas buvo stambaus sudėjimo, su barzda, todėl ir atrodė jos metų. Viltei šiemet sukako 40. Ji mąstė, kad jau gyvenimas baigėsi, bet sutiko jį, savo svajonių princą.
Jis pagaliau prisistatė – Vincentas. Princas sėdėjo pasitempęs, išdidus, elegantiškas, su baltais marškinėliais ir šviesiais džinsais. Jis atrodė kaip iš kitos planetos. Matėsi, kad jį auklėjo karalienė.
Pasivaišinę truputį bare ir apsikeitę telefono numeriais, jie patraukė į priešingas puses. Viltė žinojo, kad jis, toks gražus, toks elegantiškas, tikrai jai nepaskambins ir neparašys, tik iš mandagumo paprašė jos numerio.
Pirmas vakaras buvo siaubingas. Viltė kaip ant adatų visa buvo sudirgusi. Vis kažko laukė.
Skambutis. Ragelyje pasigirdo neramus vyriškas balsas.
– Čia Vincentas.
„Ačiū Dievui ir visiems švenčiausiems, tai jis, jis“, – mintyse sau ištarė Viltė. Taip ir prasidėjo jų būrinis romanas.
Viltė buvo iš Klaipėdos, o jis – atvykėlis, taip ir nepasakė, iš kur, tik pasakojo išsinuomojęs kambarį pas kažkokią piktą bobutę.
Jie susitikinėdavo pajūryje, braidydavo, vaikščiodavo jūros pakraščiu, nes buvo jau rugsėjis, vanduo šaltas...
Tik vėliau sužinojau, kad jam tik 20 metų, o man juk – 40. Tad koks gali būti ryšys tarp vaiko ir jo „motinos“. Todėl mus ir siejo tik draugystė.
Supratau, kad nebereikia mums susitikinėti, nors buvome tik mėnesį. Koks žiaurus likimas... Kai tik man patinka vyrukas, tai iškart atsiranda kokių nors trukdžių.
Kaip gerai, kad turiu daug draugių, tačiau apie mano meilę Vincentui jos nežino. Niekam to nesakiau, kad neišbaidytų mano laimės.
Ar mylėti yra nusikaltimas? Meilė tai toks nuostabus dalykas. Aš galėčiau visą gyvenimą mylėti, bet noriu, kad mylėtų ir mane. Trukdžiai tai trukdžiai, ką padarysi, reikės savo meilę uždaryti giliai giliai kampelyje širdies.
Daugiau niekad nebus nei flirto, nei tų rudų puikių akių, kurios šypsosi. Gal vėliau nebejausiu to, ką jaučiu dabar... Jo figūra dieviška, jis sportininkas, sakė yra automotolenktynininkas. Aš taip bijau dėl jo – kad tik jis nenusisuktų galvos su tom savo mašinom.
Kadangi esu aukšta, elegantiška, trumpų plaukų, mėgstu rengtis suknutėmis. Dažnai vyrai į mane atsisuka. Bet man jie neberūpi. Dabar su Vincentu tik susirašinėjame. Seniai jo nemačiau, bet gal tai tik į gera.
Kas gyvenime svarbu? Ir kas – svarbiausia? Svarbu daug kas: darbas, karjera, draugai, šeima, vaikai, sveikata… Viskas svarbu. Bet kas svarbiausia? Manau, svarbiausia jaustis ir būti laimingu. O laimė – kas ji? Materialūs dalykai teikia trumpalaikę laimę, vaikai užauga, darbas tik priemonė gyventi… Laimė – mylėti. Banalu? Taip nemanote? Visi negali vienodai galvoti ir turėti tas pačias vertybes. Galbūt ir banalu. Bet man – ne.
Tik tas, kuris moka mylėti, gali būti laimingas. Mylėti beatodairiškai, nesavanaudiškai. Gera turėti žmogų, kurį myli, kuriuo gyveni, kuriam stengiesi praskaidrinti kasdienybės akimirkas ir suteikti kuo daugiau džiaugsmo.
Tas pojūtis, kad meilė yra visas tavo gyvenimas, ateina pamažu ir per nepamirštamas laimingas akimirkas, ir per skausmą, gal net per ašaras, per apmąstymus… Kol vieną dieną suvoki, kad gyveni meile ir kažką pakeisti ne tavo valioje. Tą reikia išjausti.
Kiek kainuoja džiaugsmas? Žmonės nepaliaudami ieško savojo džiaugsmo šaltinio, kartais – visą gyvenimą. Kaip išmokti džiaugtis? To mus gali išmokyti vaikai.
Paulo Coelho apie vaikus pasakė labai gražių dalykų. Jie sutilpo į vieną sakinį. Šis sakinys skamba taip: „Vaikas gali išmokyti suaugusįjį trijų dalykų: džiaugtis be jokios priežasties, visuomet būti kuo nors užsiėmusį ir iš visų jėgų reikalauti to, ko trokšta.“ Įsiskaitykite atidžiau. Labai gali būti, kad išvardyti gebėjimai yra būtent tai, kas daro žmogų laimingu. Siekti savo svajonių yra gražu, ir visai nesvarbu, kokio jos masto.
Šiandien buvau laukuose, daug vaikščiojau, rinkau žoleles. Surinksiu žolelių, padarysiu mišinį ir žiemą gurkšnosiu arbatėlę.
Nusimato šventė – kelios firmos sueis į vieną vakarėlį. Turėčiau susitikti Vincentą. Tikiuosi, jis bus ten. O gal jis atrodys susikaupęs ir norės nuslėpti mūsų ryšį? Nusipirksiu savo svajonių suknutę, su didele, didele iškirpte. Aš turiu ką rodyti. Anksčiau buvau kukli, o dabar prieš Vincentą noriu atrodyt seksuali, atvira. Juodi lakuoti bateliai aukštu kulnu. Jis tikrai neatsilaikys, prieis prie manęs.
Nusipirkau ilgą žalią suknutę, nors norėjau tamsiai mėlynos. Gili iškirptė, aš jį pritrenksiu, tikrai.
Vakaras. Lyja lietus, o aš pasidariusi šukuoseną. Einu su skėčiu į savo kooperatyvkę. Koridoriuje būriojasi vyrai, prie durų rūko. Aš įeinu ir visų vyrų žvilgsniai – į mane. Vadinasi, aš šiandien graži.
Mano gražuoliuko nesimato. Nenuleidžiu akių nuo durų. Atsidaro durys ir įeina du vyriškiai, vienas liesas, o kitas aukštas ir stambus su smokingu. Tai jis. Man iš tolo santūriai linkteli galva, aš išraustu kaip žemuogė.
Apėjęs kelis ratus, Vincentas priėjo ir pasivedė mane į šalį. Jis toks drąsus. Visą vakarą buvome kartu. Sukomės šokio ritmu. Vakarui baigiantis jis palydėjo mane iki taksi ir pats įsėdo.
Prie namų išlipome drauge. Jis mane bučiavo į nosį, kaktą, o kai susitiko mūsų lūpos, net pritrūko oro, nes bučinys tesėsi amžinai.
Taip ir prasidėjo mūsų laimė.
Dabar mes kartu. Negalvoju apie metus. Mes labai, labai laimingi. Aš turbūt neužaugau savo vidumi, siela. Kažkada kažkokiu metu sustojau ir likau ten – vaikystėje, nes iki šiol tikiu svajonėmis, pasakomis, meile. Iki šiol tikiu, kad žmonės geri.
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai „C&D Style“ įsteigtą prizą – nuostabaus aromato ypatingąjį grožio rinkinį „Eau des Minimes“ (prizo vertė – 37 €).
Rinkinį sudaro:
- Drėkinantis raudonaisiais apelsinais ir rozmarinais papildytas kūno losjonas „Cologne of the Minimes“, 250 ml.
Gamintojų nuotr./„Eau des Minimes“ rinkinys - Kvapusis purškiklis „Botanical Cologne of the Minimes“, 30 ml. Papildytas 3 gaiviais citrusiniais vaisiais ir 7 natūraliais ingredientais. Naudojimas: kvepinti kūną po dušo ar bet kuriuo metu, kada tik norisi.
- Rankų kremas „Botanical Recipe of the Minimes" 10ml. šis lengvos tekstūros rankų kremas suteikia odai šilko švelnumo, atstato sausą ir pažeistą rankų odą. Subtiliai pakvėpina energizuojančiomis, citrusinių vaisių natomis.
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis ar skauduliais ir išlieti savo širdį?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
