2015 12 27

Tikra istorija. „Turiu vilties, kad ir vėl tave užkariausiu“

„Viltis... Ji niekada nemiršta!“ – rašo Ji24.lt skaitytoja ir kviečia paklaidžioti jos tikrosios meilės keliais...
Širdis
Širdis / „Fotolia“ nuotr.

Viskas prasidėjo prieš dešimt metų, kai aš, būdama studentė, praktikai atlikti buvau paskirta į vieną įmonę. Tuo metu buvau devyniolikmetė mergina, simpatiška, turinti vidinio šarmo, beveik visada apsupta draugų ir gerbėjų, tačiau vis nesulaukianti to vienintelio...

Atvykusi į įmonę buvau supažindinta su laikina darbo vieta bei kabinetu, kuriame jau buvo įsikūrę solidaus amžiaus moteris ir jaunuolis. Pavadinkime jį Jonu.

Jis buvo aukštas, šviesiaplaukis sportiško sudėjimo vaikinas. Toli gražu ne mano svajonių jaunikis, tačiau taip – tai tas jaunuolis, dėl kurio ir dabar, po dešimties metų, dar galėčiau kalnus nuversti.

Tačiau apie viską nuo pradžių...

Diena po dienos sėdėdami viename kabinete labai susibendravome, tačiau iš pradžių tik iš jo pusės jaučiau simpatiją, o aš pati rodžiau tik draugiškumą. Po kurio laiko Jonas supažindino mane su savo draugais, kviesdavo kartu leisti laisvalaikį, tačiau tik tiek. Jokių artimesnių santykių aš nenorėjau ir neleidau.

Po kurio laiko aš grįžau į mokslus, įsidarbinau kitoje įmonėje, ir mano gyvenimas tekėjo sava vaga, kuriam laikui nustojo ir mūsų bendravimas su Jonu, tačiau neilgam.

Po kelių mėnesių per jo gimtadienį parašiusi trumpą sveikinimą, gavau atsakymą, ir ne vieną. Vėl prasidėjo mūsų bendravimas, net šiltesnis nei prieš tai. Netrukus be trumpųjų žinučių neįsivaizdavome savo gyvenimo, savo rytų ir vakarų... Prasidėjo pasimatymai per pietus, šaltais vakarais. Aš ĮSIMYLĖJAU!

Galiausiai atėjo gražiausios metų šventės, Šv. Kalėdos, Naujieji metai... Tai šeimos šventės, tad per jas aš visada turiu bent dalį laiko praleisti su savo tėveliais ir mažuoju broliuku, o tie metai buvo ypatingi – kartu su manimi buvo ir Jonas, tad viskas buvo tiesiog nuostabu! Mano šeima jį priėmė labai šiltai, ypač kai matė, kad aš esu laiminga.

Tuo pat metu susipažinau ir su jo šeima, jie nuostabūs žmonės! Apie kažką daugiau gyvenime net nesvajojau, nes turėjau viską...

Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Mano lauktas pasimatymas prasidėjo netikėtai“

Žiemą pakeitė pavasaris, pavasarį – vasara. Aš vis labiau nirau į stipriausius jausmus gyvenime, supratau, kad tai ir yra ta tikroji ir vienintelė MEILĖ. Svajojau apie šeimą, vaikus, bendrus namus...

Su Jonu jaučiausi taip, lyg gyvenčiau svajonėse. Kadangi puikiai sutariau su jo draugais ir jų antrosiomis pusėmis, dažnai iš jų girdėdavau sakant, kad dar nėra matę tokio laimingo Jono, kad jo akys tiesiog švyti žiūrėdamos į mane. Kaip man tai buvo malonu! Beprotiškai!

Nebebuvo nei skambučių, nei žinučių, nei susimatymų. Iš jo išgirdau tik – „man reikia pabūti vienam“.

Vieną dieną Jonas, kaip įprastai, išvyko savaitgaliui pas tėvelius kitame mieste, o mano telefonas tylėjo... Tai buvo kažkokia neįprasta ir kažką slepianti tyla... Ir ką ji slėpė, nežinau iki šiol.

Po to savaitgalio Jonas tapo kaip nesavas. Nebebuvo nei skambučių, nei žinučių, nei susimatymų. Iš jo išgirdau tik – „man reikia pabūti vienam“.

Kadangi gyvenime žinau, jog per prievartą miela nebūsi, tad nebuvau ta neduodanti ramybės mergina. Laukiau. Taip sunkiai laukiau.

Bėgo dienos, savaitės, ir niekas nesikeitė. Pati tapau nesava. Numečiau daug svorio, nė kąsnelio negalėjau praryti, naktys būdavo tokios ilgos, nes nepavykdavo net sumerkti akių. Tai tęsėsi apie porą mėnesių.

Tik vienai itin artimai draugei galėjau visa tai papasakoti, o ji bandė mane visaip gelbėti: vesdavosi kasdien pietauti ir stebėdavo, kad aš, kaip kūdikėlis, suvalgyčiau bent kažką, sugalvodavo įvairių pramogų, kur aš privalėdavau dalyvauti be išimčių, vakarais neleisdavo man galvoti apie Joną – paskambinusi kalbėdavo tol, kol aš užmigdavau. Ir vėlgi – užmigdavau tik su migdomaisiais... Kas yra nelaimingai mylėjęs, tas mane tikrai supras!  O savo draugei už tiek pastangų aš jau galėčiau paminklą pastatyti!!!

Per porą vėliau sekusių metų teko labai daug keliauti, mokytis, tad  atgavau bent dalelę gyvenimo džiaugsmo, pradėjau dažniau pasirodyti įvairiuose renginiuose, susibūrimuose, kadangi buvau stipriai sulieknėjusi, jaučiausi ir patrauklesnė nei anksčiau. Su Jonu nebendravome...

Kartą viename renginyje bendroje pažįstamų kompanijoje pamačiau jį – Povilą. Tai buvo labai žavus, sportuojantis, ryškių bruožų juodaplaukis vaikinas. Tai buvo lietuviškasis Tomas Cruise'as – daugumos merginų svajonė...

Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Kiek dar kartų grįši?“

Leidau sau pradėti bendrauti, ir po trijų mėnesių mes buvome pora! Net pati negalėjau patikėti, kad galėsiu pasinerti į naujus santykius. Ir vėl pasimatymai, pokalbiai iki išnaktų... Mane pavergė naujoji meilė.

Po dar kelių mėnesių pamačiau, kad Povilas yra pakankamai stipraus charakterio, turi savus įsitikinimus ir nesiruošia jų keisti. Puikiuose santykiuose pradėjo reikštis nesutarimai, nuomonių skirtumai. Povilas buvo labai savininkiškas, ilgainiui uždraudė bendrauti su draugais, nes turėjau nemažai porų draugų, ne itin mėgo kad ir retus susitikimus su draugėmis.

Jo nuomonė buvo tokia – porai jokie kiti žmonės nereikalingi. Dar po kiek laiko aš viena net negalėdavau išeiti į parduotuvę, jo nuomone, tai taip pat yra negerai. Prasidėjo beprotiškas pavydas, o juk aš tuo metu jau su niekuo nebendraudavau...

Galiausiai paprašė, kad išeičiau iš darbo, ką aš ir padariau... Vis tik pradėjau savo verslą, kad ir nedidelį, ir iš visų jėgų stengiausi siekti karjeros. Dabar ir pati nesuprantu, kaip aš galėjau taip jam leisti elgtis su manimi...

Beveik tuo metu Povilas man pasipiršo. Tai įvyko taip netikėtai, kad aš atsakiau „Taip“, nors tuo labai abejojau... Bėgo metai, žiedas buvo ant mano piršto, tačiau niekas nesikeitė – vestuvių planus vis koreguodavo mūsų pykčiai, kurie vis nesiliaudavo.

Ir štai, aš ir vėl įgijau drąsos, pasakiau Povilui, kad nebegaliu taip gyventi, kad mes save apgaudinėjame... Palikau kartu įsigytą automobilį, kartu lietus namo pamatus. Ir žiedą, kuris taip ir nesulaukė savo paskirties.

Aš tapau viskam atsparesnė, nebenorėjau jam nuolat paklusti.  Pradėjau pasigesti stabilumo, konkrečių planų gyvenime – Povilas visada sakė, kad viskas „bus su laiku“. O tas laikas nejučia bėgo, ir štai – jau beveik šešeri metai, kaip mes kartu. Kada jie prabėgo, aš net nepastebėjau! Kiekviena diena buvo vienodai pilka, o mus kartu laikė tik pripratimas. Iš mano jausmų buvo nebelikę jau nieko, visiškai nieko!

Galiausiai po visų išgyvenimų sukaupiau jėgas naujoms pradžioms, gavau darbo pasiūlymą, ir ne bet kur, o ten pat, kur iki šiol dirbo Jonas. Sutikau.

Atėjusi jau pačią pirmą dieną pamačiau JĮ – tokį patį, kaip ir prieš daugelį metų – abu paraudome ir nuleidome akis žemyn. Aš, manau, dėl to, kad jausmai buvo abipusiai, tačiau kažkokios aplinkybės lėmė mūsų išsiskyrimą.

Nepaminėjau dar to, kad per tuos šešerius metus apie Joną nebuvau pamiršusi nė minutės, jis visada gyveno mano širdelėje ir buvo su manimi visur. Kiekvieną akimirką dar svajodavau apie mūsų bendrą ateitį, o vakarais braukdavau karčias ašaras.

Susitikimas su Jonu mano viduje sujaukė viską – supratau, kad gyvenu veltui, kad gyvenu ne taip, kaip norėčiau, kad nesu laiminga! Iš šalies tai jau seniausiai buvo matoma plika akimi, tačiau aš neįstengiau žengti jokio svarbaus žingsnio.

Ir štai, aš ir vėl įgijau drąsos, pasakiau Povilui, kad nebegaliu taip gyventi, kad mes save apgaudinėjame... Palikau kartu įsigytą automobilį, kartu lietus namo pamatus. Ir žiedą, kuris taip ir nesulaukė savo paskirties.

Tai padariusi aš jaučiuosi žymiai geriau, laisviau. To man trūko jau begalę metų! Tikiuosi, Povilas suras savo laimę, o aš lauksiu savosios.

Galiu drąsiai teigti, jog žinau, kas yra tikra meilė, įsitikinau, kad daugelį metų vis stiprėjantys jausmai ir yra ji – TIKROJI meilė! Jos neužgoš paprastas įsimylėjimas, ji neišblės jokiomis aplinkybėmis, net išsiskyrimo, o vis stiprės ir stiprės!

Kupina naujų jėgų einu į pasaulį ir bandysiu užkariauti savo viso gyvenimo imperiją – JONĄ – ir manau, aš pajėgsiu! Aš atkursiu tuos nuostabius jausmus ir vėl pažadinsiu švelnumą, pagarbą ir MEILĘ! Man pavyks!

Nes ta viltis... Ji niekada nemiršta!


Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai atpalaiduojamąjį viso kūno masažą ir nesvarumo terapiją SPA centre „Flores“ (abiejų procedūrų trukmė 80 min., vertė 40 €).

SPA „Flores“ nuotr./Poilsis
SPA „Flores“ nuotr./Poilsis

Naujame rafinuotame SPA centre „Flores“ su žiemos sodu Druskininkuose Jus pasitiks rytietiška dvasia, kruopščiai ir rūpestingai atliekamos SPA procedūros ir neprilygstamas dekoras.

SPA procedūros atliekamos ant išskirtinių vandens masažinių stalų, tropikų lietaus plaunamų gultų bei marmuro luitų. Atvykite pas mus tyrinėti, stebėti, grožėtis ir, žinoma, ilsėtis. Daugiau informacijos rasite čia.


Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis?

Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.

Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.

P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų