Pasipiršo Las Vegase iš trečio karto
Viktorijai ir Pauliui pažinčių programėlę „Tinder“ telefonuose įdiegė geriausi jų draugai, tarsi skatindami nepabijoti ieškoti antrosios pusės. „Susirašėme, pradėjome bendrauti, susitikome ir nebeišsiskyrėme“, – šypsodamasi sakė Viktorija.
Užsiminus, kad yra tekę girdėti visokių istorijų iš tų, kurie naudoja šią programėlę, pašnekovė patvirtino, kad ten tikrai galima atrasti ir gerų, padorių, šaunių vaikinų.
„Kad Paulius būtent toks, pajutau nuo pat pirmos jo žinutės. Net į pirmąjį pasimatymą pakvietė gana senoviškai – susitikti prie katedros, kur anksčiau karalaičiai kviesdavo savo merginas. Buvo labai gražu“, – sakė Viktorija.
Buvo Pauliaus gimtadienis, tą akimirką jis sakė, kad geriausia dovana jam būtų, jei sutikčiau tapti jo žmona.
Paulius meilę prisipažino po metų, kai juodu lankė žymiausią Paryžiaus simbolį – Eifelio bokštą. O pasipiršo praėjusiais metais Las Vegase. Tiesa, tai pasisekė padaryti tik iš trečio karto, nes Viktorija, kaip pati sakė, to nežinodama griovė visus mylimojo planus.
„Las Vegase yra netikras Eifelio bokštas, ten Paulius ir norėjo pasipiršti. Tačiau mums ten nepavyko užkilti. Tada Paulius paklausė manęs, kuri vieta čia mano mėgstamiausia, atsakiau, kad Bellagio fontanas. Nužygiavome ten, sumaniau fontaną filmuoti ir pakilti šiek tiek aukščiau. Taip sugriuvo antrasis Pauliaus bandymas“, – šypsodamasi pasakojo Viktorija.
„Mintis buvo pasipiršti, kol grojo muzika, o ji groja kas pusvalandį“, – įsiterpė Paulius.
Galiausiai pora grįžo į savo kambarį viešbutyje, kurio langai buvo į Bellagio fontaną, kaip tik užgrojo muzika, matėsi ir netikrasis Eifelis ir tada Paulius uždavė tą svarbųjį klausimą.
„Buvo Pauliaus gimtadienis, tą akimirką jis sakė, kad geriausia dovana jam būtų, jei sutikčiau tapti jo žmona“, – šiltais prisiminimais pasidalijo pašnekovė.
Įkvėpė tėvų vestuvių juosta
Pora kartą viešėdama Pauliaus tėvų namuose peržiūrėjo jų vestuvių juostą. „Jos vyko sode, maždaug 30 kv. metrų kambaryje, 30–40 žmonių prie ilgo stalo, kaimiška aplinka, bet visi labai laimingi. Ta nuotaika mums ir padarė labai didelį įspūdį. Mums norėjosi ne pompastikos, o sukurti šiltą, gerą emociją ir ja pasidalyti.
Mano tėvai tuokėsi labai jauni, matyti, kad per vestuves jie neteikė pernelyg daug reikšmės sau, kad ta šventė buvo visų ir ji buvo labai šilta.
Pamatėme juosta persirišusį piršlį – apie tai nebuvome net svarstę, bet taip užbūrė piršlio vaidmuo, žmonių smagumas, visos tradicijos, tada ir pasvarstėme – kodėl ir mums neiškėlus tokių vestuvių?“ – pasakojo Paulius.
Vedėjai atsisakė, fotografai liko sužavėti
Viktorija labai norėjo vestuvių planuotojos, nes vestuvės turėjo būti gana didelės – jose dalyvavo 70 žmonių. Tačiau susitikę su keletu jų būsimieji jaunavedžiai nusprendė, kad šios šventės nenori patikėti svetimam žmogui. Tad viską planavo patys, pasiliko tik dekoratores.
O štai atrasti vedėją, kuris priimtų poros norą rengti tradicines vestuves ir sutiktų priderinti savo programą, sekėsi gana sunkiai.
Tik išgirdę žodį „tradicinės“, daugelis jų iškart atsisakė, net su mumis nesusitikę.
„Norėjome turėti vedėją, tačiau jį rasti buvo išties sunku. Tik išgirdę žodį „tradicinės“, daugelis jų iškart atsisakė, net su mumis nesusitikę. Iš penkių gana žinomų vedėjų sulaukėme atsakymo, kad jie gali šventėje vesti tik savo programą, o jei mes norime kokių nors tradicinių elementų, jie su tuo nedirba ir neapsiims to daryti. Mus tai išties labai nustebino, – sakė Paulius.
– Tačiau turime, kuo pasidžiaugti – likus gal pusmečiui iki vestuvių atradome vedėją Tomą, kuris mumis labai tikėjo, nustebo dėl tokio mūsų noro, tačiau priėmė tai kaip iššūkį ir sakė: viską padarysime. Ir viskas buvo tiesiog nuostabu!
Mums svarbiausia buvo, kad vedėjas netaptų vakaro žvaigžde, kad per daug neiškeltų ir mūsų, o su visais bendrautų taip, jog kiekvienas pasijustų svarbia šios šventės dalimi. Už tai be galo esame dėkingi Tomui.“
Pasak pašnekovo, priešingai nei daugelis vedėjų, tradicinių vestuvių idėja labai sužavėti liko filmografai ir fotografai. „Net mažino savo įkainius, kad galėtų įamžinti mūsų vestuves“, – šypsodamasis pasakojo Paulius.
Vietos šventei irgi teko paieškoti. Pora turėjo savo viziją, kurios daugelis sodybų neatitiko, o mintyse vis dar sukosi ir tėvų vestuvių juosta.
„Šventės dekoratorės mums pasiūlė Pagulbio sodybą Anykščių rajone, ten radome šimtametę istoriją: buvusi sena mokykla, išlaikytas senas kluonas, kiek restauruotas. Ta vieta mums labai patiko ir tiko“, – sakė Viktorija.
Stalo užsėdimas, vakarienė kluone
Viktorija ir Paulius aukso žiedus sumainė ir amžiną meilę prisiekė Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčioje. Paskui vyko tradicinė jaunųjų, pamergių ir pabrolių fotosesija Vingio parke esančiame Vilniaus universiteto Botanikos sode. Buvo ir tradicinis jaunosios nešimas per tiltą.
Per tą laiką svečiai irgi nenuobodžiavo, jiems buvo sumanyta veiklų: atvykusių į šventės vietą jų laukė šakočio kepimas, meilės eliksyro gamyba su žolininku, akordeonininkas senoviniais prancūziškais šansonais kūrė puikią atmosferą, vaikus pasitiko žaidimai, muilo burbulai ir šuoliuojantys triušiai, šaržistas iki vakaro piešė svečių portretus.
Paulius ir Viktorija savo šventėje pritaikė nemažai senųjų tradicijų, tačiau kai kur teko ir pavarijuoti. Anksčiau buvo įprasta, kad jaunikis savo būsimą žmoną pasiima iš namų. Kadangi jaunikio šeima gyvena Klaipėdoje, o jaunosios – Rokiškyje, jaunąją į sostinę atvežė piršlys. Tėvų palaiminimas, kuris vykdavo namuose, šiuo atveju vyko bažnyčioje prieš mišias.
Atvykusius į šventės vietą jaunuosius pasitiko tėvai su Viktorijos mamos kepta duona, vandeniu ir druska.
Paskui vyko stalo užsėdimas – jaunavedžiams teko įrodyti, kad tikrieji šventės kaltininkai jie ir išsipirkti stalą iš persirengėlių. Pagal tradiciją piršlys pateikia santuokos liudijimą, tačiau paprastai jo neužtekdavo. Neužteko ir šį kartą. Todėl jauniesiems teko dainuoti, o piršliui pravertė lauknešėlis su skilandžiu ir stipriaisiais gėrimais, kad išpirktų stalą.
Vėliau sekė sveikinimai, po jų šventės dalyviai persikėlė į kluoną. Ten buvo padengti stalai, sukurta jauki „rustic“ stiliaus atmosfera.
Po jaunųjų kalbos prasidėjo vakarienė. „Pirmajam užkandžiui pasirinkome labai neįprastą patiekalą, kuris nustebino svečius. Tai nebuvo nei salotos, nei krevetės, nei antienos paštetas. Visi gavo po mažą cepelinuką – kas su mėsa, kas su varške“, – pasakojimą tęsė Paulius.
Dingusi nuotaka ir pakartas piršlys
Vėliau sekė dar viena tradicija – pasakę gražias kalbas tėvai įteikė šeimos židinį. Jaunieji jiems buvo paruošę padėkas, o piršliams – dovanų. Tiesa, piršliais tapo poros geriausi draugai – tie patys, kurie kadaise jiems į telefonus įdiegė pažinčių programėlę.
Viktorija ir Paulius, ruošdamiesi vestuvėms, patys daug domėjosi lietuviškų vestuvių tradicijomis, skaitė literatūrą, klausinėjo tėvų, senelių. O štai Pauliaus draugas piršlys, atsakingai ruošdamasis savo pareigoms, net mokslinį darbą apie tai atsisiuntė. „Daug studijavo ir išties pasirodė nerealiai!“ – sakė Viktorija.
Po vakarienės buvo atidarytos jaunosios, jaunojo ir piršlio zonos. Jaunosios zonoje buvo šampanas ir vaisiai, jaunojo – pypkės ir cigarai, piršlio – vadinamosios piršlio ašarėlės – tradicinis senovinis stiprus gėrimas, geriamas iš rago.
Pirmoji šventės diena baigėsi užsakytos grupės koncertu, šokiais, jaunieji sušoko savo valsą. Paulius sulaukė Viktorijos staigmenos – ši jam sudainavo dainą. Vakaro kulminacija tapo torto pjovimas lauke ir fejerverkas.
Antra diena prasidėjo tradiciškai – dingo nuotaka. „Mane pagrobė, liepė persirengti ir eiti į miškus. O visi svečiai manęs ieškojo, girdėjau kaip visi mane šaukia“, – juokdamasi pasakojo Viktorija.
„Tas, kuris pranešė, kad nuotaka dingo, žinojo, kur ji. Taigi man ir piršliui teko ieškoti gėrybių, kad galėtume išpirkti nuotaką, sužinoti kryptį, kur jos ieškoti“, – tęsė Paulius.
Mane pagrobė, liepė persirengti ir eiti į miškus.
Vėliau piršlys svečius užėmė savo programa. Buvo surengtas aukcionas, kuriame piršlys pardavinėjo iš jaunųjų gautus daiktus. Galiausiai jis buvo apkaltintas melu, nes už nuotaką buvo pažadėjęs karvių, arklių, sodybą ir t. t., tačiau visa tai ir liko pažadais. Taigi jam buvo liepta surašyti testamentą. Buvo paruoštas šiaudinis piršlys, ant jo perdėta juosta ir vėliau jis už visus melus ir neišpildytus pažadus simboliškai pakartas.
Sužavėjo ir vietinius, ir užsieniečius
Viktorijos ir Pauliaus šventėje dalyvavo 70 žmonių. Tarp jų – ne tik šeimos nariai, giminės ir artimi draugai, bet ir bičiuliai iš užsienio: Honkongo, Filipinų, Irako, Vengrijos, su kuriais Paulius susipažino studijuodamas Londone.
Paklausti, koks įspūdis liko apie senąsias tradicines lietuviškas vestuves nieko apie tai negirdėjusiems užsieniečiams, pora sakė, kad jie buvo sužavėti ir iki dabar rašo, kokia puiki buvo ši šventė.
„Jie visi gyvena Londone, ir kai dalyvauja vestuvėse ten, jos dažniausiai būna vienos dienos šventė, be jokių tradicijų, papročių. Mūsiškės jiems sukėlė daug gerų emocijų ir nuostabos“, – sakė Viktorija.
Labai skatiname nebijoti savo idėjų, nebijoti ir tų tradicijų, nes galite sukurti labai smagią šventę kiekvienam jos dalyviui.
„Apskritai labai džiaugiamės, kad šventė pavyko tokia, kokios ir norėjome. Pamiršome paminėti, kad gavome nuostabią dovaną iš svečių – 12 minučių sveikinimų įrašą, kuris per šventę buvo mums parodytas. Filmuotojai ir fotografai sakė, kad tai vienos geriausių vestuvių, kurias jiems yra tekę filmuoti, fotografuoti, tad po visų įvertinimų ir svečių padėkų atslūgo ir ta įtampa, jaudulys, kurį jautėme, – dalijosi Paulius ir baigdamas pokalbį pridūrė:
– Mes tikrai labai skatiname nebijoti savo idėjų, nebijoti ir tų tradicijų, nes galite sukurti labai smagią šventę kiekvienam jos dalyviui. Ir laikytis savo sumanymų, net jei kitiems jie atrodo nepriimtini.“
