Fotografiją atrado mokyklos laikais
Mokydamasis 11-oje klasėje, Tomas pirmą kartą susidomėjo fotografija – įstojęs į fotografijos būrelį, jis iš tėvų spintos išsitraukė juostinį fotoaparatą ir ėmė daryti nuotraukas.
„Tai buvo kažkas naujo. Nors neturėjau lūkesčių ar planų ateičiai, visgi buvau išsikėlęs mažų tikslų. Išryškindavau juostą, pasižiūrėdavau, kas išėjo, ir palygindavau, kaip atrodo su tuo, ką buvau suplanavęs iš pradžių. Nežinau, kas mane tuo metu motyvavo, tačiau buvo įdomu“, – prisimena T.Brazinskas.
Kurį laiką fotografija Tomui buvo hobis ir tik po studijų jis ėmė aktyviau tuo domėtis – pusę metų praleido Danijos menų mokykloje, kur be jokių įsipareigojimų galėjo mokytis ir gyventi mažoje bendruomenėje.
„Kažkuriuo metu sugalvojau, kad Lietuvoje per maža rinka, ir nutariau laimės ieškoti svetur. Nusprendžiau vykti į egzotišką šalį, kur atvažiuoja daug turistų, norinčių pasifotografuoti. Išskridau į Kretą, pasiimdamas savaitės kelionės paketą su galimybe grįžti atgal, jei nerasiu darbo.
Savaitės pabaigoje įsidarbinau fotografu uoste. Ten pakalbindavau einančius žmones, paklausdavau, ar norėtų nusifotografuoti. Jei sutikdavo, vėliau jiems padarydavau fotosesiją ir atiduodavau nuotraukas. Taip gyvenau apie keturis mėnesius“, – pasakoja T.Brazinskas.
Tokią patirtį apibūdinęs kaip vasaros nuotykį, kitą šiltąjį metų sezoną Tomas nusprendė praleisti Kipre, kur dirbo fotografu. Galiausiai vyras nutarė Londone mokytis fotografijos ir taip dar labiau įsitvirtino kaip profesionalas.
„Tuo metu nebuvo aiškaus plano, ką reikia daryti, kad pradėjęs fotografija užsiimti kaip hobiu, taptum profesionalu. Kelias buvo ir vis dar yra miglotas, todėl dauguma fotografų pasimeta tarpinėje stotelėje, kur, rodos, neblogai fotografuoja, bet dar nėra profesionalai. Aš pats panašiame žingsnyje buvau užstrigęs, nes niekas nėra apibrėžęs, kada tampi profesionalu“, – pastebi T.Brazinskas.
Niekas nėra apibrėžęs, kada tampi profesionalu.
Neretai prasimušti ir rasti klientų yra sunku net geriems fotografams – Tomo nuomone, neturint nuoseklaus ryšio su užsakovais, ant pečių užkrenta labai daug darbo.
„Lietuvoje bandžiau viską: fotografavau vestuves, portretus, o tada viskas persivertė į tai, kad išsinuomojau savo studiją. Pats fotografuodavau kelis kartus per savaitę ir ją nuomodavau kitiems žmonėms. Nesakyčiau, kad aš, kaip fotografas, Lietuvoje buvau įsitvirtinęs ir nuosekliai siekiau tapti profesionalu. Man tiesiog patiko ir norėjosi pabandyti naujų dalykų“, – tikina T.Brazinskas.
Fotostudiją sukūrė savo rankomis
Išsinuomojęs pirmąją savo studiją, Tomas neturėjo joje daug galimybių imtis pokyčių, nes negaudavo savininkų leidimo. Todėl matydamas, kad yra nemažai ribojimų ir trukdžių, fotografas nusprendė keltis į naują erdvę.
„Pradėjau ieškoti naujų patalpų ir radau 400 kv. m erdvę, kurioje buvo visiškas bardakas: nebuvo grindų, lubų, sienų, todėl atrodė kaip griuvėsiai. Mintyse mačiau, kaip viskas atrodytų švarioje erdvėje, bet iš pradžių idėjų daug nebuvo.
Su šia idėja pamiegojau apie porą savaičių, o tuomet sugalvojau viską suskirstyti į kelias erdves. Pamaniau, kad turėtų neblogai išeiti, tačiau, kai pasakiau, jog noriu išsinuomoti, man pasakė, kad vietos jau nebėra“, – pasakoja T.Brazinskas.
Nors erdvės neliko, idėja Tomo galvoje sukosi toliau, todėl jis ėmė ieškoti naujų patalpų – radęs 70 kv. m dydžio erdvę, ją išsinuomojo. Turėdamas tikslą atidaryti studiją po mėnesio, jis su draugų pagalba pradėjo kasdien darbuotis.
„Reikėjo išgriauti sieną, viską išnešti, pakeisti grindis... Buvo daug darbo, bet kai atsidarėme, buvo faina. Pradėjo eiti žmonės, kurie norėjo išsinuomoti studiją, kadangi įrenginėdamas apie tai komunikavau fotografų bendruomenei. Visada žiūrėjau, ko jiems reikia, ir tuo pasirūpindavau“, – sako T.Brazinskas.
Tame pačiame aukšte buvo dar apie 460 kv. m tuščia erdvė, kurią, praėjus pusmečiui, Tomas nusprendė išsinuomoti. Iki tol ten buvo siuvykla, todėl fotografui teko dar kartą savomis rankomis netvarką paversti į studiją.
„Reikėjo įdėti labai daug darbo – visus statybinius, techninius reikalus dariau aš su vieno ar kito bičiulio pagalba. Būdavo, kad bendroje erdvėje atsidaro studija, ten jau dirba žmonės, kitoje pusėje sukrautos siuvimo mašinos, pagalių krūva, o dar kitame kampe statoma makiažo studija, veidrodžiai.
Galiausiai tai transformavosi į penkias fotostudijas, iš kurių trys yra bendroje erdvėje“, – aiškina T.Brazinskas, pridurdamas, kad žmonės ateidavo dėl nevaržomos kūrybos, todėl laikina netvarka jiems nebuvo trukdis.
Daro tai, ko reikia žmonėms
Įrenginėdamas studiją, Tomas visu procesu dalijosi savo socialiniuose kanaluose, kur vis pasiteiraudavo žmonių, ar tokia erdvė jiems reikalinga. Šie sakė, kad idėja išties puiki.
„Kartais būna, kad žmonės sako, jog reikia, bet kai padarai, paaiškėja kitaip. Vis dėlto pamatėme, kad to reikėjo. Žmonės pradėjo eiti, nuomotis studiją, o tai reiškia, kad jie įvertina tavo darbą ir paslaugą pinigais. Iš pradžių mes net neturėjome rezervavimo sistemos – klientai skambindavo, bandydavo užsirezervuoti, o man reikėdavo pasakyti, kada kuri erdvė yra laisva.
Tai reiškia, kad vienu metu turėjau sužiūrėti penkių studijų užimtumą. Pasidarė nepatogu, nes pas mus viskas buvo padaryta kūrybiškai, laisvai, todėl atsirado poreikis visų procesų suvaldymui. Taip radau pagalbininkę, kuri ėmė rūpintis sistemomis, ir mes tai sujungėme kartu su kūryba“, – teigia T.Brazinskas.
Būsimą fotostudijos vaizdinį Tomas turėjo tik savo galvoje ir nors ją įkurdamas nesirėmė verslo planais, jis buvo užtikrintas savo jėgomis ir baimių neturėjo.
„Jeigu būčiau nusprendęs, kaip viskas turi būti, gal vėliau būtų prasidėję nesutapimai, kiltų nepasitenkinimas, kad nėra taip, kaip planavau. Tačiau aš natūraliai stebėjau, ko nori žmonės, kaip viskas atrodo, ir pagal tai stengiausi pritaikyti. Mes darėme ne tai, ko norime patys, bet tai, ko reikia žmonėms.
Vis dėlto kurį laiką buvo momentų, kai viskas klostėsi gerai, bet neturėjau komandos, todėl viską teko daryti pačiam – rūpinausi rezervacija, remonto darbais, komunikacija. Tai susidėjo į didžiulį krūvį. Būdavo savaičių, kai darbus baigdavau 3–4 valandą nakties, todėl pradėjau jausti nuovargį“, – pripažįsta T.Brazinskas.
Mes darėme ne tai, ko norime patys, bet tai, ko reikia žmonėms.
Šiandien Tomas įrengtoje fotostudijoje darbuojasi su savo komanda, tačiau būtent tinkamų žmonių suradimas jam visame procese buvo sunkiausias.
„Aš supratau, kad jeigu vienas visko nepavežu, vadinasi, reikia pagalbos. Tada kyla klausimas, kokia ji turėtų būti? Reikia suprasti, kokių tiksliai žmonių tau reikia. Be to, dažnai daroma klaida, kurią iš pradžių dariau ir aš, kad ieškai faino žmogaus, kuris tau padėtų, bet įsivaizduoji, jog jis turėtų būti toks, kaip tu, nes kas geriau gali padaryti nei tu pats? Tai yra visiškai neteisingas mąstymas, nes reikia kolegos, kuris gali padaryti tai, ko tu negali“, – pabrėžia T.Brazinskas.
Kurdamas savo studiją, Tomas išmoko kelias svarbias pamokas: pirmiausia, tai jam atnešė supratimą, kad nuolat keičiasi tiek jis pats, tiek jį supanti aplinka.
„Negalima projektuoti labai daug metų į priekį, nes viskas keičiasi. Svarbu suprasti, kad rytoj jau bus kitaip, todėl į pokyčius turi reaguoti ramiai. Nereikia jų priimti su stresu, jaudintis, jog kažkas vyksta ne visai pagal tavo planą“, – išskiria T.Brazinskas.
Pradedantiesiems fotografams, kurie dar neprasimušė savo kelio, Tomas pataria pirmiausia paklausti savęs, ko tiksliai nori. Jis pastebi, kad nemažai žmonių imasi tam tikrų veiksmų ne dėl to, kad norėtų patys, o todėl, jog taip daro kiti.
„Reikia sužinoti, kur yra tavo stipriosios ir silpnosios pusės. Be to, patarčiau galvoti, ką gali padaryti dabar, jog pasiektum savo tikslą. Jis nėra turėti studiją ar naują geriausią fotiką – tikslas yra fotografuoti ir duoti žmonėms tai, ko jie nori. Tai suvokus, į viską pradedi žiūrėti paprasčiau“, – rekomenduoja Tomas.