Tona rožių ir gepardas
Kai prieš keletą metų savo prabangioje pilyje Šveicarijoje, nusišovė vokiečių turtuolis, fotografas ir dokumentinių filmų kūrėjas Gunteris Sachsas (1932–2011), ašarą braukė ne viena jį mylėjusi moteris. Net jau senokai užuojautą eiliniams mirtingiesiems rodžiusi viena iš buvusių jo sutuoktinių – legendinė prancūzų aktorė Brigitte Bardot.
Sachso amžininkai tikina, kad įspūdingą gražuolę, esančią pačioje šlovės viršūnėje, turtuolis nusivežė į santuokų rūmus Las Vegase (juodu supažindino jos ex – režisierius Roger Vadimas) susilažinęs su draugais. Tiesa, tas dvi 1966-ųjų vasaros savaites, kurios praėjo nuo pažinties iki vestuvių, kasdien jai siųsdavo po šimtą rožių, o kai nutarė, kad toks dėmesys gali nusibosti, išsinuomojo malūnsparnį ir ant Brigitte namo „La Madrague“ Žydrajame Krante išpylė ne kasdieninį šimtuką, bet toną aktorės mėgstamų gėlių... Ir su keliais lagaminais iš to paties malūnsparnio nusileido pats...
Sachsas mėgo girtis, kad savo gyvenime nedirbo nė dienos, o dokumentinių filmų kūrimą ir gražuolių fotografavimą vadino tiesiog širdžiai miela veikla.
Jų santuoka truko vos trejus metus, tačiau puikius santykius pora išsaugojo net po skyrybų – žavėdamasis tuo, kad Brigitte niekada nieko neprašė, Gunteris ir toliau jai siuntė brangių dovanų. Tarkime, deimantų ar gyvą gepardą.
Sachsas mėgo girtis, kad savo gyvenime nedirbo nė dienos, o dokumentinių filmų kūrimą ir gražuolių fotografavimą vadino tiesiog širdžiai miela veikla.
Jam niekada nereikėjo sukti galvos dėl pinigų: itin turtingu septintojo dešimtmečio Europos auksinio jaunimo atstovu padėjo tapti senelio Wilhelmo von Opelio, vieno iš „Opel“ automobilių koncerno įkūrėjų ir savininkų, ir tėvo Willy Sachso, atsargines automobilių dalis gaminančios kompanijos „Fichtel & Sachs“ savininko, palikimai, pasakiška tais laikais suma – 280 milijonų svarų sterlingų.
Nors Gunteris tikrai mokėjo leisti pinigus (turėjo 25 vilas įvairiuose pasaulio kampeliuose, dievino jachtas, greitus automobilius, vertino meną ir gerą virtuvę), biografai tikina, kad moterys jį būtų mylėjusios ir taip: buvo gražus, seksualus, protingas, laisvai kalbėjo keletu užsienio kalbų, turėjo charizmą.
Nebuvo labai ištvirkęs, tačiau kai pirmoji žmona Anne Marie Faure mirė po medikų klaidos per nereikšmingą operaciją, skaudžią netektį patyręs vyras paguodos ieškojo ne tik bobslėjaus trasoje (visą gyvenimą išliko aistringas sportininkas) ar bendraminčių draugijoje, bet ir skubančių užjausti damų lovose. Ilgainiui tai tapo maloniu įpročiu, o mylėtų gražuolių sąraše, be eilinių dailiosios lyties atstovių, atsirado buvusi graikų laivų magnato Aristotelio Onassio žmona Christina (Tina) Onassis ir buvusi Irano šacho sutuoktinė Soraya Esfandiary-Bakhtiari.
Paskutinius dešimtmečius Gunteris Sachsas praleido su trečiąja žmona švedų modeliu Mirja Larsson. Ilgainiui sulėtino gyvenimo tempą, nors ir toliau domėjosi fotografija, kolekcionavo meno kūrinius, net įkūrė astrologinių tyrinėjimų centrą (jo išleistas veikalas sulaukė populiarumo). Mirja jam pagimdė du sūnus – Christianą Gunnarą ir Clausą Alexanderį.
Priešingai nei dauguma jo draugų, Gunteris Sachsas sulaukė solidaus amžiaus. Ir paliko šį pasaulį, kai sužinojo, jog serga Alzheimerio liga, – tiek metų iš gyvenimo ėmęs viską, nepakėlė minties, jog to daryti nebegalės.
Palaidūnas iš didžiosios raidės
Būdamas 56-erių Porfirio (Rubi) Rubirosa (1909–1965) žuvo prabangiu automobiliu atsitrenkęs į medį: prie vairo sėdo praleidęs ne pirmą audringą naktį Paryžiaus klube. Jo spalvingą gyvenimą panorę aprašyti nekrologų kūrėjai turėjo gerokai paplušėti.
Diplomatas, lenktynininkas, itin talentingas polo žaidėjas, diktatoriaus pataikūnas, juvelyrinių dirbinių vagis, žudikas, naktinių klubų liūtas, nenuilstantis gėrikas, neprilygstamas meilužis, ypatingo dydžio vyriško pasididžiavimo savininkas, turėjęs šimtus moterų. Ir dviejų turtingiausių pasaulio damų sutuoktinis, dar tris kartus vedęs ne dėl pinigų, tačiau nė su viena žmona neišgyvenęs ilgiau nei dešimt metų ir neturėjęs vaikų.
Bene tiksliausiai save memuaruose apibūdino pats Rubirosa: „Mane itin domina tik sportas, merginos, nuotykiai, įžymybės, trumpai tariant, gyvenimas.“
Spėjama, kad būtent Rubirosa yra ir tikrasis agento 007 Džeimso Bondo prototipas.
Ne veltui apie jo pasiekimus ir paklydimus iki šiol iš kartos į kartą perduodamos legendos, rašomos knygos, kuriami filmai ir miuziklai. Spėjama, kad būtent jis yra ir tikrasis agento 007 Džeimso Bondo prototipas. Tačiau net kruopščiausi biografai pripažįsta, jog Dominikos Respublikos diplomatas gyveno taip audringai, kad prieš jo nuotykius nublanksta visos Holivude sukurtos pasakos.
Gimęs vidurinio sluoksnio atstovų šeimoje, šis pasaulio perėjūnas mėgo šaipytis, kad nors iš mergišiaus tėvo negavo milijonų, tačiau paveldėjo pomėgį vilioti dailiosios lyties atstoves. To meto spauda rašė, kad nepigias vyro pramogas su malonumu finansavo jo žmonos. Tarkime, paveldėtoja Doris Duke (kartu išgyveno vos metus, bet po skyrybų paliko jam plantaciją Dominikos Respublikoje, asmeninį lėktuvą ir keletą sportinių automobilių) ar „vargše turtinga mergaite“ vadinta Barbara Hutton, su kuria drauge praleido vos 53 dienas, tačiau ilgai maudėsi jos piniguose.
Porfirio daug dėmesio skyrė savo išvaizdai: siuvosi kostiumus tik pas geriausius meistrus, rūpinosi figūra, darėsi veido kaukes, manikiūrą ir pedikiūrą. Be to, nuostabiai gamino maistą, laisvai kalbėjo penkiomis kalbomis ir galėjo diskutuoti bet kuria tema.
Diplomatu tapo pildydamas tėvų valią, tačiau įspūdingą karjerą padarė dėl laimingo atsitiktinumo – sužavėjo generolą Rafaelį Trujillo (vėliau tapusį Dominikos Respublikos vadovu) ir šis Rubirosą ėmė laikyti savo šalininku. Vyrų bendradarbiavimas truko tris dešimtmečius (ne be pavojaus mūsų herojaus gyvybei) iki pat El Jefe (Bosu) pravardžiuoto politiko mirties.
Aktyviausius gyvenimo metus Porfirio Rubirosa praleido blaškydamasis po pasaulį (dirbo Berlyne, Paryžiuje, Buenos Airėse, Niujorke, Havanoje), keliaudamas iš vieno aukštuomenės vakarėlio į kitą ir „kabindamas“ kelyje pasitaikančias moteris (esą jam atsispirti nesugebėjo nė viena). Įspūdingo ilgio jo meilužių sąraše galima rasti tokių žvaigždžių kaip Marilyn Monroe, Ava Gardner, Rita Hayworth, Judy Garland ar Eva Peron. Tikriausiai ne veltui bulvarinė spauda šaipėsi, kad vos ponas Rubirosa užsiregistruodavo bet kokio pasaulio miestelio viešbutyje, po keleto valandų aplink pastatą būriuodavosi pulkai moterų. O pats vyras tikino, kad per gyvenimą jį ginė... nuobodulio baimė: „Vienas iš mano esminių išlikimo principų – rizikuoti viskuo, kad tik nebūtų nuobodu.“
Paskutinis renesanso princas
Daug kas linkę kapstytis po tragišką automobilių magnato Gianni Agnelli (1921–2003) gyvenimo pusę (jis iškeliavo anapilin išgyvenęs savižudybę pasirinkusio sūnaus Edoardo netektį ir prisikankinęs dėl prostatos vėžio), tačiau biografai nesiliauja aikčioti, kaip šis vyras mokėjo iš supančio pasaulio spausti saldžiausius malonumo syvus.
Pats italas niekada neslėpė polinkio į neištikimybę, tačiau tikino, kad romanai nė kiek nemažina meilės toms moterims, su kuriomis tuo metu gyvena.
Automobilių kompanijos „Fiat“ įkūrėjo anūkas, bebaimis gražuolis, elitinis pramonininkas, kontroliavęs daugiau nei ketvirtadalį to meto Italijos biržos, geriausias itin įtakingų asmenų draugas, nekarūnuotas Italijos karalius ir, svarbiausia, žmogus, kuris mylėjo moteris („dievinu viską, kas yra gražu, o graži moteris yra aukščiausia visuotinio grožio išraiška“). Šiam suvedžiotojui neatsispirdavo dailiausios pramogų pasaulio žvaigždės (Anita Ekberg, Rita Hayworth), net politikų antrosios pusės (Jacqueline Kennedy).
Pats italas niekada neslėpė polinkio į neištikimybę, tačiau tikino, kad romanai nė kiek nemažina meilės toms moterims, su kuriomis tuo metu gyvena. Ir niekada neviešino savo pergalių: „Yra vyrų, kurie kalba apie moteris. Aš to nedarau, man labiau patinka kalbėtis su jomis.“
Jis nieko nedarė „per pusę“. Kai sulaukęs 45-erių iš senelio perėmė vadovavimą „Fiat“ koncernui, kartais iš biuro Turine neišeidavo net tris paras. Tačiau baigęs darbą dažniausiai tą pačią dieną skrisdavo papietauti į Londoną ar išgerti vyno į Šveicariją. Nepamiršdamas išsimaudyti Viduržemio jūroje prie pamėgto Sardinijos paplūdimio (kostiumuotas iššokdavo iš malūnsparnio į jūrą ir nuplaukdavo likusius metrus iki jachtos). Nekentė keliauti su lagaminais, todėl kiekvienuose namuose (Romoje, Turine, Niujorke ir kituose pasaulio kampeliuose) turėjo ne tik mėgstamų dailininkų paveikslų, bet ir tokių pat knygų, identiškas drabužines – po 100 porų baltinių ir kostiumų.
Dizaineris Giorgio Armani vadino Gianni „vyrišku elegancijos idealu“. Vyras garsėjo originaliu požiūriu į madą – į iškilmingus vakarėlius leisdavo sau ateiti su džinsais ar ryšėti kaklaraištį ant kašmyro megztinio. Legendomis apaugo ir jo pomėgis jachtoje ilsėtis be drabužių. Net ir sulaukus solidaus amžiaus. Tik šiuolaikiniai turtuoliai kuria ypatingas apsaugos sistemas, prie jachtų neprileidžiančias paparacų, o Gianni Agnelli fotografų dėmesys buvo nė motais. Juk, anot sesers Suni, nuo paauglystės iki pat pabaigos jis gyveno taip, tarsi „rytojus būtų paskutinė diena“, o kam rūpi, ką apie tave po mirties rašys laikraščiai.
