Su juo kalbamės apie šunų gabumus, mokymosi būtinybę ir šeimininko ryšio su augintiniu svarbą.
– Ar visi šunys gabūs? T. y. ar visus sėkmingai galima išmokyti komandų ar triukų?
– Pomėgį mokytis šuo gali atrasti, kuomet tą pomėgį atranda žmogus. Nors visi šunys turi mėgstamų veiklų iš prigimties, tačiau jų gabumai gali skirtis. Kartais tam tikros veislės šunų arba mišrūnų pomėgius galima pastebėti nuo pat pirmos šuns atsiradimo dienos pas šeimininkus, kartais norimus fizinius ar protinius pomėgius tenka lavinti patiems šeimininkams.
Iš savo klientų pastebėjau, kad labiausiai mėgstama veikla daugumai šunų yra judėjimas ir aktyvi veikla su žmogumi. Mano nuomone, tai, kad šuo judėtų, o ne dresūra siaurąja prasme, yra svarbiausia šuns gyvenime. Deja, ne kiekvienas žmogus suteikia tinkamų prioritetų šuniui ir tokioms aktyvioms veikloms kaip judėjimas, bėgimas, žaidimas. Kai kuriems žmonėms atrodo, jog šuns vieta ant sofutės. To kaina būna prastas šuns imunitetas, dažnesnės traumos ir neklusnumas.
Šuns gabumams didžiulę įtaką daro ir šuns patirtis bei esami įgūdžiai. Pavyzdžiui, priglaudus kai kuriuos šunis turi praeiti adaptacijos laikotarpis, kol jie pradeda bendrauti su šeimininku. Žmogaus išmestiems arba be meilės ir be priežasties atsiradusiems šunims reikia daugiau dėmesio.
Kai kuriems žmonėms atrodo, jog šuns vieta ant sofutės. To kaina būna prastas šuns imunitetas, dažnesnės traumos ir neklusnumas.
Taip pat neretai susiduriu ir su atvejais, kai veisėjų veisti šunys iki 3-4 mėnesių gyvena užmiestyje atokiau nuo žmonių ir šiuo svarbiu periodu nesocializuojami. Apsigyvenę naujuose namuose mieste tokie šunys kartais gali nesusitaikyti su naujomis gyvenimo sąlygomis. Ankstyvas darbas su šunimi panašiose vietose, kur šuo gyvens, suteikia puikią patirtį, kuri ir palengvina klientui darbą su šunimi, ir šuniui sumažina adaptacijos stresą. Po to šuo gali lengviau atrasti savo gyvenimo pomėgius ir mėgautis jais.
Triukas ar komanda – tai protinis krūvis šuniui, kurių daugumą jie mielai daro už skanėstą arba norimą žaidimą. Tačiau kiekviena komanda ir triukas gali būti atlikti tobuliau. Šuo, mokydamasis sunkesnės komandos variacijos, ir sukuria stipresnį ryšį su šeimininku, ir daugiau dirba protiškai, kas jam taip pat suteikia malonumą.
– Ar galima įvardinti, kiek vidutiniškai triukų, komandų, žodžių gali išmokti šuo?
– Pasaulio rekordininkas yra šuo, suprantantis apie 1000 žodžių. Turėjau darbščių klientų, kurių šunys mokėjo apie 50 komandų. Šuns ribas labai sunku nustatyti, tačiau kiekvienas atsakingas šeimininkas turėtų išmokyti šunį bent 20 pagrindinių auklėjimo, paklusnumo ir sporto komandų, kad geriau suprastų šunį ir kad šuo geriau suprastų jį.
– Vyrauja nuomonė, kad vyresnio amžiaus šunų beveik nebeįmanoma ko nors išmokyti. Ar pritartumėte jai?
– Ši nuomonė nepagrįsta. Kai į mūsų mokyklos „Dogspoto“ prieglaudai skirtus kursus atvedamas 10 metų bokseris ir po treniruočių kurso noriai lenkiasi ar gulasi, man yra didžiulis malonumas. Šeimininkai džiaugiasi, kai suaugę šunys patiria pažinimo džiaugsmą. Nors kai kurie jų mokosi lėčiau, tačiau rezultatų galima pasiekti užtikrintai. Žalingi žmogaus išmokyti įpročiai – štai kas trukdo ir vyresniems šunims. Žmogaus suformuoti įpročiai, kaip žaislų naikinimas, lojimas, socializacijos stygius, didelių šunų šokinėjimas ant žmogaus ir pan. nepadės šuniui mokytis, dažniau sukels nemalonių emocijų. Deja, motyvaciją dirbti su tokiu šunimi turi retas šeimininkas, nors šiuos įpročius dėl tokio šuns elgesio dažniausiai suformuoja patys žmonės.
Šeimininkai džiaugiasi, kai suaugę šunys patiria pažinimo džiaugsmą. Nors kai kurie jų mokosi lėčiau, tačiau rezultatų galima pasiekti užtikrintai.
– Kartais žmonės nuvertina savo augintinius, vadina kvailais, ypač neveislinius. Kiek šuns kilmė lemia intelektą?
– „Kvailas šuo“ – tai žmogaus tinginystės pasiteisinimas. Šuo pirmiausia yra gyvūnas, kurio elgseną lemia daugiausiai individualūs faktoriai, įgūdžiai. Veislės savybės gali pasireikšti stipriai arba ne. Pavyzdžiui, mačiau daug vokiečių aviganių, nenorinčių žaisti, persekioti kamuolio, kas šuniui kaip ir turėtų būti įdomu. Taip pat mačiau mišrūnų, kuriems žaisliukas buvo kelias į širdį. Nesąžininga sakyti, kad mišrūnai yra kažkuo mažiau ar daugiau pranašesni. Mano stebėjimais, veislinius šunis žmonės (tikrai ne visi, bet itin dažna tendencija) neretai perka kaip aksesuarą ir palieka gyventi kieme už tvoros arba ant sofutės. O kiti, išgelbėję, priglaudę mišrūną su juo užsiima ir daug dirba, nes supranta šuns poreikius.
Yra trenerių Lietuvoje, sportuojančių tarptautinėje arenoje su savo veisliniais šunimis, ir tai labai džiugina. Tačiau jais džiaugiuosi taip pat, kaip ir paprastais gyvūnų šeimininkais, kurie kasdien su savo šunimi prabėga krosą, 2-3 valandas pažaidžia lauke, skiria daug dėmesio ir šilumos.
– Papasakokite, kas yra didžiausi šuns motyvuotojai mokantis (skanėstai, žaislai...) ir kaip nustatyti efektyviausią?
– Kalbant apie motyvuotojus taip pat nėra vieno atsakymo. Šuns motyvacija labai priklauso ne tik nuo prigimties, bet ir nuo šuns bei šeimininko santykių. Pavyzdžiui, gali būti, jog šuo labai nori žaisti su žaislu, tačiau šeimininkas yra lėtesnio būdo. Tai reiškia, jog ilgainiui šuniui tas motyvuotojas arba taps neįdomiu, arba jis savo motyvaciją nukreips į žalingą elgesį namie. Pavyzdžiui, jei negaus pažaisti su kamuoliu, o norės jį persekioti, pradės persekioti mašinas, matomas už lango ir pan. Ne vienas darbinių veislių šuo turi tokių problemų.
Įprastai šunis mokymo pradžioje motyvuoja maistas, kadangi šuo nori maitintis kasdien. Tačiau yra ir tokių šunų, kuriems maistas nekelia susižavėjimo arba kelia tik ribotai, dar vėliau – jiems neįdomu žaisti. Tuomet motyvuoti gali fizinis krūvis, vaikščiojimas kartu. Jei prieš pasivaikščiojimą augintiniui duosite kokią komandą, šuo žinos, kad ją įvykdęs sulauks atlygio – pasivaikščiojimo. Taip paprastai elgiasi uždaresni šunys arba šunys, turėję blogų patirčių.
– Kokias didžiausias klaidas daro su augintiniu užsiimantys šeimininkai?
– Pirmiausia, šeimininkai turi pripažinti mokymosi svarbą. Kai kuriems žmonėms šuo yra tarsi nebrangiai prieinamas aksesuaras. Tokiu ir būna, kol nepradeda kelti problemų. Susidūrus su jomis nutinka daug skaudžių sprendimų: šunys išmetami, atiduodami, užmigdomi. Kai kurie žmonės galbūt nebenorėtų šuns, jei mokytųsi kaip elgtis su šunimi dar iki jam atsirandant namuose, jei priimtų gaunamą informaciją ir suprastų kiek laiko ir lėšų reikia skirti šuniui.
Didžiausią klaidą šeimininkai padaro taupydami investuojamas į šunį lėšas. Kartais atrodo, jog kai kurių žmonių automobilis gauna daugiau dėmesio, nei naminis gyvūnas. Jie mokosi savarankiškai, paklausinėdami kaimynų, paskaitinėję straipsnių internete ar senos literatūros. Teorinės žinios, kurias suteikia šios priemonės, neduoda jokios naudos. Nors jos ir prideda aiškumo, įsigijus šunį pirmiausia reikia pripažinti, kad reikia mokytis praktiškai.
Taip pat taupoma ir gyvūno sveikatos sąskaita: perkamas pigus nevisavertis ėdalas arba šuo maitinamas nuo stalo. Vėliau šuniukas „pakloja“ sąskaitas pas veterinarijos gydytoją.
Tokiais atvejais kaltas visada lieka tik šuo arba žmogaus finansinė situacija. Ar tai meilė, kai šuniui žmogus negali suteikti kokybiško dėmesio ir maisto? Kam tuomet tas šuo reikalingas?
Ar tai meilė, kai šuniui žmogus negali suteikti kokybiško dėmesio ir maisto? Kam tuomet tas šuo reikalingas?
Į „Rekso“ mokyklą kartais kreipiasi žmonės, turėję daug šunų. Jie stebisi, kad naujasis augintinis jau subrendo, tačiau jų neklauso. Pasirodo, jog šiam šuniui netinka metodai, kuriais mokė ankstesnius šunis. Kiekvienas šuo yra individualus, todėl patirtis su 2 ar 3 šunimis, kuriuos turėjote gyvenime, nereiškia nieko. Treneriai dirba su šunimis dešimtmečius, mato, kas veikia vienam ir kitam, todėl savarankiška šuns dresūra be specialisto konsultacijų yra rizikinga.
Šuniui ir žmogui reikalinga meilė ir pagarba. Tačiau ją užsitarnauti abipusiai įmanoma tik gerai pažįstant vienas kitą. Todėl kiekvienam šeimininkui rekomenduoju mokytis ne tik iš knygų, bet dalyvauti privačių ar grupinių treniruočių kursuose ir niekada nenustoti mokytis.
