Pasak moters, kol daugelis ieško „pūkuoto, gražaus ir su didelėmis akimis“ augintinio – sergantys ar luoši gyvūnai lieka nuošaly.
Nors ir nematys saulės šviesos – svarbiausia, gyvens
Pati Ilona 2008-aisiais iš prieglaudos į namus parsinešė pusantrų mėnesių katytę, sergančią virusiniu traheitu (kačių gripu). Itin vargstantis gyvūnas buvo rastas turguje praeivių.
Pašnekovė aiškina, jog kačių gripas yra bene dažniausiai pasireiškianti liga – ja serga maždaug kas antras katinas, patekęs į prieglaudą. Ir nors laiku pradėjus gydymą liga suvaldoma, uždelstos stadijos susirgimas dažnai sukelia komplikaciją – aklumą.
„Kuomet priglaudžiau Žvaigždutę, tracheitas buvo stipriai pažengęs – maždaug mėnesį kovojau dėl jos būklės, galvojau, kad mirs. Galiausiai vieną naktį jai trūko abiejų akių obuolių kraujagyslės, tačiau smarkus kraujavimas nepasireiškė. Kai ryte radau ją gyvą, labai apsidžiaugiau – supratau, kad, nepaisant to, jog ji niekada nepamatys saulės, vis dėlto gyvens“, – prisimena moteris.
Kaip ji pasakoja, kadangi tai buvo pirmas aklas augintinis jos šeimoje, iš pradžių buvo sunku psichologiškai, kadangi trūko patirties prižiūrint tokį gyvūną. Tačiau priprasti prie naujojo šeimos nario daug laiko neprireikė.
Praradus viltį – įvyko stebuklas
Po poros metų Ilonos namus papildė antras – dviejų mėnesių – katinėlis, taip pat rastas turguje. Gyvūnui buvo diagnozuota itin sunki liga – nleukopenija (maras); tik nedidelis procentas kačių, sergančių šia liga, išgyvena.
„Kai jį atnešė į prieglaudą, mačiau, kokia sunki jo būklė: jau tuo metu katinėlis buvo aklas, o gydytojai nesuteikė absoliučiai jokios vilties, kad jis išgyvens. Ką gi, aš nepasidaviau ir nutariau Rainiuką išgelbėti, priglausti į savo namus“, – pasakoja Ilona.
Ji teigia, jog trys savaitės buvo pačios sunkiausios, kadangi katinėlį teko praktiškai kasdien gelbėti nuo mirties: „Per tą laiką jis visiškai nevalgė, nuolatos viduriavo, kraujavo. Atrodė, kasdien vis senka jo jėgos. Prižiūrėjau jį namuose, kur ir atlikdavau visas gydymo procedūras. Buvo išties sunku: be kasdienių antibiotikų ir vitaminų dozių, jam reikėdavo statyti lašelines nuo 3 iki 5 kartų per dieną.“
Tuo metu Ilonos aplinkiniai stebėjosi, kodėl ji vis neužmigdo katino ir laukia kažkokio stebuklo. Visgi laikas parodė, jog moters pastangos – ne veltui.
Tuo metu Ilonos aplinkiniai stebėjosi, kodėl ji vis neužmigdo katino ir laukia kažkokio stebuklo. Visgi laikas parodė, jog moters pastangos – ne veltui.
„Buvo praėjusios jau trys intensyvaus gydymo savaitės. Pamenu, naktį užmigau jausdamasi visiškai bejėgė. Nuleidau rankas ir susitaikiau, kad jis neišgyvens. Tačiau kitą rytą man nubudus, jis pirmą kartą paprašė valgyti. Taigi, kai jau buvau praradusi bet kokią viltį, įvyko stebuklas”, – sako moteris, papildydama, jog po to viskas ėjo tik geryn: gyvūnui pradėjus valgyti, jo organizmas sparčiai stiprėjo. Ilonos teigimu, gyvūnui persirgus tokia liga, atrodo, niekas nebebaisu.
Seni ir ligoti yra labiausiai nuskriausti
Pašnekovė teigia, jog abu kartus, vos pamačiusi katinėlius, nepaisant jų sunkios būklės, žinojo, kad tai – jos naujieji šeimos nariai. Tokia nuojauta moters neaplenkė ir vėl netrukus susidūrus su panašia situacija.
„Į prieglaudą atvežė keturių katinėlių vadą: visus pavyko išdalinti, išskyrus vieną, kurio akys buvo stipriai pažeistos dėl kačių gripo. Dar bandėme sustiprinti jo regą: gydėme apie mėnesį laiko, tačiau nesėkmingai – kačiukas liko aklas. Nusprendžiau parsinešti jį į namus“, – prisimena Ilona.
Paklausta, ar tai, jog visi trys priglausti katinėliai yra akli, – sutapimas, Ilona paneigia pabrėždama, jog visuomet jautė norą padėti nuskriaustiems gyvūnams:
„Pagal galimybes, tai yra, kiek man leisdavo sąlygos, visada tokius gyvūnus priimdavau į savo namus. Taip nutiko ir su šiais katinėliais. Labai užjaučiu į prieglaudas patenkančius sergančius, neįgalius, senus gyvūnus, nes žinau, kad jie labiausiai yra nukentėję nuo žmogaus rankos, jiems labiausiai reikia pagalbos, jie yra labiausiai nepageidaujami, nereikalingi.“
Jau trylika metų gyvūnų globos srity dirbanti moteris pastebi, kad sergantys ir luoši gyvūnai, patekę į prieglaudas, dažniausiai lieka gyventi jose arba yra užmigdomi.
„Viena vertus, žmonės nenori priglausti sergančių ar luošų gyvūnų, nes gydymo išlaidos būna išties didelės. Pavyzdžiui, mano atveju, trijų katinėlių gydymas atsiėjo apie 1000 eurų, jei skaičiuotume pagal šiandienos valiutą. Kitas dalykas, ne visi gali žiūrėti į luošą gyvūną: žmonės vis dėlto nenori matyti to skausmo, to neįgalumo. Dažnai galvojama, kad toks gyvūnas negalės būti visaverčiu šeimos nariu“, – apgailestauja moteris.
Lengvai susitaiko su aklumu
Kalbėdama apie šiandieninę katinų būklę, Ilona teigia kartais net pamirštanti, jog jie yra akli: „Tų katinėlių elgsena visiškai įprasta, kaip ir sveikų gyvūnų. Jie labai gerai orientuojasi, daug žaidžia, tarpusavyje gerai sutaria, taip pat ir su kitais mano augintiniais – dviem šunimis.“
Ji mananti, kad aklų gyvūnų stipriau išvystyti kiti pojūčiai, pavyzdžiui, klausa. Pašnekovė džiaugiasi, jog augintiniai labai gerai pažįsta jos balsą, kvapą – vos pašaukus vardu, jų ausys iškart atsistoja.
Be to, skirtingai, nei būtų galima manyti, Ilonos teigimu, akliems gyvūnams namuose nereikia jokių išskirtinių sąlygų.
„Aklam katinui reikia maždaug nuo savaitės iki mėnesio laiko, kad jis priprastų prie namuose esančios aplinkos: atpažintų, kur yra durys į lauką, lova, tualetas, maistas – tuomet jis labai gerai pradeda orientuotis.
Jei katinėlis nuo vaikystės neprisimena saulės šviesos, jis tai toleruoja kaip normalų, įprastą dalyką. Kita vertus, ir vėlesniame amžiuje praradęs regą, gyvūnas su tuo susitaiko. Čia ta pati situacija ir kaip su aklais žmonėmis – jie pripranta prie savo negalios, susitaiko su ja ir gyvena“, – lygina Ilona.
Suteikia tokią pat laimę
Dabar pašnekovės namuose gyvena penki iš prieglaudos paimti augintiniai bei dar vienas, laikinai globai priimtas, katinėlis.
„Gyvename su sūnumi ir dukryte: jie, kiek gali, grįžę po mokyklos prisideda prie gyvūnėlių priežiūros, bet daugiausiai juos prižiūriu aš. Nors tam kasdien tenka paaukoti daug laiko, susitvarkome. Be to, augintiniai labai laimingi, kad turi namus, o tai labai džiugina visą šeimą“, – sako Ilona.
Ilona priduria, kad labai norėtų, jog žmonės nebijotų ir nevengtų priglausti aklų gyvūnų, kurių prieglaudose yra apstu.
Ji dalijasi, jog visai neseniai visa šeima persikraustė į naują namą su uždaru kiemu – tai buvo ypač smagi žinia katinėliams: „Dar kai gyvenome bute, jie tik sėdėdavo ant palangės. O dabar katinėliai turi galimybę išeiti į kiemą, labai greitai įsiminė kelią, kuriais laiptais pakilti, kad grįžtų į namus. Išeina į lauką, guli ant saulutės, apvaikšto teritoriją ir grįžta į namus, po to – vėl į lauką. Ir taip vaikštinėja keletą kartų per dieną – labai džiaugiuosi kartu su jais.“
Baigdama pokalbį Ilona priduria, kad labai norėtų, jog žmonės nebijotų ir nevengtų priglausti aklų gyvūnų, kurių prieglaudose apstu.
„Visi, auginantys aklus gyvūnus, pasakytų tą patį – jie gyvena, elgiasi tarsi sveiki. Iš tikrųjų jie gali nugyventi ilgą ir laimingą gyvenimą, jei tik turi šeimininkus (kadangi gatvėje neišgyventų - aut.). Jie lygiai tokie pat katiniški – medžioja, murkia, glaustosi ir myli savo šeimininkus“, – teigia pašnekovė.
