Pirmoji keramikos besiėmusi Lina gyvena Jūžintuose, ten stovi ir krosnis, kurioje dirbiniai išdegami. Eglė įsikūrusi Vilniuje, o Vaiva – Dubline. Linai tai – pagrindinė veikla ir pragyvenimo šaltinis, kitos dvi seserys turi savus darbus, o lipdo laisvalaikiu, paskui veža, siunčia savo darbus Linai, kad ši juos išdegtų. O tada visos drauge imasi juos glazūruoti.
Skyrybos tapo akstinu imtis savos veiklos
Kaip pasakojo Lina, vaikystėje ji daug piešdavo, buvo sumaniusi, kad užaugusi taps dailininke. Mokėsi Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje, bet metė mokslus jų nebaigusi. Po vidurinės įstojo į aukštesniąją mokyklą Kaune, su dizainu susijusią specialybę, bet, kaip pati sakė, greit iš ten pabėgo, nes teko krimsti matematiką, fiziką, chemiją, o tikslieji mokslai jai buvo ne prie širdies.
Po metų pertraukos ji atrado keramikos studijas Vilkijoje esančioje D. ir Z.Kalesinskų liaudies amatų mokykloje.
„Man ten labai patiko. Keramika – ir menas, ir praktiškumas, man patinka, kad daiktas gali būti ir naudingas, ir gražus. Šiaip keramika gana plati sritis, yra įvairių rūšių. Čia mokaisi visą gyvenimą, nes niekada tiksliai nežinai, kas išeis. Ir net tomis akimirkomis, kai atrodo, kad jau viską žinai, atidaręs krosnį gauni per veidą“, – juokdamasi sakė Lina.
Keramika – ir menas, ir praktiškumas, man patinka, kad daiktas gali būti ir naudingas, ir gražus.
Nors keramika ir žavėjo, Lina studijų neužbaigė. Po jų dar porą metų dirbo Rokiškyje „Lelijos“ fabrike: „Per juos supratau, kad nenoriu taip gyventi visą gyvenimą, nes tampi toks lyg robotėlis.“
Planavo emigruoti, bet gyvenimas susiklostė kitaip: ištekėjo, sukūrė šeimą, gimė du vaikai. Dirbo įvairius darbus, o vėliau iširusi santuoka tam tikra prasme sudėliojo moters ateities planus.
„Svarsčiau, kuo užsiimti, ką veikti gyvenime, nes neturėjau išsilavinimo – visas studijas buvau metusi jų iki galo neužbaigusi. Nuo keramikos studijų iki pradėjau lipdyti prabėgo dešimt metų. Taip po truputį kaupėsi informacija, troškimai, pamąstymai.
Visada maniau, kad reikia daryti tai, ką mėgsti arba ką gerai moki. Man artimiausia buvo keramika. Tad ir pamaniau, kad reikia pabandyti, nepasiseks, tai nepasiseks. Neturėjau, ką prarasti“, – pasakojo pašnekovė.
Krosnį padėjo įsigyti sesuo
Lina dirbti su keramika pradėjo prieš septynerius metus, juokėsi, kad dar tiek ne daug, o atrodo, lyg pusšimtis būtų prabėgęs.
„Pradėjau nuo juodosios keramikos. Dar buvusio dėstytojo paprašiau lauko krosnies brėžinių, su tėtės ir brolio pagalba pasistačiau tą juodosios keramikos degimo krosnį. Tik du degimus joje tedariau, ir toks sutapimas, kad draugė, gyvenanti netoliese, pasiūlė užsukti pas ją, pamėginti daryti su glazūra. Pabandžiau ir nebegalėjau sustoti“, – juokėsi Lina.
Juodajai keramikai skirta krosnis netiko glazūrai – reikėjo naujos. Tačiau naujai krosniai reikėjo ir lėšų, kurių Lina tuo metu neturėjo. Čia į pagalbą atskubėjo sesuo Vaiva, gyvenanti Airijoje.
„Mažoji sesė tuo metu skyrėsi. Du maži vaikai. Kaime darbų nėra. Norėjosi jai padėti. O ji kažkada mokėsi keramikos. Pafantazavom truputį ir nusipirkom krosnį“, – prisiminė Vaiva.
Kalbėdama apie veiklos pradžią Lina sakė, kad nors ir mokėsi keramikos, bet kai to ėmėsi pati, teko mokytis tarsi nuo pradžių.
„Aš net nemokėjau tinkamai sudėti indų į krosnį, nes mokykloje juos sukraudavo dėstytojas arba direktorius, darbų su glazūra irgi neleisdavo įdėti patiems, saugodavo, kad kur nepriliestume. Taigi teko savo kailiu iš savų klaidų mokytis: degant vadinamąjį biskvitą, degimui paruoštus dirbinius gali sudėti vieną ant kito ir jie išdega.
Man buvo pamoka, kai dariau dideles lėkštes ir sudėjau jas vieną ant kitos – nusprogo lėkščių apačia. Dedant po vieną – nieko. Turėjau viską išbandyti“, – šypsodamasi pasakojo Lina.
Seserims – laisvalaikio užsiėmimas
Vaiva ir Eglė keramikos mokėsi iš Linos ir pačios praktikuodamos. Vaiva, kai sugrįždavo į Lietuvą, kaip sakė Lina, vis paminkydavo molį ir galiausiai ėmė lipdyti smulkius suvenyrus: drambliukus, arkliukus. Eglę prisijungti į kompaniją seserys įkalbinėjo dvejus metus.
„Mano pagrindinis darbas – auklės. Visomis kitomis veiklomis, pomėgiais užsiimu papildomai. Kai atvažiuodavau į kaimą tik savaitgaliams, būdavo ir kitų veiklų, – sakė Eglė, paaiškindama, kodėl iškart nepasidavė seserų įkalbinėjimams imti į rankas molį.
– Tuo metu nerdavau kepures ir man joms prisireikė sagų. Taigi nusilipdžiau keramines sagas. O tada jau žingsnis po žingsnio ir aš pradėjau lipdyti.“
Visos trys seserys imasi skirtingų darbų. Lina lipdo indus: puodelius, dubenėlius, lėkštes, „dėžutes“ – cukrines, saldainines, taip pat vazas, segtukus.
„O viskas prasidėjo nuo švilpukų. Net sunku paaiškinti, kodėl man buvo toks noras juos gaminti, jie net ne praktiški, bet atrodė smagu. Tie mano švilpukai buvo arkliukai su bateliais ir švarkiukais, ir būtent nuo jų atsirado taškiukų dekoras, kurį vėliau pamėginau pritaikyti ir indams.
Padariau vieną dubenėlį ir nusivežiau į mugę. Kiekvienas žmogus mugėje jautė norą pačiupinėti tą dubenį, – juokėsi Lina. – Tai tebuvo eksperimentas, nemaniau, kad tai taikysiu kitiems indams, nes atima labai daug laiko, bet žmonių susižavėjimas lėmė, kad ir dabar taip dekoruoju.“
Vaiva, be suvenyrų, po truputį pradeda lipdyti ir indus: puodelius, dubenėlius, „dėžutes“.
„Kol kas lipdau savo džiaugsmui ir tik tai, kas man pačiai patinka. Nulipdžiusi savo darbus siunčiu į Lietuvą ir skrendu pati jų glazūruoti, – sakė Vaiva ir pasidžiaugė seserų ryšiu ir bendra atrasta veikla: – Smagu, kad tuo užsiimame visos trys. Palaikome viena kitą, mylime, pasiilgstame, dažnai lipdome kartu per mesendžerį.“
O Eglė imasi smulkesnių dirbinių: lipdo angelus, katinus, kalėdinius žaisliukus, sagas, kartu su sesėmis – ir pakabukus, po truputį imasi ir dubenėlių. Pasiteiravus, kodėl tiek gyvūnų motyvų – katinai, ežiukai, pašnekovė sako, kad rankos pačios juos lipdo: „Man patinka katinai ir apskritai visi gyvūnai, be to, katinai patinka ir žmonėms, yra jų paklausa, todėl ir lipdau.“
Vienam darbui – nuo 1,5 iki 10 valandų
Paklausta, kaip gimsta darbai, Lina pasakojo, kad eskizų piešti nemėgsta, pirmiausia sumano, ką nori daryti, tada ieško formos. „Gali lipdyti ir be formos. Perkant molį, jis jau būna paruoštas, atsipjauni gabalą, gali išsikočioti blyną, pjaustyti ir lipdyti, o paskui formuoti norimą formą“, – sakė pašnekovė.
Darbų džiūvimas, pasak Linos, yra rizikingiausias procesas, ypač, jei darbai didesni.
„Reikia stengtis, kad sienelės būtų vienodo storio, nes darbas turi tolygiai džiūti. Jei džiūsta netolygiai – skyla sienelės, jei greičiau džiūsta vienas šonas – kraiposi, skyla.
Mums labai svarbu detalės, kad būtų gražiai padaryta, nenubėgę, neišterliota.
Kai išdžiūsta, krosnyje degi vadinamąjį biskvitą, tada glazūruoji – jau mažiau rizikingas procesas, bet gali nubėgti ir glazūra, jei per tirštai užtepta, būna ir tokia labiau tekanti. Visko pasitaiko, visuose etapuose kas nors gali nepavykti. Ir galiausiai 1200 laipsnių krosnyje vėl degami dirbiniai su glazūra“, – keramikos virtuvės užkulisius praskleidė Lina.
Smalsu, per kiek laiko gimsta šie keramikos dirbiniai? Lina puodelį lipdo apie 50 minučių, glazūruoja – apie 40 minučių. Dubenėlius lipdo nuo valandos (mažiausias) iki 5 valandų (didžiausias), panašiai trunka ir glazūruoti. Didelei lėkštei nulipdyti prireikia apie 3 valandų, o glazūruoti 4–5 valandų.
Eglė angelą lipdo apie 3–4 valandas, glazūruoja – apie 4–6 valandas. O kalbėdama apie idėjas, ką nulipdyti, sakė, kad šios ateina savaime: iš gyvenimo, buities, knygų. Sulaukia ir individualių užsakymų. O kartais, pasak pašnekovės, iš to, kad kažkas nepavyko, gimsta kas nors nauja.
Konkurencijos nejaučia: visi turi savo klientą
Paprašyta įvardyti, kuo, jos manymu, išsiskiria jų darbai, Eglė sakė: „Spalvingumu, kruopštumu, spalvotomis duobutėmis. Jos savaime nėra mūsų atradimas, bet Lina labai mėgsta šią techniką. Mums labai svarbu detalės, kad būtų gražiai padaryta, nenubėgę, neišterliota.“
Lietuvoje apstu keramikų, tai matome ir mugėse. Paklaustos, ar nejaučia konkurencijos, seserys sakė, kad ne, nes visi menininkai turi savo braižą ir klientą.
„Yra daugybė keramikų, ir mugėse jų būna visa gatvė, bet konkurencijos nejaučiame, nes kiekvienas menininkas turi savo klientus: vieni žmonės praeina pro mus – neatitinkame jų skonio, kiti praeina pro kitus, bet pribėga prie mūsų, kai kurie net atskiria, kuris darbas yra kurios“, – šypsodamasi kalbėjo Eglė.
Lina teigė, kad tik pradėjus šį verslą buvo ne itin maloniai nustebinta, kad žmonės nėra linkę dalytis informacija: „Dar nežinodavai, nei kaip į tas muges registruotis, nei kokių kitų dalykų, stebindavo, kad žmonės slepia tokią informaciją, nenori ja pasidalyti.
O kalbant apie konkurenciją, nemanau, kad ji yra, nes visi dirba skirtingai. Galbūt ją jaučia tie, kurie mėgsta kopijuoti kitų darbus. Bet mūsų darbų gal nelabai apsimoka kopijuoti, nes darbo čia išties daug.“
Paklausta, ar jau jaučiasi atradusi save ir keramika yra būtent ta veikla, Lina nusijuokė: „Visaip gali būti ateityje, gal dar kuo nors pradėsiu užsiimti, bet dabar taip – tai mano pagrindinė veikla, aš iš to gyvenu. Piešimui laiko jau nebeturiu, bet kartais pasvarstau, kad norėčiau pabandyti tapyti (šypsosi).“
Savo darbus seserys pristato mugėse Lietuvoje, siunčia į įvairias pasaulio šalis: Japoniją, Norvegiją, Rusiją, Vokietiją, jų dirbinių išsiveža ir turistai. Informacija dar galutinai nepatvirtinta, bet gali būti, kad jas sutiksite rugsėjį vyksiančiose „Sostinės dienose“ Vilniuje.
