„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai
2013 03 28

Dailiosios tuklės – plėšriosios vabzdžių gaudytojos

Daug kam augalai plėšrūnai skamba bauginančiai, bet ne mažiau smalsu juos pamatyti, paliesti ir įsitikinti jų išskirtinumu.
Morano tuklės: dauginimas, auginimas žiemą, žiedai ir vaisius
Morano tuklė: žiedas, žiemojančios skrotelės, dauginimas lapais ir nokstantis vaisius. / J. Mackevičiaus nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr. / Jogaila Mackevičius
Asmeninio archyvo nuotr. / Jogaila Mackevičius

Pažvelgęs į dailiais trapiais žiedeliais apsipylusią tuklę, nė nepagalvotum, kad štai ši gražuolė taip mėgsta paskanauti uodų... Apie vieną iš daugelio vabzdžiaėdžių augalų kalbamės su įvairius egzotinius augalus auginančiu, tokių interneto projektų kaip musekautas.lt iniciatoriumi ir autoriumi Jogaila Mackevičiumi.
 

– Papasakokite plačiau apie vabzdžiaėdžius augalus.

– Tuklės, kaip ir minėjau, yra vabzdžiaėdžiai augalai. O šie augalai apskritai yra labai įdomi ekologinė grupė, pasižyminti tam tikromis savybėmis. Jie auga nederlinguose dirvožemiuose, kuriuose stinga maisto medžiagų. Tam, kad kompensuotų šį medžiagų stygių, vabzdžiaėdžiai sugeba prisivilioti kokį smulkų gyvūną, pagauti jį ir suvirškinti. Todėl, galima teigti, jie šiek tiek panašūs į plėšriuosius gyvūnus. Tik pastarieji, virškindami maistą ir grobį, naudoja energiją ir maistines medžiagas, o vabzdžiaėdžiai augalai energijos gauna iš saulės, todėl, vykstant virškinimo procesui, pasisavina tik maisto medžiagas. Vabzdžiaėdžių augalų yra labai įvairių, pavyzdžiui, jie skiriasi gaudyklių tipais, skirtingai pagauna, kitaip virškina, vilioja savo grobį: vieni pasyviai laukia, kiti judriai atakuoja. O tikslas jų vienas – apsirūpinti maisto medžiagomis.

Tuklės nepelnytai primirštos. Savo grobį jos medžioja visu lapų paviršiumi. Jų lapeliai atrodo labai dailiai, kažkuo netgi primena salotas. Pačios tuklės nedidelės, retai kada siekia daugiau kaip 10 cm aukštį ar išaugina platesnes nei 20 cm skroteles. Lapų paviršius nelygus, tarsi būtų padengtas nedidukais pūkeliais, vos grublėtas. Kai vabaliukas pajunta netoliese skleidžiamą tuklės kvapą, jis priartėja ir prilimpa prie tuklės, kuri tam tikru metu išleidžia lipnų skystį, – telieka suvirškinti auką ir pasisavinti iš jos maisto medžiagas.

 

– Kodėl susidomėjote vabzdžiaėdžiais?

– Esu auginęs įvairių rūšių vabzdžiaėdžių augalų, ir kiekvienas jų savotiškai įdomus. Vieni augina įmantrias gaudykles, kiti gražiai žydi. Turbūt labiausiai sužavėjo pats vabzdžiaėdžių gyvenimo būdas, t. y. energiją gauti iš saulės, o maisto medžiagas – iš sumedžiotų gyvūnų. Tai iš tiesų egzotikos mėgėjų dėmesio verti augalai.

Viena iš tokių augalų genčių, kuri nesunkiai galėtų būti auginama butuose, – tuklės (Pinguicula). Jos žavi kartais įmantriomis lapų skrotelėmis, kurių išvaizda kinta priklausomai nuo metų laiko, ir gražiomis žiedų spalvomis (dauguma jų violetinės, būna raudonų, geltonų, melsvų). Dauguma tuklių auga tokiose vietose, kur yra šaltas ir šiltas arba šaltas ir drėgnas periodai. Tokioje ramybės būsenoje augalas tampa panašus į vegetatyvinės būklės, o skrotelė keičiasi palaipsniui. Dar vienas įdomus dalykas – kai kurios Meksikoje augančios tuklės vidurvasaryje praranda chlorofilą ir jų skrotelės pasidaro vyšnių, geltonos spalvos. Žvelgiant iš šono, atrodo gana keistai ir kartais, nematant dirvožemio, net sunku patikėti, kad tai gali būti augalas, o ne koks juvelyrinis dirbinys. Dar vienas puikus tuklių išskirtinumas ir privalumas – auginti jas gali visi gyvenantys drėgnose miškingoje vietovėse, kur daug gyvenimą gadinančių, naktį neduodančių miegoti vabzdžių, tarkime, uodų. Tuklės kuo puikiausiai išgaudo šiuos nenaudėlius: pakanka padėti jas su trimis keturiomis skrotelėmis prie atviro lango, o uodai kaipmat jomis susidomi, prilimpa. Ir tų uodų gali sugaudyti tikrai daug – medžioklės metu tuklių lapeliai lipte aplimpa šiais vabzdžiais.

 

– Kur tuklės auga gamtoje?

– Šiems augalams reikalinga drėgmė virškinti savo grobį, tad nuolat sausose vietovėse, dykumose jų nepamatysime. Pačios gražiausios tuklių rūšys randamos Meksikoje. Kadangi augdamos ir medžiodamos jos mėgsta drėgmę, tai dažnai įsikuria nelabai prieinamose vietose. Sakykime, liejasi krioklys, visur taškosi vanduo, todėl jos užauga ant uolos nelygumų, šalia to krioklio. Atrodo, lyg jas kas būtų prikabinęs dirbtinai. Netgi nereikia jokio substrato – auga ten, kur gali džiaugtis drėgme ir mašalais.

Daug tuklių rūšių auga drėgnose nederlingose pievose, šlapynėse, kai kurios – pelkėse. Tuklės neturi išvystytos šaknų sistemos, todėl pasirenka tas vietas, kur gali nesunkiai savo gležnomis šaknimis įsitvirtinti substrate.

J. Mackevičiaus nuotr. / Tuklės ant uolų
J. Mackevičiaus nuotr. / Jaumavo tuklių auginimas ant uolų

 

– O kaip jas auginti namuose? 

– Tuklės gali būti ir nesunkiai užauginamos, bet netrūksta ir įnoringų jų rūšių. Kai kurioms jų reikia tam tikros temperatūros, drėgmės, sauso ir drėgno periodo kaitos... Bet yra nemažai rūšių, kurios gali augti bet kuriame bute. Jeigu atsižvelgtume į žiemos metu namuose išsausėjusį orą, kas daugumai augalų tikrai nėra dovanėlė, tai tuklėms tai gali priminti Meksikos vasaros klimatą (tik mažoka šviesos). Todėl vasaros metu reikia stengtis joms duoti kuo daugiau drėgmės, laistyti, skirti daugiau dėmesio, na, o atkeliavus žiemai galima padėti ant palangės, mažiau laistyti ir jos sau ramiai suformuos žiemines skroteles, belaukdamos pavasario. Žieminės būna netgi gražesnės.

Pradėti reikėtų nuo kuo paprastesnės priežiūros reikalaujančių rūšių. Tokios pripažintos visame pasaulyje yra dvi – Morano ir Ehlers tuklės. Abi jos kilusios iš Meksikos, pagal skrotelės dydį esančios kažkur per vidurį tarp nykštukinių ir didžiųjų rūšių. Šios rūšys gerai dauginasi, neišrankios aplinkos sąlygoms, temperatūrai, aplinkos drėgmei. Jas, kaip natūralias ir ekologiškas kenkėjų gaudymo priemones, augina net daugelis šiltnamių ūkių. Morano ir Ehlers tuklių pasiūla pasaulyje gana didelė, o kaina nėra aukšta.

 

– Ar tukles įmanoma užsiauginti iš sėklų?

– Vabzdžiaėdžių augalų sėklos neįtikėtinai smulkios – tuklių sėklas net su adata gana sudėtinga paimti. Tad patarčiau auginti iš padaugintų vegetatyviškai. Pats auginau iš sėklų, bet tai užtruko kelerius metus, o rezultatas nebuvo toks, kokio tikėjausi. Sodinukų galima rasti augalų parduotuvėse, tačiau jų atveža retai, įvairiuose augalų mėgėjų forumuose ar atsisiųsti iš užsienio. Ne visos jų transportuojamos, bet yra ir labai atsparių rūšių.

 

– Tuomet kaip pasidauginti tuklių vegetatyviškai?

– Tai daugiamečiai augalai, kurie sudygę iš sėklos iš pradžių auga labai lėtai. Tačiau suaugusi skrotelė gali būti padauginta labai greitai. Labai paprastas vegetatyvinis dauginimas yra lapais. Atsargiai atplėšus skrotelės apatinį lapelį ir padėjus ant drėgnų kiminų ar įsmeigus į drėgną perlitą, jau po mėnesio turėsite skrotelę, dydžiu prilygstančią kelerių metų sėjinukui.

J. Mackevičiaus nuotr. / Dauginama Morano tuklė
J. Mackevičiaus nuotr. / Lapais gyvuose kiminuose dauginama Morano tuklė

Galima dauginti tukles ir dalijant suaugusią skrotelę. Žydintys, subrendę augalai dažniausiai po žydėjimo ima sparčiai auginti dukterines skroteles arba pati nužydėjusi lapų skrotelė suskyla į keletą. Belieka jos dalis tik pasodinti atskirai.

 

– Kokie tuklių priežiūros ypatumai?

– Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, ar jūsų turima rūšis, augdama natūraliai, turi ramybės periodą, ar ne, ir pasistengti sudaryti atitinkamas sąlygas namie. Augančios visus metus tuklės auginamos nuolatos vienodose sąlygose. Turinčios ramybės periodą, keletą mėnesių per metus laikomos arba vėsiau, arba sausiau – priklausomai nuo to, iš kokios geografinės platumos rūšis kilusi.

Tuklės nėra tokios jautrios aplinkos drėgmei kaip kitų vabzdžiaėdžių augalų rūšys, joms gali būti ir sausiau. Viena  svarbiausių  priežiūros sąlygų – tuklėms reikėtų puraus, vandeniui laidaus, tačiau tuo pačiu drėgmę kaupiančio substrato. Kadangi maistą jos susigaudo iš aplinkos, substrate turi būti kuo mažiau mineralinių medžiagų. Pradedantiesiems tuklių augintojams patarčiau rinktis durpes, perlitą. Jokiu būdu netręškite!

Substratas aktyvaus augimo metu turi būti nuolat drėgnas, bet ne šlapias. Taigi po vazonėliu esančiame padėkliuke turėtų būti bent centimetro storio sluoksnis minkšto vandens. Kiek sausiau tukles galima laikyti, jei jos žiemoja ir jau išaugino žiemines skroteles. Tada pakanka kartą du per savaitę perlieti substratą minkštu vandeniu.

Vanduo, skirtas laistyti, turi būti be jokių priedų, filtruotas. Jeigu tokio neturite, užvirinkite paprastą vandenį, palaukite, kol atšals, nusistovės ir laistykite viršutinėje virdulio dalyje esančiu vandeniu. Daugelis vabzdžiaėdžių augintojų, jei turi galimybę, renka lietaus vandenį, tirpina sniegą.  

Tik augančios puriame, laidžiame orui ir vandeniui, beveik neturinčiame maisto medžiagų ir nuolat drėgname substrate tuklės augs sparčiai ir dailiai, kasmet (ar kelerius kartus per metus) jus džiugindamos žiedais.

 

Tuklių rūšys

► DIDŽIOJI TUKLĖ (Pinguicula gigantea) – pati didžiausia pasaulyje auganti tuklė.

J. Mackevičiaus nuotr./Didžioji tuklė
J. Mackevičiaus nuotr. / Didžioji tuklė
J. Mackevičiaus nuotr./Didžiosios tuklės žiedai
J. Mackevičiaus nuotr. / Didžiosios tuklės žiedai

 

 

EHLERS TUKLĖ (Pinguicula ehlersiae) – pavadinta atradėjos Renate Ehlers vardu.

J. Mackevičiaus nuotr./Ehlers tuklė žiemą
J. Mackevičiaus nuotr. / Ehlers tuklė žiemą
J. Mackevičiaus nuotr./Ehlers tuklės žiedai
J. Mackevičiaus nuotr. / Ehlers tuklės žiedai

 

 

MORANO TUKLĖ (Pinguicula moranensis) – pavadinimas kildinamas iš vietovės, kur šios tuklės atrastos, – iš Minos de Moran (Meksikoje).

J. Mackevičiaus nuotr./Morano tuklė žiemą
J. Mackevičiaus nuotr. / Morano tuklė žiemą
J. Mackevičiaus nuotr./Morano tuklė
J. Mackevičiaus nuotr. / Morano tuklės žiedas
J. Mackevičiaus nuotr./Morano tuklės žiedai
J. Mackevičiaus nuotr. / Prasiskleidę Morano tuklės žiedai

 

 

JAUMAVO TUKLĖ (Pinguicula jaumavensis) – pavadinimas kilęs nuo Jaumavo provincijos Meksikoje.

J. Mackevičiaus nuotr./Jaumavo tuklė vasarą
J. Mackevičiaus nuotr. / Jaumavo tuklė vasarą
J. Mackevičiaus nuotr./Jaumavo tuklės žiedai
J. Mackevičiaus nuotr. / Jaumavo tuklės žiedai

 

 

LAU TUKLĖ (Pinguicula laueana) – meksikiečių kolekcininko A. Lau garbei pavadintas augalas.

J. Mackevičiaus nuotr./Lau  tuklė - velyvą rudenį
J. Mackevičiaus nuotr. / Lau tuklė vėlyvą rudenį
J. Mackevičiaus nuotr./Lau  tuklė - žiemą
J. Mackevičiaus nuotr. / Lau tuklė žiemą
J. Mackevičiaus nuotr./Lau  tuklė - vasarą
J. Mackevičiaus nuotr. / Lau tuklė vasarą

 

 

MOKTEZUMOS TUKLĖ (Pinguicula moctezumae) – pavadinimas kilęs nuo Moktezumos upės Meksikoje, kurios pakrantėse šis augalas rastas.

J. Mackevičiaus nuotr./Moktezumos tuklė - tokia pati visus metus
J. Mackevičiaus nuotr. / Moktezumos tuklė tokia pati būna visus metus
J. Mackevičiaus nuotr./Moktezumos tuklės žiedai ia arti
J. Mackevičiaus nuotr / Moktezumos tuklės žiedas iš arti

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“