Menas, literatūra ir žiniasklaida padėjo išplisti bučiniams, kurie mūsų suvokiami kaip natūralus kontaktas su mylimaisiais. Kai kurie mokslininkai bučinius įvardijo kaip elgesį, turintį evoliucinių privalumų, kadangi tai gali būti būdas atskleisti partnerio sveikatos ypatumus.
Taip pat skaitykite: Kas mus išmokė bučiuotis?
Tačiau Nevados ir Indianos universiteto mokslininkai tikina, kad bučinių paplitimas visur ir suvokimas kaip lūpų kontaktas su kitomis lūpomis, kuris pratęsiamas ar ne, skirtingose kultūrose nėra pakankamai ištirtas.
Taigi mokslininkai susitelkė į specifines, o ne industrines visuomenes, pavyzdžiui, Mehinaku žmones Brazilijoje.
Mokslininkai iš atitinkamų institucijų ir etnografų apklausos atrinko 168 kultūrų pavyzdžius ir atrado įrodymų, kad iš jų bučiuojasi tik 77 (46 proc.), o štai 91 (54 proc.) susilaiko nuo tokio malonumo.
Taip pat skaitykite: Įdomu žinoti: kodėl iš tikrųjų bučiuojamės
Žmonių elgesys buvo įvairus. Tarkime, bučiavimasis Šiaurės Azijoje ir Šiaurės Amerikoje buvo priimamas kai įprastas dalykas, tačiau neįtiko nė vienai iš dešimties Centrinės Amerikos kultūrų.
Mokslininkai tikina, kad svarbus faktas tas, jog bučiavimasis žmogaus evoliucijos istorijoje atsirado vėlokai, todėl nėra aišku, kaip bučiniai apskritai paplito daugelyje vietų.
„Tai negali būti vien tik dėl to, kad buvo kopijuojamas pasaulinis elito elgesys“, – tikina mokslininkai. Ir pažymi, kad kai kurie žmonės, pirmą kartą reaguodami į aplinkinių bučinius juos įvertino kaip „bjaurius“.
