Žurnale „Journal of Experimental Psychology: General“ skelbiamoje tyrimo medžiagoje rašoma, kad polinkiu taikyti stereotipus labiau pasižymi būtent išmintingieji. Su tyrimu supažindina žurnalo „The Atlantic“ apžvalgininkė Olga Khazan.
Tyrimo dalyvius mėginta išprovokuoti kurti stereotipus
Atliekant tyrimą surengta keletas eksperimentų. Visi jie parodė, kad tie žmonės, kurie geriau atlieka sekos atpažinimo testus (tai tokia kognityvinių gebėjimų vertinimo priemonė), pasižymi didesniu polinkiu kurti ir taikyti stereotipus.
Pirmiausia Niujorko universiteto (JAV) tyrėjai 271 tyrimo dalyviui rodė paveikslėlius, kuriuose buvo pavaizduoti raudonos, mėlynos ir geltonos spalvos skirtingų išraiškų ateivių veidukai, o kiekvieną iš šių paveikslėlių dar suporavo su teiginiu, iliustruojančiu arba draugišką, arba nedraugišką poelgį, kaip antai: „įteikė kitam ateiviui puokštę gėlių“ arba „spjovė kitam ateiviui į veidą“.
Daugelis paveikslėlių ir teiginių buvo poruojami atsitiktinai, tačiau dvi serijos porų buvo sudėtos taip, kad akylesni tyrimo dalyviai galėtų pastebėti sąsają. 80 procentų mėlynų veidukų buvo suporuoti su nedraugiškus poelgius iliustruojančiais teiginiais, o 80 procentų geltonų veidukų – su draugiškus poelgius iliustruojančiais teiginiais. Tokiu būdu mėginta suprasti, kaip tarp žmonių įsivyrauja išankstinės nuostatos tam tikrų grupių atžvilgiu, pavyzdžiui, nuolat stebint tendencingus pranešimus žiniasklaidoje ar matant šališkai piešiamus konkrečių žmonių paveikslus TV laidose.
Tolesniame eksperimento etape tyrimo dalyvių buvo paprašyta nurodyti, kuris ateivis atliko konkretų poelgį, pasirenkant vieną iš serijos.
Po to dalyviai turėjo atlikti Raveno progresinių matricų testą, kurį sudaro sekų atpažinimo užduotys. Tai įprasta žmogaus protinių gebėjimų vertinimo priemonė.
Paaiškėjo, kad tie dalyviai, kuriems geriau sekėsi atpažinti sekas, buvo labiau linkę daryti stereotipais pagrįstas klaidas. Draugiškus poelgius jie dažniau siejo su geltonais veidukais, o nedraugiškus – su mėlynais. Taigi šie tyrimo dalyviai buvo mažiau linkę atitinkamą poelgį susieti su kokios nors kitos spalvos veiduku.
Paskui tyrėjai tą patį eksperimentą atliko naudodami nebe pieštinius ateivių veidukus, o kompiuteriu sugeneruotus tikroviškus žmonių veidus. Pagrindinis pastarųjų skiriamasis bruožas – platus arba siauras nosies tiltas.
Kaip ir ankstesniame eksperimente, taip ir šįkart, 80 procentų siauro nosies tilto savininkų suporuota su draugiškus poelgius iliustruojančiais teiginiais, o 80 procentų plataus nosies tilto savininkų – su nedraugiškus poelgius iliustruojančiais teiginiais.
Peržiūrėję paveikslėlius ir teiginius, dalyviai gavo naujus žmonių veidų paveikslėlius ir, naudodami netikrus pinigus, turėjo sužaisti pasitikėjimo išbandymo žaidimą. Kaip ir prieš tai, tie dalyviai, kuriems geriau sekėsi atpažinti sekas, daugiau pinigų patikėjo personažams, turintiems siaurą nosies tiltą, taip leisdami suprasti, kad vadovaujasi susikurtu stereotipu apie siauranosių draugiškumą – šiuo stereotipu jie rėmėsi ir spręsdami apie naujai jiems pasiūlytus personažus.
Pasak straipsnio autorės O.Khazan, tokie nuviliantys tyrimo rezultatai byloja apie tai, kad ir išmintingieji turi trūkumų. Pasak jos, jiems kyla pavojus pernelyg įsijausti į situaciją ir pasidaryti netinkamas išvadas. Vis dėlto, priduria autorė, vilties yra. Antrojoje tyrimo dalyje nustatyta, kad nors išmintingieji linkę uoliau kurti ir taikyti stereotipus, gavę naujos informacijos, stereotipų jie atsisako taip pat uoliai.
Didesnių protinių gebėjimų dalyviams suteikus naujos, prieštaringos informacijos apie plačianosius, pasitikėjimo išbandymo žaidimas pakrypo kita linkme, ir plačianosiai jau nebebuvo nuvertinami. Pažymėtina, kad prasčiau sekų atpažinimo testą atlikę tyrimo dalyviai, net ir gavę naujos informacijos, savo mąstysenos nepakeitė. To paties rezultato sulaukta ir tada, kai dalyvius buvo pamėginta „priversti“ atsisakyti tam tikrų lyčių stereotipų.
Reikia išmokti išgirsti tai, kas sakoma
Kad ir kaip ten būtų, išsilavinimas – geriausia priemonė įveikti abejingumą, kuris mums dabar taip būdingas. Būtent mokydamiesi išsiugdome gebėjimą išgirsti informaciją, paneigiančią stereotipus. Autorė atkreipia dėmesį, kad ankstesniais tyrimais įrodyta priešingai – kuo mažesni protiniai gebėjimai, tuo didesnis polinkis į išankstines nuostatas. Pavyzdžiui, 2012 m. atliktas tyrimas parodė, kad tie amerikiečiai, kurie abstraktaus mąstymo teste surinko mažiau balų, buvo mažiau tolerantiški homoseksualių žmonių atžvilgiu.
Pasak Toronto universiteto (Kanada) sociologijos profesoriaus Geoffrey Wodtke, kadangi daugiausia dėmesio aptariamame tyrime skirta tokiems personažams, kurie su tikrove turi mažai ką bendra (ateivių veidukai, kompiuteriu sugeneruoti žmogaus veido atvaizdai), o ne tikrovėje egzistuojančioms grupėms (homoseksualiems asmenims ar imigrantams) gali būti, kad didesnių protinių gebėjimų žmonės paprasčiausiai mažiau galvojo apie tai, kaip suvaldyti savo stereotipinį mąstymą.
„Visai gali būti, kad labiau protaujantys individai geba veiksmingai kurti ir taikyti stereotipus vakuume, tačiau taip pat gali būti, kad jie greičiau priima socialines normas ir suskumba elgtis taip, kad būtų išvengta skirtingų grupių konflikto“, – sakė jis.
Tyrėjams paklausus „Ką manai apie afroamerikiečius“, o ne „Ką manai apie šį nupieštą ateivį?“, didesnėmis protinėmis galiomis pasižymintys dalyviai, ko gero, tiesiog atidžiau pagalvotų, prieš atsakydami.
G.Wodtke šioje srityje taip pat yra atlikęs tyrimą – jis išsiaiškino, kad geresnių verbalinių įgūdžių turintys baltaodžiai yra mažiau linkę taikyti stereotipus juodaodžiams, labiau linkę pripažinti rasinės diskriminacijos egzistavimą ir labiau pasiryžę siekti rasinės lygybės. Vis dėlto, paaiškėjo ir tai, kad jie linkę daugiau kalbėti, nei daryti: palyginti su prastesnių verbalinių įgūdžių turinčiais asmenimis, iškalbingumu pasižymintys baltieji rečiau pageidavo prisidėti prie įvairių socialinių programų įgyvendinimo ar paremti pozityviosios diskriminacijos iniciatyvas.
