„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai
2021 07 08

U.Neniškytė: kaip mes priimame sprendimus ir kodėl dažnai jie būna nesąmoningi

Pasaulyje žinoma neuromokslininkė dr. Urtė Neniškytė suaugusiųjų švietimo profesionalų bendruomenės organizuotoje paskaitoje papasakojo, kaip mūsų smegenyse gimsta vienoks ar kitoks sprendimas. Pasirodo, mes turime net dvi sudėtingas sprendimų priėmimo sistemas, kurios naudojamos skirtingose situacijose.
Sunku priimti sprendimą
Sunku priimti sprendimą / 123RF.com nuotr.
Temos: 2 Smegenys Sąmonė

Sprendime dalyvauja trys smegenų dalys

Pasak U.Neniškytės, priimant sprendimus dalyvauja trys skirtingos smegenų sritys – prieškaktinė smegenų žievė, hipokampas ir migdolinis kūnas. Prieškaktinė smegenų dali pažįstama geriausiai – joje slypi visa mūsų asmenybė, mūsų pomėgiai ir nemėgstami dalykai, joje kuriamas visas mūsų mąstymo procesas, kurį mes sąmoningai suvokiame. Draugaujame vienas su kitu taip pat dažniausiai prieškaktinėmis smegenų žievėmis. Mūsų prieškaktinė smegenų žievė vertina, kas yra gera ir kas yra bloga, kas yra teisingas ir kas yra ne, kas yra nauja ir kas yra įprasta.

Hipokampas labiausiai pažeidžiamas Alzheimerio ligos metu, todėl padarytos sąsajos, kad ši sritis reikalinga mūsų atminčiai. Vis dėlto mūsų atsiminimai saugomi smegenų žievėje, tačiau hipokampas veikia kaip katalogas, kuris žino, kur kiekvienas prisiminimas yra padėtas..

Paklausite, kodėl į ateitį orientuotas sprendimų priėmimas reikalauja atminties? Todėl, kad kiekvieną sprendimą priimame mūsų ankstesnių patirčių kontekste. Visiškai be jokios patirties sprendimus priima tik maži vaikai, bet palaipsniui mes sukaupiame gyvenimišką patirtį, išmokstame, kurie sprendimai buvo efektyvūs, o kurie – ne, ir gebame naujus sprendimus priimti pasiremdami tuo, ką jau žinome. Tam mums reikalinga atmintis.

E.Kurausko nuotr./Urtė Neniškytė
E.Kurausko nuotr./Urtė Neniškytė

Trečia smegenų sritis, migdolinis kūnas, yra mūsų emocijų apdorojimo centras. Nepaisant to, kad šiuolaikinis žmogus, ypač Vakarų bendruomenėse, mano, jog geras sprendimas yra tik tas, kuris yra logiškas ir racionalus, iš tiesų mums priimant bet kokį sprendimą dalyvauja ir emocinis komponentas. Tai sužinota kurioziniu būdu.

„Vienam žmogui traumos metu buvo nutraukti ryšiai tarp priešakinės smegenų žievės ir migdolinio kūno. Tai buvo aukštas pareigas užimantis žmogus, kuriam iki avarijos didžioji dienos dalis buvo susijusi su įvairių sprendimų priėmimu. Po traumos jis vis dar gebėdavo įvertinti situaciją, aptarti skirtingų sprendimų privalumus ir trūkumus, tačiau, paprašius jo priimti paprastą sprendimą, jis užtrukdavo valandų valandas – pavyzdžiui, kurį tušinuką iš dviejų pasirinkti.

Tiek racionalus, tiek emocinis situacijos sprendimas gali būti tiek teisingas, tiek neteisingas, priklausomai nuo to, ką iš tiesų bandome išspręsti.

Mums gali atrodyti, kad tušinuko pasirinkimas apskritai nereikalauja jokio sprendimo – juk galima paimti bet kokį tušinuką, ir tai nieko nekeis. Tačiau šis žinojimas kyla iš nesąmoningo emocinio situacijos vertinimo – mes tiesiog žinome, kad vieno ar kito tušinuko pasirinkimas nekelia jokios grėsmės, nes gyvenime jau rinkomės daug tušinukų“, – teigė lektorė.

Bet kuris sprendimas susijęs su emocija

Pasak neuromokslininkės, taip pat galima pastebėti, kad įvairiose situacijose žmonės priima skirtingus sprendimus, priklausomai nuo to, ką tie sprendimai liečia – juos pačius ar kitus žmones. Pavyzdžiui, investuotojai visiškai skirtingai investuoja savo ir žmonių, kurie juos samdo, pinigus. Mat, kai sprendimas labai liečia mus asmeniškai, dažnai jis pakeičia kryptį, nes atsiranda emocinis vertinimas.

„Kokį sprendimą jūs bepriimtumėte, jame visada yra emocinis komponentas. Ir, kaip parodė ankstesnis pavyzdys, kai mūsų prieškaktinė žievė nebemato, ką sako mūsų emocijos, priimti sprendimą iš esmės tampa neįmanoma.

Vakarų pasaulis labai orientuotas į racionalų mąstymą, todėl mes dažnai nuvertiname emocinę dalį. Jeigu paklaustume žmonių, kaip jie vertina emocinį sprendimą, nesvarbu, jis teisingas ar ne, dažniausiai jis būtų įvertintas kaip blogas sprendimas. Tačiau tiek racionalus, tiek emocinis situacijos sprendimas gali būti tiek teisingas, tiek neteisingas, priklausomai nuo to, ką iš tiesų bandome išspręsti“, – aiškino U.Neniškytė.

Galima išskirti du sprendimų priėmimo būdus – greitąjį ir lėtąjį. Greitas sprendimų priėmimas yra mūsų kasdienybė. Didžiąją dalį kasdienių sprendimų (95–98 proc.) mes priimame greitai, refleksyviai, negalvodami. Ir tai yra mūsų įgimtas būdas priimti sprendimus. Kitaip tai vadinama intuicija, kuri yra ne kas kita, kaip gebėjimas nesąmoningai priimti teisingus sprendimus.

„Jeigu ryte suskamba žadintuvas, jūs akimirksniu priimate sprendimą jį išjungti arba palikti budėjimo režime. Jeigu turite kirsti gatvę, taip pat žaibiškai įvertinate situaciją ir priimate sprendimą, ar ją kirsti saugu. Šiame procese labai aktyviai dalyvauja mūsų migdolinis kūnas, kuris įvertina grėsmę ir parenka vieną iš mums jau žinomų elgesio modelių. Patys mes sąmoningai nedalyvaujame. Prieškaktinė žievė praktiškai nereikalinga, nes mes žinome, kaip šiose situacijose elgtis.

Tačiau įsivaizduokime 5–6 metų vaiką, kuris turi kirsti gatvę. Sprendimo procesas jam užtruks gerokai ilgiau, nes kiekvieną galimą pasirinkimą jis turės įveikti sąmoningai. Jis dar neturi pasąmoningo efektyvaus situacijos vertinimo. Palaipsniui augdami mes sukaupiame didesnį elgesio modelių bagažą. Bet kartais ir mes susiduriame su pasaulio pokyčiu, kuriame iš pasąmoningo elgesio staigiai turime pereiti į sąmoningą elgesį.

Pandemija – puikus to pavyzdys. Iki pandemijos, sutikę kolegą, mes visada žinodavome, kaip su juo pasisveikinsime (ištiesime ranką ar apsikabinsime). Epidemijos metu ankstesni elgesio modeliai tapo netinkami, nes mes sąmoningai vertiname, kad jie mums ir kitiems kelia riziką. Taigi, kad išspręstume susidariusią situaciją, mes turime įjungti savo lėtąją mąstymo sistemą – prieškaktinę žievę“, – pasakojo lektorė.

Kodėl sunku priimti racionalų sprendimą

Neuromokslininkės teigimu, mūsų prieškaktinė žievė yra labai galinga, joje slypi mūsų mąstymo sudėtingumas. Bet ši sistema, priešingai nei greitoji pasąmoningo sprendimo priėmimo sistema, reikalauja pastangų, kantrybės ir dėmesio sutelkimo. Pastarasis turbūt yra didžiausia spraga šiuolaikiniame pasaulyje. Mes nuolat esame informacijos sraute, vienu metu stengiamės atlikti daug užduočių, todėl prarandame susitelkimą, o kartu ir galimybę efektyviai priimti sprendimus sudėtingesnėse situacijose.

Tinkamai taikomi stereotipai yra mūsų galia. Jeigu kiekvieną sprendimą turėtume priimti sąmoningai, nebeturėtume jėgų spręsti realių problemų.

„Atrodytų yra puiku, kad mes turime dvinarę sistemų priėmimo sistemą – greitąją paprastoms situacijoms ir lėtąją sudėtingoms ir nepažįstamoms situacijoms. Deja, mūsų greitoji sistema yra nevalinga, nevaldoma reakcija, todėl, kokia bebūtų situacija, pirmiausiai ją pabandys išspręsti būtent ji. Kitaip tariant, mūsų smegenys pirmiausiai bando išspręsti situaciją stereotipiškai. Šiuo atveju nekalbame apie stereotipą iš neigiamos pusės.

Neigiamų stereotipų reikšmė susijusi su tuo, kai mes stereotipinį pasaulio vertinimą nesąmoningai priskiriame situacijoms, kurios nėra stereotipinės, t. y. stereotipą pritaikome netinkamai. Tinkamai taikomi stereotipai yra mūsų galia. Jeigu mes kiekvieną sprendimą turėtume priimti sąmoningai, tiesiog išsektume ir nebeturėtume jėgų spręsti realių problemų, nes kiekvieną sprendimą priimti sąmoningai reikalauja labai daug energijos.

Tuo tarpu lėtosios sprendimų priėmimo sistemos problema yra ta, kad mes tingime ją naudoti, nes ji reikalauja pastangų. Žmogus, kaip biologinė rūšis, iš prigimties užprogramuotas nešvaistyti energijos be reikalo. Taigi turime superaktyvų, bet nelabai kompetentingą aktyvistą vienoje pusėje ir tingųjį genijų, kuris gali išspręsti bet ką, bet dažnai mes dedame labai daug pastangų jo nenaudoti, kitoje pusėje“, – dėstė U.Neniškytė.

Eksperimentas su krepšininkais

Tai, koks sprendimų priėmimo būdas yra efektyvus, priklauso nuo situacijos. Buvo atlikti tyrimai, sąmoningai nukreipiant sprendimo priėmimą viena ar kita linkme. Tokie patys rezultatai buvo gauti tiek atliekant fizines užduotis, tiek protines.

„Papasakosiu tik apie fizinį eksperimentą, nes jį įsivaizduoti lengviau. Jis buvo atliekamas su Amerikos universiteto krepšinio komanda. Dalyvių buvo paprašyta persivaryti kamuolį per aikštę per kliūčių ruožą. Pirmą kartą varyti kamuolį reikėjo negalvojant, kitą kartą – užduotį atlikti sąmoningai, t. y. apmąstant kiekvieną kliūtį ir sąmoningai priimant sprendimą, kaip aš šią kliūtį įveiksiu. Atlikdami užduotį sąmoningai jie užtruko ilgiau ir, kas įdomiausia, padarė daugiau klaidų.

123RF.com nuotr./Smegenys
123RF.com nuotr./Smegenys

Taigi, automatiškai atlikdami užduotis, kurias gebame atlikti labai gerai, mes pasiekiame ir geresnio greičio, ir geresnio tikslumo. Tai suprasti yra labai svarbu. Automatinis veiksmas nėra blogai tose situacijose, kurios mums gerai pažįstamos, kuriose mes tiksliai žinome, ką turime daryti. Pradėję mąstyti apie tai, ką darome, mes gerokai sulėtiname savo veiklą, atsiranda galimybė klaidoms, nes, užuot sekę veikiantį stereotipinį modelį, mes pradedame mąstyti ir ieškoti alternatyvų“, – apibendrino lektorė.

Pasak jos, mūsų greitoji sprendimų priėmimo sistema iš aplinkos gali įvertinti 2–3 komponentus. Jeigu komponentų daugiau, mums būtina situaciją vertinti logiškai, analitiškai. Dažnai patariama sprendžiant sudėtingas problemas jas supaprastinti. Tai reiškia, kad iš 10 komponentų išsirenkame 2–3, kurie mums atrodo svarbiausi. Atrodytų, dabar situacija tapo paprastesnė ir mes ją galime išspręsti pasinaudoję greitąją sprendimų priėmimo sistema. Kartais tai iš tiesų geras būdas, bet jis padeda ne visada.

Pradėję mąstyti apie tai, ką darome, mes gerokai sulėtiname savo veiklą, atsiranda galimybė klaidoms.

„Supaprastinę situaciją mes nesprendžiame realios problemos, o tik jos atitikmenį, kurį sau nusipiešėme tikėdamiesi, kad ši suprastinta problema atitinka originalą. Bet supaprastinimo procesas gali būti neteisingas. Ką daryti? Patarimas būtų rasti laiko ramiai atsisėsti ten, kur mūsų neblaško jokie dirgikliai, išjungti mobilų telefoną ir susitelkti ties problema, stengiantis išlaikyti dėmesį daugiau negu 10 minučių, nes tiek laiko užtrunka, kol mūsų smegenys pasiekia maksimalų efektyvumą sąmoningai užduočiai atlikti“ – patarė neuromokslininkė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs