Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti
2018 05 24

Ugniagesė gelbėtoja I.Baranauskaitė – apie tatuiruotes, mėlynes ant kūno ir savitvardą darbe

„Jei vyrai gali būti kirpėjai, virtuvės šefai, tai kodėl moterys negali gesinti gaisrų?“ – retoriškai klausia Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) gaisrinės saugos studijų programos studentė Irmantė Baranauskaitė. Mergina jau ketvirtus metus kartu su kolegomis iš Vilniaus apskrities Priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 6-os komandos vyksta į nelaimių vietas, gesina gaisrus, vaduoja į kritines situacijas pakliuvusius žmones.
Irmantė Baranauskaitė
Irmantė Baranauskaitė / VGTU nuotr.

Ir nors yra viena iš labai nedaugelio dailiosios lyties ugniagesių gelbėtojų, mergina žiniasklaidai pasidalintame interviu nedvejodama teigia, kad šios profesijos nė už ką nekeistų į jokią fiziškai bei emociškai paprastesnę veiklą.

– VGTU studijuoji gaisrinę saugą. Kaip kilo mintis rinktis šią gana neįprastą specialybę?

– Dar mokykloje labai norėjau tapti konditere ir netgi buvau pradėjusi maisto technologijos studijas. Tris mėnesius pasimokiau, bet buvo labai daug chemijos, ir man atrodė, kad tai visai nesusiję su maistu.

Tuo metu pasikalbėjau su kaimynu, kuris ėjo mokytis į Ugniagesių gelbėtojų mokyklą. Man tai pasirodė įdomu, nes mano tėtis – ugniagesys gelbėtojas. Galima teigti, kad tiesiog pratęsiau šeimos tradicijas. Esu kilusi iš Švenčionių, ten lankiau meno mokyklą. Dažnai būdavo, kad po pamokų tekdavo dar kelias valandas laukti meno užsiėmimų, tad tą laiką praleisdavau pas tėtį darbe – man ten labai patiko.

Taigi, po devynių mėnesių sėkmingai baigusi Ugniagesių gelbėtojų mokyklą, norėjau dar pagilinti žinias ir stojau į VGTU gaisrinės saugos studijų programą.

Mano sesuo irgi baigė šias studijas, dirba inspektore. Tad esame tikra ugniagesių šeimyna. Studijose labiausia patinka tie dalykai, kurių paskaitų metu gautas žinias galiu tiesiogiai pritaikyti darbe. Dabar žinau, kad į nieką nekeisčiau šios profesijos.

– Neabejoju, kad tavo darbas kupinas tiek gerų, tiek blogų patirčių, emocijų. Kokios buvo pačios įsimintiniausios situacijos?

– Visą laiką labiausiai įsimena žūtys, netektys. Kadangi ne tik gesiname gaisrus, bet ir vykstame į eismo įvykių vietas, kur vaizdai nėra akims gražūs, dažnai tenka susidurti su mirtimi. Laimei, kažkaip sugebu atsiriboti nuo to.

Daug kas sakė, kad, kai pirmąjį kartą patirsiu žmogaus netektį, mane tai stipriai paveiks, bet to, ačiū Dievui, neįvyko. Turbūt esu sutverta šiam darbui.

– Kas labiausiai žavi tavo darbe? O kas yra sunkiausia?

– Sunkiausia yra morališkai nusiteikti. Atvyksti į įvykio vietą, žmonės panikuoja, rėkia, būna neblaivūs – visko būna. Jiems tai yra kritinė situacija, ne kartą šaukė, kad mes nieko nemokame, kad jie patys viską geriau padarytų. Fizinis krūvis nėra toks sunkus. Na, nebent reikia perkasti itin didelio ploto gaisravietę. Tai darome užgesinę gaisrą, ir dažnai tai užima daugiau laiko nei pats liepsnų gesinimas.

O gražioji pusė... Gražūs vaizdai. Man tikrai nuoširdžiai gaila žmonių, kuriems įvyksta nelaimės, labai noriu jiems padėti, tačiau kartais tas momentas, kai įeini į degančias patalpas ir dar keletą sekundžių lauki vandens, man būna labai gražus – liepsnos tikrai turi kažką užburiančio.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Ugniagesiai gesina gaisrą
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Ugniagesiai gesina gaisrą

Būna ir tokių situacijų, kai tenka užlipti ant stogo. Jei pastatas aukštas, nuo jo gražiai atsiveria Vilnius...

Taip pat, žinoma, vilioja adrenalino antplūdis. Nuo vaikystės bijojau aukščio, bet Ugniagesių gelbėtojų mokykloje sugebėjau šią baimę įveikti: juk ir kopėčiomis keliasdešimt metrų į viršų reikia lipti, ir virvėmis leistis iš pastatų. Savo mylimą darbą įamžinau ir ant kūno: ant vienos rankos išsitatuiravau – ugnį, o ant kitos – vandenį.

– Kaip atrodo tavo darbo diena?

– Mano darbo diena – 24 valandos, visa para. Vieną parą dirbi ir tris turi laisvas. Nuo pusės aštuonių pradedame budėti, pasiimame įrangą, turime kavos pertraukėlę. Nuo devintos valandos prasideda užsiėmimai klasėje, kartojame arba mokomės naujas temas, tuomet atliekame praktinius užsiėmimus (pavyzdžiui, normatyvų vykdymą).

Tuomet laukia pietūs, o vėliau darome tai, ką nurodo viršininkas: tvarkome priskirtą techniką, jei turime švaros dieną – plauname garažus. Vėliau sportuojame.

Tvarkaraštyje sportas įrašytas kaip privalomas užsiėmimas, nes fizinis pasirengimas gaisrininkams gelbėtojams tikrai svarbus. Su kolegomis sportuodami vienas kitą prižiūrime, paspaudžiame. O nuo 22 val. prasideda poilsio laikas ir trunka iki 6 val. ryto. Tam turime atskirus kambarius. Bet kuriuo paros metu galime sulaukti iškvietimo.

Ir nesvarbu, kur tuo metu esame, pavyzdžiui, valgome ar prausiamės duše, turime reaguoti akimirksniu ir viską metę lėkti į įvykio vietą, nes išvykimui iš garažo turime tik vieną minutę.

Vilniuje, palyginti su kitomis apskritimis, iškvietimų sulaukiame gana dažnai. Vasarą šiek tiek dažniau, šaltuoju metų laiku gaisrų vyksta mažiau, tačiau vykstame į eismo įvykių vietas.

Pavyzdžiui, vakar per budėjimą mūsų komanda sulaukė tik vieno iškvietimo, o kita – keturių ar penkių, ir visi rimti: tai gaisrai, tai reikėjo vykti padėti kitoms komandoms. Žinoma, būna tokių dienų, kai nesulaukiame nė vieno iškvietimo. Visgi, jei ramybė tęsiasi kelias dienas, tai apima nuojauta, kad tuoj nutiks kažkas rimto. Ir dažnai ši nuojauta pasitvirtina.

– Kaip vyrai reaguoja į moterį ugniagesę?

– Mūsų, merginų, dirbančių šioje srityje, yra tikrai labai mažai. Nežinau tikslaus skaičiaus, bet Lietuvoje ugniagesių gelbėtojų yra vos keletas. Pažįstu tik vieną merginą, buvusią inspektorę, kuri lankė poros mėnesių kursus ir tapo ugniagese Kaune. Kitos, kiek žinau, nebaigė Ugniagesių gelbėtojų mokyklos, tiesiog buvusios dispečerės, kai panaikino jų darbo vietas, tapo ugniagesėmis. Na, o nauji pažįstami dažnai stebisi mano darbine veikla.

VGTU nuotr./Irmantė Baranauskaitė
VGTU nuotr./Irmantė Baranauskaitė

Iš savo komandos kolegų niekada negirdėjau priekaištų ar pašaipų, tačiau iš kitų buvo replikų, kad „vis tiek už ją viską vyrai turės daryti“. Ne! Jei atėjau dirbti, tai ir dirbu. Visuomet dirbame kaip lygiaverčiai kolegos ir bene vienintelė nuolaida, kurią gaunu, yra tai, kad man padeda kilnoti gelbėjimo įrangą, kuri yra labai sunki. Jeigu reikia, padarau tai ir pati, bet kolegos mane pasaugo, sakydami, kad man dar reikės vaikus gimdyti.

– Kokių savybių reikia, norint dirbti ugniagesiu gelbėtoju?

– Pirmiausia, reikia labai norėti. Be to nieko nebus. Kartais ateina žmonių, kurie neturi užsidegimo ir pasirinko gaisrininko gelbėtojo profesiją tik todėl, kad to norėjo jų tėvai ar pan. Dažniausiai tokie žmonės ilgai neužsibūna. Taip pat reikia geros sveikatos, fizinio pasirengimo ir savitvardos. Darbe būna visokių situacijų, tad labai svarbu išlikti ramiam ir nepanikuoti. Esu patyrusi ir grasinimų fiziniu smurtu, ir nuo stogo čiuožusi, ir tik per laimingą atsitiktinumą apleistame pastate pro skylę grindyse nenukritusi iš penkių metrų aukščio...

– Žinau, kad vyksta įvairios ugniagesių varžybos. Kokiais pasiekimais gali pasigirti?

– Tiek Lietuvoje, tiek Europoje ir visame pasaulyje vyksta Stipriausio ugniagesio varžybos. Mūsų šalyje konkurencijos neturiu, tačiau užsienyje tenka tikrai stipriai pasistengti. Varžybose Lenkijoje mišrių tandemų kategorijoje su kolega užėmėme trečiąją vietą, o moterų kategorijoje poroje su kolege iš Lenkijos pelnėme pirmąją vietą. Prancūzijoje vykusiame Europos čempionate tiek su lietuviu kolega, tiek su lenke kolege užėmėme antrąsias vietas, o asmeninėje įskaitoje buvau penkta. Trasa buvo labai sunki...

Visgi, jei ramybė tęsiasi kelias dienas, tai apima nuojauta, kad tuoj nutiks kažkas rimto. Ir dažnai ši nuojauta pasitvirtina.

Mano kolegos šiuo metu išvykę į Indiją, kur vyksta čempionatas. Labai laukiu naujienų, nes šį kartą su jais nevykau. Visą laiką po varžybų sakau, kad šios jau buvo mano paskutinės, bet, atėjus laikui dalyvauti naujose, ir vėl sutinku (juokiasi – aut.).

– Studijuoji ir dirbi – laisvo laiko tikrai nelieka labai daug. Ką tuo metu mėgsti veikti?

– Mano laisvalaikis – miegas. Tėvai jau vaikystėje juokdavosi, kad daug miegu. Tai nepasikeitė ir dabar. Stengiuosi atsipalaiduoti, pailsėti, pažiūriu filmų, skaniai ir sveikai pavalgau.

– O ar mėgsti puoštis, dažytis ir kitaip išreikšti savo moteriškumą?

– Dažytis nelabai mėgstu, nes tiesiog patingiu. Kartais prisiauginu blakstienas, nagus sutvarko sesė, tad nieko labai daug daryti ir nebereikia. Visgi kartais smagu pasipuošti. Bet ir su treningais kasdien nevaikštau – net dirbant nelabai moterišką darbą reikia išlikti moteriškai.

– Ar manai, kad profesijas vis dar galima skirstyti į moteriškas ir vyriškas?

– Manau, kad to daryti nereikėtų. Na, nebent sritys, kur reikia itin daug jėgos, tenka remtis su stambiais priešininkais, gali būti moterims per sunkios, ypač, jei jos neaukštos, smulkaus kūno sudėjimo. Visais kitais atvejais lytis tikrai neturi būti lemiamas veiksnys. Juk šiuo metu yra daugybė vyrų kirpėjų, virtuvės šefų, tad kodėl moterys negali gesinti gaisrų?

– O kitoms merginoms patartumei rinktis ugniagesės gelbėtojos profesiją?

– Daug kas to klausia. Sakau, kad daugeliui merginų nepatarčiau arba bent jau skatinčiau gerai apie tai pagalvoti. Kodėl? Mano gera savitvarda, o dažnai moterys linkusios stipriai į viską reaguoti.

Ir mėlynių nuo darbo būna, tad ne visada vasarą gali apsirengti suknelę (juokiasi – aut.). Visgi, jei labai norisi, galima bandyti. Tiesiog reikia žinoti, kad nemokamai baigus Ugniagesių gelbėtojų mokyklą įsipareigoji penkerius metus dirbti toje srityje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Tyrimas: lietuviams planuojant kalėdinio stalo meniu svarbiausia kokybė bei šviežumas
Reklama
Jasonas Stathamas perima „World of Tanks“ tankų vado vaidmenį „Holiday Ops 2025“ renginyje
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos