Dirba laisvai samdoma iliustratore Vienoje
Ūla nuo pat mažens buvo supažindinta su menu ir už tai gali būti dėkinga savo tėvams – merginos tėtis yra architektas, laisvalaikiu mėgstantis tapyti, o mama – žurnalistė, tad Ū.Šveikauskaitė dažnai kartu lankydavosi parodose, kultūriniuose renginiuose.
„Gana anksti, maždaug 5-oje klasėje, žinojau, kad norėčiau studijuoti Dailės akademijoje. Iš pradžių ketinau mokytis architektūros, tad intensyviau ėmiau tam ruoštis nuo 14 metų. Tačiau vėliau pasikalbėjau su savo dailės mokytoja, kad man turbūt aktualiau piešimas, o ne projektavimas, pastatų konstravimas, ir taip įstojau į grafikos specialybę“, – pasakoja Ū.Šveikauskaitė.
Ieškodama sau tinkamiausios srities, Ūla svarstė apie parodinį meną, vizualinę komunikaciją, o galiausiai pasirinko iliustravimą, kuris jai pasirodė kaip aukso viduriukas.
„Supratau, kad parodinis menas nėra visiškai mano sfera – jis man kartais atrodo kaip sritis, skirta gana nedideliam žmonių ratui“, – sako Ū.Šveikauskaitė.
Neretai jauni žmonės, nusprendę sukti meno keliu, sulaukia abejojančių tėvų žvilgsnių, mat šie baiminasi, jog atžalos prastai uždirbs ar net neturės, iš ko pragyventi. Vis dėlto Ūla džiaugiasi, kad jos tėvai šį žingsnį palaikė.
„Man pasisekė, nes nesulaukiau pasipriešinimo. Tik tėtis iš pradžių, kai buvau maža, šiek tiek skeptiškai žiūrėjo į mano siekį, nes pats studijavo Dailės akademijoje, matė, kaip atrodo kolegų realybė“, – pripažįsta Ū.Šveikauskaitė.
Pabaigusi studijas, Ūla nusprendė pakeisti aplinką, tad išvyko į Vieną, kur dabar ir gyvena. Nors merginą į Austrijos sostinę atvedė tuometinis draugas bei noras toliau studijuoti, šiandien jos tikslai yra kitokie.
„Abu planai neišdegė, – juokiasi Ū.Šveikauskaitė. – Norėjosi sveiko atstumo nuo savo įprastinės aplinkos, kad suvokčiau, koks žmogus esu. Nors kurį laiką Vienoje buvo gan sunku, reikėjo imtis paprastesnių darbų, man neblogai sukrito kortos.“
Šiuo metu Ūla Vienoje dirba laisvai samdoma darbuotoja ir yra įsikūrusi draugų menininkų nuomojamoje studijoje, tad kol kas gyvenimu svetur yra patenkinta.
„Nevažiavau visiškai į niekur – tuometinis draugas padėjo su biurokratiniais reikalais, nors, tiesa, kalbos mokėjau nedaug. Tikrai jaučiausi tarsi kas nors būtų šliukštelėjęs šalto vandens į veidą, kai atvyksti į vietą, kur nelabai ką žinai. Jaučiau vienišumą, ilgėjausi namų, todėl užtrukau, kol juos susikūriau čia“, – neslepia Ū.Šveikauskaitė.
Tikrai jaučiausi tarsi kas nors būtų šliukštelėjęs šalto vandens į veidą, kai atvyksti į vietą, kur nelabai ką žinai.
Nors Austrija nėra itin toli nuo Lietuvos, Ūla pastebi gana ryškų šių šalių skirtumą – anot menininkės, Vienoje vis dar itin vertinamos tradicijos.
„Žiūrint iš vienos pusės, tai nėra blogai, nes mieste yra daug muziejų, renginių, kultūrinio paveldo. Kita vertus, žmonių galvose tradicija vis dar užsilikusi, todėl naujoms idėjoms sunku prasiskinti kelią. Atrodo, Vilniuje kultūrinis paveldas nėra taip stipriai išlikęs“, – svarsto Ū.Šveikauskaitė.
Iliustracijose galima pamatyti priešybių ir melancholijos
Pastaruoju metu didžiąją dalį Ūlos darbo sudaro klientų užsakymai, ir nors mergina pati gali dėliotis darbus, ji stengiasi laikytis režimo, kadangi tik taip, jos manymu, įmanoma užtikrinti produktyvumą.
„Stengiuosi ateiti į studiją anksti ir dirbti ten apie 8 valandas, – pasakoja Ū.Šveikauskaitė. – Kai turi rutiną, jautiesi ramiau, o išėjusi namo, apie darbą negalvoju. Tokia yra mano siekiamybė.“
Dirbant su užsakovais, būtent jie dažniausiai Ūlai padiktuoja iliustracijų temas. Vis dėlto menininkė darbuose visada stengiasi perteikti tam tikrą atmosferą, mėgsta derinti priešybes.
„Iliustracijose perteikiu sunkumą ir šilumą, prigesintas bei ryškias spalvas, – aiškina Ū.Šveikauskaitė. – Žiūrėdami į mano darbus, žmonės dažnai sako, kad jie šiek tiek melancholiški. Man jie ne visada atrodo tokie liūdni kaip kitiems.“
Dėl klientų užsakymų šiek tiek kenčia asmeniniai Ūlos projektai, kuriems lieka mažiau laiko. Tačiau pastaruoju metu menininkė stengiasi bent minimaliai skirti dėmesio ir jiems.
„Kartais smagu kurti, kai nereikia galvoti, ar darbas tiks temai, ar patiks užsakovui. Malonu ieškoti naujų kūrybinių sprendimų, – sako Ū.Šveikauskaitė. – Labai patiko kurti iliustraciją „Open House Vilnius“ plakatui. Buvo įdomu gilintis į sostinės architektūrą, rinkti informaciją.“
Kurdama iliustracijas, Ūla nevengia ir svarbių temų – pavyzdžiui, neseniai sukūrė projektą, kuriuo išreiškė palaikymą Baltarusijos žmonėms.
„Gyvendama Vakaruose, matau, kad čia tokios temos nesulaukia tiek dėmesio, kiek galėtų, todėl atrodė svarbu palikti indėlį. Be to, smagu išgirsti atgarsių iš pačių baltarusių, jie ir padėkoja, – pripažįsta Ū.Šveikauskaitė. – Džiaugiuosi, kad iliustracijos paveikia žmones, jie pamato ir įvertina išreikštą palaikymą.“
Daugiausia skaitmenines iliustracijas kurianti Ūla įkvėpimo semiasi iš lankomų galerijų, parodų, draugų darbų, knygų, muzikos, fotografijos.
„Dažnai būna didelis tempas, tad jei pieščiau pieštuku ar akvarele, nespėčiau. Labai retai skenuoju pieštuku kurtus darbus, dažniausiai tai būna eskizai“, – aiškina Ū.Šveikauskaitė.
Iliustracijos publikuojamos garsiuose leidiniuose
Ūlos darbų galima išvysti ir žinomuose leidiniuose, tokiuose kaip „The Wall Street Journal“ ar „Penguin Books“, o užmegzti ryšį su jais padėjo jai atstovaujanti agentūra.
„Iliustratoriai yra roko žvaigždės, kuriems reikia agento, – šypsosi Ū.Šveikauskaitė. – Agentūra Londone surado mane, parašė, kad jiems patinka mano darbai ir norėtų reprezentuoti. Visi užsakymai, kurie nėra Austrijoje ar Lietuvoje, derinami per juos. Agentūra turi savo klientų ratą, tad kartais tenka padirbėti su garsesniais vardais. Neturint agento, nežinau, ar mane rastų tokie žurnalai.“
Ūla atliktus darbus paleidžia gyventi tolimesnio gyvenimo, tad ne visada sureikšmina, kur jie atsiduria. Visgi kartais ji mėgsta pasižiūrėti, kaip atrodo dar prieš kurį laiką įgyvendintas sumanymas.
„Smagu matyti, kaip iliustracijos atsiduria knygose, žurnaluose. Supranti, kad darbas yra tikras ir eina per žmonių rankas“, – džiaugiasi Ū.Šveikauskaitė.
Darbas su garsesniais vardais, anot Ūlos, yra šiek tiek kitoks. Didžiausias skirtumas, jos nuomone, tas, jog viskas pateikiama daug aiškiau.
„Ten labai svarbus meninio redaktoriaus vaidmuo. Be to, su tarptautiniais leidiniais tempas visada būna gana greitas, – pastebi Ū.Šveikauskaitė. – „The Wall Street Journal“ yra Amerikoje, kur kitokia iliustruotų leidinių tradicija. Man atrodo, ten jie šiek tiek labiau vertinami.“
Smagu, jog mano darbai dažnai spausdinami šalia neblogų tekstų.
Iliustracijas kurianti Ūla pastebi, kad dažnas klaidingai įsivaizduoja, jog toks darbas yra tarsi meditacija. Kaip sako menininkė, visada reikia dirbti profesionaliai, tad pasitaiko, kai jaučiasi pavargusi ar nepatiria džiaugsmo.
„Kartais pats piešimas net neužima daugiausia laiko – būna, kad ieškai idėjų, giliniesi į tekstą, žiūri pavyzdžius, – pasakoja Ū.Šveikauskaitė. – Man atrodo, kad yra prasminga tai, ką darau. Smagu, jog mano darbai dažnai spausdinami šalia neblogų tekstų.“
Prabilusi apie ateitį, Ūla pripažįsta ketinanti dirbti toliau tam, kad galėtų užmegzti kontaktą su svarbiais klientais.
„Kartais į darbą žiūriu kaip atletas, renkantis apdovanojimus, – šypsosi Ū.Šveikauskaitė. – Norėtųsi prisiliesti prie solidesnių klientų. Galvoje turiu svajonių užsakovų sąrašą, tad būtų smagu ties jų vardais padėti varnelę. Tačiau čia ne viskas nuo manęs priklauso, turi būti ir sėkmės.“
