Tempimas išėjo į naudą
Judrų vokiečių trumpaplaukį pointerį, kitaip vadinamą kurstharu, prieš septynerius metus V.Tomaševičienė pasiėmė iš prieglaudos. Ji prisimena, kad kiekvienas pasivaikščiojimas su naujuoju namų gyventoju buvo tikras išbandymas, nes aktyvus, judrus šuo tiesiog tempdavo šeimininkę. Nepadėjo ir griežti pavadėliai.
Galvodama, kaip pažaboti nuolatinį tampymą, V.Tomaševičienė surado užsiėmimą, kur tempimas ne tik galimas, bet ir skatinamas. „Sužinojau, kad yra kanikrosas, kur šuo tempia bėgiką, o tempimas skatinamas ir šuo už tai giriamas. Pagalvojau, kad reiktų pabandyti. Ir jam patiko, ir man“, – pradžią prisimena dabar pati prie kanikroso varžybų organizavimo prisidedanti bėgikė.
Varžybose paprastai reikia įveikti 3 ar 5 kilometrus. Kad būtų įdomiau ištvermingesniems, organizuodama varžybas V.Tomaševičienė pridėjo ir 10 kilometrų trasą.
Patyrusi bėgikė pasakoja, kad su šunimi atstumą žmogus įveikia kur kas greičiau, nei bėgdamas vienas: „Pati bėgdama 10 kilometrų vieną kilometrą nubėgu per 4 minutes 30 minučių, o bėgant su šunimi, jis nuo kiekvieno kilometro gali nuimti pusę minutės ar net minutę, žiūrint, kokia trasa. Taigi 10 kilometrų su šuniu galima atbėgti 7 minutėmis greičiau, nei bėgant vienam”, – skaičiuoja sportininkė.
Nors gerai tempiantis šuo smarkiai prisideda prie rezultato, V.Tomaševičienė sako, kad pasistengti turi abu bėgikai: „Čia komandinis darbas, nes greitesnį bėgiką ir šuniui lengviau tempti.“
Patogiausia segti petnešas
Suprantama, kad stipresnis ir greitesnis šuo su sportišku šeimininku veikiausiai atbėgs greičiau, nei mažos veislės atstovas, bet V.Tomaševičienė sako, kad varžytis ir gerai praleisti laiką gali visi. Svarbu, kad šuo būtų suaugęs (1 metų), nes per didelis krūvis jaunesniame amžiuje gali pakenkti gyvūnui.
„Su jaunesniu kurstharu Cito bėgioti pradėjome nuo 6 mėnesių. Iš pradžių buvo labai trumpi išbėgimai net be petnešų. Petnešas pradėjom segti nuo 8–9 mėnesių. Reikia lengvai, stipriai netempiant pradėti bėgioti kokį 1 kilometrą“, – pataria bėgikė.
Segti bėgimo petnešas šuniui, o žmogui – diržą aplink juosmenį ir amortizuojantį lyną ji pataria net ir neketinant dalyvauti varžybose.
Bėgimas su šuneliu turėtų būti pradedamas nuo lengvo tempo, kaitaliojant jį su žingsniavimu.
„Bėgimo petnešos konstruojamos specialiai, kad tempiant neapkrautum šuns kaulų ir sąnarių, bet ir netempiant petnešos patogiau. Su antkakliu ir pavadėliu šuniui bėgti nepatogu, žmogui laikyti pavadį rankose irgi”, – abejojantiems, ar pirkti specialią įrangą, pataria V.Tomaševičienė. O bėgioti laisvai, jos įsitikinimu, tinka tik gerai pažįstamoje vietoje, toliau nuo didesnių kelių, gyvenviečių. Be to, didesnis šuo gali išgąsdinti aplinkinius.
Net ir bėgiojant savo malonumui, sportininkės nuomone, šuo turėtų bėgti priekyje. Taip šeimininkas visą laiką mato augintinį, o lynas nesitempia žeme ir nesipainioja tarp kojų.
Svarbu pavyti varžovą
Bėgant partneris privalo būti visiškai valdomas. „Savo šunis mokiau, kad jei yra komanda bėgti, yra tik bėgama ir nieko nedaroma. Su Forbiu pradėjau dirbti nuo dvejų metų, bet jis bėga gerai ir mažai blaškosi, o Cito bėgdamas visai nesiblaško. Pro nosį gali kiškis prabėgti, ir jis nelabai reaguos. Pasakyta bėgti ir bėga“, – dresūros svarbą akcentuoja bėgikė.
Bėgant naudojamos keturios pagrindinės komandos: kairė, dešinė, į priekį ir stoti. V.Tomaševičienė naudoja dar vieną – „lengvai“, kad šunys skirtų, kur yra lengvas apšilimas, o kur varžybinis tempas.
Svarbi dresūros dalis ir tinkamai aplenkti varžovus. Sportininkė pasakoja, kad varžybose kai kurie šunys su dideliu azartu vejasi priekyje bėgančią porą, bet paviję nori tiesiog pažaisti ir pabendrauti.
Pastaruoju metu dažniau viena ilgas distancijas bėgiojanti V.Tomaševičienė džiaugiasi, kad abu keturkojus partnerius dresuoti buvo lengva, nes jie patys norėjo bėgti ir tempti. Tačiau, kaip ir žmonėms, gyvūnams bėgikams taip pat pasitaiko nedarbingų dienų.
„Jei išeinam į treniruotę ir šuo nedirba, blaškosi, apsisukam ir einam namo. Ir jiems tai tikrai labai nepatinka“, – šypsosi moteris. Ji primena ir tai, kad niekas nenori dirbti nemokamai, todėl už gerą darbą augintinį reikia paskatinti.
Svarstantiems, ar verta bėgioti su šunimi, ultramaratonininkė primena, kad įveikti keletą kilometrų ristele naudinga ir žmogui, ir gyvūnui: „Žmogui tai sveikata, o šuniui – geras fizinis krūvis, dėl ko jis bus ramesnis namie. Be to, tai – bendravimas, buvimas kartu su savo augintiniu, o jiems labai patinka turėti bendros veiklos, ne vien tik išeiti į lauką“, – akcentuoja sportininkė.
TAIP PAT SKAITYKITE: Biglių klubo prezidentė J.Gegelienė: „Biglis – šuo, kuris myli visus, net vagis“
„PetCity“ klinikos veterinarijos gydytojos Liepos Krūminytės komentaras
„Prieš pradedant aktyviai sportuoti su augintiniu, reikia atsižvelgti į kelis svarbius aspektus. Vienas jų – veislė. Kad ir koks aktyvus ir žaismingas būtų šuo, dar nereiškia, jog jis tinkamas ilgoms bėgimo distancijoms.
Pavyzdžiui, brachicefalinių veislių atstovų (amerikiečių, prancūzų buldogų, Bostono terjerų, Briuselio grifonų, Karaliaus Kavalieriaus Karolio spanielių, mopsų ir kt.) kvėpavimas dėl trumpo snukučio apsunkintas, todėl ilgas bėgimas jiems gali tapti pavojingas, ypač šiltuoju metų laiku. Taip pat nerekomenduojama į rimtas treniruotes imti ir trumpakojų ar prailginto korpuso šunų, tokių kaip korgiai ar taksai. Nors iš prigimties jie stiprūs ir vikrūs, juos geriausia imti kartu į ilgus pasivaikščiojimus ar lengvus krosus.
Kurtai yra aktyvūs trumpų distancijų bėgikai, lenktyniaujantys vieną ar du sykius per savaitę, bet netinkantys ilgiems maratonams. Tai jautrūs, staigių oro permainų nepakeliantys, aktyvių, bet trumpų treniruočių reikalaujantys šunys.
Jei esate užkietėjęs maratonininkas, į partnerius jums puikiausiai tiks šunys, išsiskiriantys savo energingumu: vengrų vižlai, Veimaro paukštšuniai, dobermano pinčeriai, vokiečių aviganiai, dalmantinai, pointeriai, malamutai, haskiai, pudeliai ir kt.
Jei nutarėte, kad jūsų bėgimo partneris bus šuo, nepradėkite to daryti pernelyg anksti. Mažų ir vidutinių veislių šunų kaulinės sistemos augimo zonos vystosi ir užsidaro iki vienerių metų amžiaus (ne anksčiau kaip septynių mėnesių). Jei tai didelės ar gigantiškos veislės atstovas – kaulai atitinkamai vystysis ilgiau – iki pusantrų metų ar net 20 mėnesių.
Kaip ir žmogus, taip ir šuo prie fizinio krūvio pripranta palaipsniui. Pradėti rekomenduojama nuo visiškai trumpų atstumų arba nepertraukiamų žaidimų, stebint šuns fizines galimybes, siunčiamus signalus. Jeigu šuo nori sustoti arba matote, jog pavargo – sustiprėja lekavimas, šuo sėdasi, gulasi, sulėtina tempą ir atsilieka ar išvis sustoja, jokiu būdu neverskite jo bėgti ar žaisti toliau, leiskite atgauti kvapą ir pailsėti.
Bėgimas su šuneliu turėtų būti pradedamas nuo lengvo tempo, kaitaliojant jį su žingsniavimu. Kai atsigavimo laikas po fizinio krūvio trumpės, o pats aktyvumo periodas ilgės – eisite tinkama linkme ugdant gyvūno ištvermę ir ruošiant jį ilgesnėms distancijoms. Trasą ilginti rekomenduojama kas trečią-ketvirtą bėgimą, tačiau nesitikėkite, jog po kelių treniruočių, kuomet šuo lengvai nubėga kelis kilometrus, per kitą treniruotę nubėgs dvigubai daugiau (jeigu šuo ir yra pajėgus, to daryti negalima).
Vidutinis nubėgtas atstumas ir treniruočių skaičius (ne daugiau nei 3 per savaitę) kiekvienam šuniui yra labai individualus. Jei atsigavimas po treniruotės trunka ilgiau nei vieną dieną, koreguokite krūvį.
Geriausia bėgimui naudoti petnešas ar specialius pakinktus, kurie visiškai nesudarys apkrovos gyvūno kaklui, o tolygiai paskirstys apkrovą ties mentimis ir krūtine. Nerekomenduojama naudoti griežtų antkaklių ar „smaugikų“, kurie neabejotinai sukels gyvūnui diskomfortą ar net skausmą. Bėgimas su keturkoju partneriu turi teikti abipusį malonumą, todėl šių antkaklių reikėtų apskritai vengti.
Nesitikėkite, jog po kelių treniruočių, kuomet šuo lengvai nubėga kelis kilometrus, per kitą treniruotę nubėgs dvigubai daugiau.
Norint išvengti nemalonių trūkčiojimų trasoje, rekomenduojama įsigyti amortizuojamąjį pavadėlį, kuris segamas prie specialaus diržo, apjuosto aplink šeimininko juosmenį. Tokiu būdu šeimininkas galės laisvai judėti, neapsunkindamas savo rankų raumenų ir kaklo. Amortizuojanti pavadėlio dalis turėtų būti prisegta arčiau šeimininko diržo, o ilgis – ne trumpesnis nei 1,5 m ir iš šviesą atspindinčios medžiagos. Geriausia, kai šuo bėga šalia šeimininko vienodu ritmu per kelis žingsnius į kraštą. Svarbiausia, jog gyvūnas netemptų, o derintųsi prie jūsų vedamo ritmo.
Prieš pradedant leisti aktyvų laisvalaikį su savo augintiniu, apsilankykite pas savo veterinarijos gydytoją, kuris įvertins šuns fizinę būklę.
Treniruojantis pirmiausia leiskite apšilti raumenims, todėl pradėkite nuo ėjimo, leisdami pažymėti mėgstamiausius medžius ir krūmus kelyje, ir pereikite prie lengvo bėgimo. Galiausiai – prie įprasto bėgimo ritmo. Analogiškai po įprasto ritmo palaipsniui lėtinkite tempą, pakeisdami jį į žingsniavimą.
Po treniruotės gyvūno raumenims reikia atsipalaiduoti, todėl rekomenduojamas masažas. Jis gerina kraujo apytaką raumenyse, iš jų greičiau pasišalina šalutiniai medžiagų apykaitos produktai, susidarę aktyvumo periodu, taip pat masažas yra puiki galimybė dėmesingai apžiūrėti gyvūno kailį nuo erkių.
Prieš treniruotę gyvūno šerti negalima. Nuo šėrimo iki treniruotės turi praeiti mažiausiai kelios valandos. Didelių veislių atstovams tokiu atveju padidėja skrandžio apsivertimo tikimybė. Nesuteikus kvalifikuotos pagalbos, tai dažnai baigiasi staigia gyvūno gaišatimi. Negalima šerti šuns ir iš karto po treniruotės. Bėgant reikia daryti pertraukėles, kad gyvūnas galėtų atsigaivinti. Jokiu būdu neleiskite jam lakti vandens iš vandens telkinių, o visuomet turėkite šviežio vandens. Leisti atsigaivinti šuniui reikia dažnai, tačiau lakamo vandens kiekis negali būti didelis.
Taip pat svarbu pasirinkti teisingą trasą su minkšta kelio danga, nes bėgant asfaltuotu keliu, šuns pėdutėse gali atsirasti žaizdų, kurių gijimas būna ilgas ir varginantis. Tokiu atveju, fizinis krūvis bus apribojamas iki visiško pasveikimo. Laikui bėgant, pėdutės sustorėja ir tokiu būdu prisitaiko prie kelio dangos. Be to, minkšta kelio danga sudarys mažesnę apkrovą šuns sąnariams.
Leisti atsigaivinti šuniui reikia dažnai, tačiau lakamo vandens kiekis negali būti didelis.
Bėgdami stebėkite šuns kvėpavimą ir judėjimą. Neignoruokite pernelyg dažno, apsunkinto, garsaus lekavimo, nei įprastai, arba jei pailgėjo laikas, kuomet kvėpavimo dažnis bei širdies susitraukimų skaičiaus susinormalizuoja iki ramybės būsenos rodiklių. Tai gali būti pirmieji kvėpavimo sistemos ar širdies ligų simptomai. Pastebėjus šlubavimą, šuns versti bėgti toliau taip pat negalima. Tokiais atvejais nedelsdami kreipkitės į savo veterinarijos gydytoją.
Sportuojančiam gyvūnui, lygiai taip pat kaip ir žmogui, reikalinga subalansuota ir visavertė mityba, papildyta vitaminais ir mineralais. Jeigu šuo vyresnis, su veterinarijos gydytoju apsvarstykite ir papildų sąnariams vartojimo reikiamybę.“
