Dėl karo persikėlė į Lietuvą
Alina su Remigijumi susipažino beveik prieš aštuonerius metus Ukrainoje. Moteris gyveno centrinėje Ukrainos dalyje, netoli Kryvyj Riho miesto, o tada dar būsimasis jos vyras Remigijus į šalį atvykdavo darbo reikalais – netoliese esančiame miestelyje buvo įsigijęs buvusią konditerijos įmonę.
„Susipažinome kavinėje. Neilgai trukus sukūrėme šeimą, nusipirkome namą, norėjome visam laikui ten ir įsikurti. Viskas gerai ėjosi: vyras turėjo savo verslą, aš tuo metu dirbau anglų kalbos mokytoja mokykloje“, – pasakojo pašnekovė.
Tačiau po dvejų metų, 2014-aisiais, Ukrainoje prasidėjo neramumai – Krymo okupacija, kilęs Rusijos ir Ukrainos karas pakoregavo šeimos planus.
„Toje vietovėje, kur gyvenome, karo nebuvo, buvo gana ramu, bet įsijungi televiziją – visur kareiviai, mašinos, buvo labai sunku emociškai, psichologiškai. Visi kalbėjo, kad tuoj karas bus ir čia, be to, ir ekonominė situacija buvo prasta, pasidarė nebeįmanoma gyventi.
Kadangi turėjome galimybę išsikelti gyventi į Lietuvą, sūnui jau buvo dveji metai, nutarėme taip ir padaryti“, – pasakojimą tęsė ponia Alina.
Kaune greit pasijuto sava
Atvykusi čia pora įsikūrė Kaune, kur Remigijus iki Ukrainos gyveno daugelį metų. Įsigijo būstą, pradėjo savo verslą.
Iki tol A.Liepa Lietuvoje nebuvo nė karto. Paklausta, kaip atvykusi jautėsi svečioje šalyje, pašnekovė sakė, kad gana greit čia apsiprato.
„Būna, kad žmonės išvykę kitur jaučiasi blogai, viskas atrodo svetima, o man sunku nebuvo, gana greitai čia pripratau. Per visą šį laiką neteko susidurti su kokiu nors neigiamu požiūriu į mane ir pati apie lietuvius negaliu pasakyti nieko blogo.
Aišku, kaip ir visur, yra visokių žmonių, man pačiai teko nemaloni patirtis – viena moteris apgavo dėl pinigų. Labai nesmagu, kad parodai žmogui širdį, pasitiki juo, o jis prapuola negrąžinęs skolų“, – patirtimi pasidalijo pašnekovė.
Visi kalbėjo, kad tuoj karas bus ir čia, be to, ir ekonominė situacija buvo prasta, pasidarė nebeįmanoma gyventi.
Alina su Remigijumi kas kiek laiko vis išsiruošia aplankyti Ukrainoje likusių giminaičių ir draugų, bet, moters teigimu, šiais laikais nėra jokios bėdos palaikyti ryšį net ir nesusitinkant.
„Pastarąjį kartą Ukrainoje lankėmės rugsėjį. Bet, žinote, kai turi internetą, yra visos galimybės bendrauti – ir mes su artimaisiais dažnai bendraujame skaipu, vaiberiu“, – pasakojo ponia Alina.
Tiek Alinai, tiek Remigijui ši santuoka – jau antroji. Juodu turi septynerių metų sūnų, kuris nuo mažų dienų mokomas trijų kalbų.
„Aš su juo kalbu ukrainietiškai, tėtis – lietuviškai, o mes su Remigijumi tarpusavyje kalbame rusiškai, taigi vaikas puikiai supranta visas tris kalbas. Jau svarstau, kad reikės pradėti mokyti ir anglų kalbos“, – sakė pašnekovė.
Atidarė ukrainietiškų saldumynų parduotuvę
Atvykusi į Lietuvą ponia Alina kurį laiką vedė anglų ir rusų kalbų kursus vienos transporto įmonės darbuotojams, turėjo pasiūlymą mokyti anglų kalbos ir mokykloje, bet, kaip pati sakė, nutarė, kad geriau kurti, daryti ką nors savo.
Taigi juodu su vyru ėmėsi vystyti šeimos verslą. Remigijus jau senokai sukasi versle, jis buvo ir garsiųjų kukurūzų lazdelių „Chrustik“ idėjos autorius ir gamintojas. Pagrindinė šeimos veikla – didmeninė prekyba, bet pora yra atidariusi ir mažmeninės prekybos saldumynų parduotuvę prekybos miestelyje „Urmas“, kurioje už prekystalio dažnai stovi ir pati Alina.
Parduotuvėje – konditerijos gaminiai, pagaminti šeimai priklausančioje įmonėje Ukrainoje, taip pat kitų tiek Ukrainos, tiek Lietuvos ir kai kurių kitų šalių gamintojų produkcija.
„Turime įvairiausių saldainių, šokoladų, pyragėlių, sausainių, vaflių, grybukų, Ukrainoje gana populiarių vadinamųjų rytietiškų saldumynų – baklavos, pachlavos, lukumo“, – asortimentą vardijo pašnekovė.
Moteris neslėpė, kad imtis savo verslo Lietuvoje nėra lengva, o kaip priežastį nurodė itin didelį pasirinkimą.
„Nepasakyčiau, kad lengva daryti verslą Lietuvoje, nes labai didelis pasirinkimas, čia labai daug parduotuvių, dėl kai kurių prekybos tinklų nukentėjo mažasis verslas.
Mums sekasi normaliai, negaliu sakyti, kad gerai, nes dar yra, kur augti. Pirmi dveji metai buvo labai sunkūs, dirbome tik dviese su vyru. O ir vaikas mažas, jam reikėjo dėmesio, ir namuose veiklos būdavo, tai tikrai buvo sunku. Dabar turime padėjėjų, labai gerą pardavėją, situacija lengvesnė“, – pasakojo A.Liepa.
Nepasakyčiau, kad lengva daryti verslą Lietuvoje, nes labai didelis pasirinkimas, čia labai daug parduotuvių.
Paklausta, ar ir jos namuose kvepia pyragais, sausainiais, moteris sakė labai mėgstanti gaminti, bet pripažino, kad vis dėlto anksčiau jų kepdavo dažniau.
„Labai mėgstu gaminti. Dabar mažiau kepu pyragų, tortų, bet visada ką nors gaminu pusryčiams, pietums, vakarienei. Ukrainietiška ir lietuviška virtuvės labai panašios, gaminu daug ką, o barščius tai būtinai – čia pagrindinis patiekalas“, – juokdamasi sakė pašnekovė.
Pasiteiravus, ar vieną dieną neplanuoja sugrįžti gyventi į Ukrainą, ji sakė, kad šeima tokių planų neturi.
„Vaikui čia patinka. Aš ir pati gerai jaučiuosi, apsipratusi, man net atrodo, kad visą gyvenimą čia ir gyvenau“, – šypsodamasi atsakė ponia Alina.
