Visai ne jos dažniausiai pageidaujame ir beveik visuomet ji skamba gerokai per garsiai. Garso kultūros išimtys tokios retos, kad nustembi susivokęs. Jei sėdžiu su kažkuo restorane ir noriu ramiai pakalbėti, dažnai turiu perrėkti muziką. Leidžiama tokiu garsu, kad tampi privalomu klausytoju, nes kitko nelieka. Paprašytas pritildyti restorano personalas tai daro nenoriai, nes arba šeimininkų taip liepta, arba esą kitiems patinka. Beje, už tą birzgalą ausims juk reikia ir autorinius mokėti. Todėl daug kas persijungė į interneto takelius, matyt, šioje virtualioje begalybėje taip pigiau.
Gerame restorane visuomet mieliausias yra natūralus lankytojų šurmulys, kuris įprasmina valgymo viešoje erdvėje esmę.
Manau, išloš restoranas, pirmas paskelbęs reklaminį vajų: ateikit pas mus pabendrauti be jokio parazitinio triukšmo. Gerame restorane visuomet mieliausias yra natūralus lankytojų šurmulys, kuris įprasmina valgymo viešoje erdvėje esmę.
Kultūra tokia, kad sugalvojus leisti muziką, ji neturi būti ypatinga. Juk ne Vagnerio, Bacho, moderniojo džiazo, Philipo Glasso ar dar galai žino ko einame pas jus klausytis.
Tad norisi, kad muzika, jei ji girdima, būtų tik vos girdimas zyzimas, kuris nutilus pokalbiui užpildytų pauzę, jei ką... Išties, daugelyje vietų muzikos išvis nereikia. Ir tai jums sako žmogus, turintis apie 600 CD kolekciją ir dar kažkiek vinilo nuo etno, folk, džiazo, klasikos iki rock. Mėgstu roko muziką ir kartais pavarau decibelų, bet ne naktį.
„Neringos“ restorane Vilniuje ar „Kempinski Adlon“ fojė bare Berlyne fortepijonu skambina geri muzikantai ir kaip jie vykusiai parenka muziką, kuri nekliudo bendrauti, bet yra puikus ir originaliai atliekamas fonas. Jei salė ūžia, groja vieną repertuarą, jei tylu ar mažai žmonių – kitą. Tą leidžia ir erdvė bei salės akustika.
„Neringoje“ lankausi nuo studijų laikų aštuntojo dešimtmečio vidurio ir ten visuomet buvo būtent taip. Bėga metai, keičiasi figūra prie rojalio, o stilius lieka. Bet tai – klasė, gyva muzika, kurios šiandien nedažnai išgirsime tokiose vietose, ir sąlygos tam ne visuomet yra.
Pamenu apie tai kalbėjome su Gail Zappa, kuomet ji lankėsi Lietuvoje. Tik įėjus į bet kokią maitinimo erdvę, ji prašydavo išvis išjungti muziką, nes nenori savo ausims kažkieno sumanytos kankynės. Music to dine by – turiu tokią kompaktinę plokštelę, išleistą „The Charlie Byrd Trio“. Puikus smooth jazz – švelnus nuostabių džiazo melodijų atlikimas buvo panaudotas PBS (JAV) televizijos projektui „The Great Chefs“. Taigi muzika pietums visai neprivalo būti pigus, lėkštas popsas ar pompastiška grandioso. Pirmiausiai ji turi būti neįkyri, jei ketinate ją skleisti. Ir negarsi, jei jau leidžiate, mielieji restoranininkai ir šefai.
Laisvę muzikai! Neįkalinkime jos rutinoje, paversdami parazitiniu garsu.
