Rašymas – meditacija, džiaugsmas ir paguoda
Mokslininkė prisimena, kad studentavimo laikais pradėjo rašyti dienoraštį ir suprato, jog ši veikla yra jai paskirtoji: „Žinote, sukaupusi valią galiu valandą pamegzti, bet netrukus suvokiu, kad tas darbas nėra pasirinkęs tavęs, nesvarbu, kad tu pasiryžai tai padaryti. O rašymas yra mano meditacija ir kiekvienos dienos mėgstamiausia dalis.“
Begalę knygų apie lietuvių literatūrą ir jos kūrėjus parašiusi autorė tikina, kad ji neretai pasijusdavo tarsi advokatė, bandanti išteisinti literatūros klasikus ir sukurti jų teigiamą įvaizdį, tačiau niekada ir nesiekusi atskleisti ar suvulgarinti jų paslaptis.
„Kiekvienas kuriantis žmogus turi savo gyvenimo slaptumą. Aš buvau ir esu nusiteikusi gerbti ir branginti tą slaptumo jausmą ir juo labiau neiškelti jo taip, kad jis galėtų būti kitų naudojamas. Kiek kartų grįžtama prie Šatrijos Raganos – jos meilė kunigui būtų tikra pikantiško romano vinis ir yra, bet aš to neakcentuoju“, – pasakoja literatūrologė.
Prieš septynerius metus užvėrusi Vilniaus universiteto duris, V.Daujotytė nenustojo dirbti ir toliau rašo knygas. Kartą ši nepakeičiama aistra buvo nuvedusi prie pavojingos ribos – kurdama „Lietuvos literatūros moterų istoriją“, autorė taip stipriai įsitraukė į kūrybą, kad pateko į avariją: „Išsekau rašydama knygą. Mano dėmesys pasauliui buvo minimalus, dėl to, nepastebėjusi automobilio, patekau į avariją.“
Vis dėlto profesorė ir toliau gydėsi tuo, nuo ko susirgo, – laukdavo, kol globėjas palikdavo ją vieną namie, ir tada niekieno nekontroliuojama rašydavo knygą apie Justiną Marcinkevičių. „Ištiesdavau sugipsuotą koją ant kėdės ir pradėdavau dirbti. Net tokioje situacijoje aš į nieką kitą negalėjau atsiremti – tik į rašymą“, – pripažįsta autorė.
Tiesa, susilaukus sūnaus, darbas turėjo šiek tiek palaukti: „Motinystės atostogos tuomet trukdavo tik 3–4 mėnesius, bet vaiko auginimas net ir po jų buvo prioritetas. Tikrai, nebuvo nieko svarbiau – ryte atsisėsdavau prie knygos tik tada, jei sūnelis miegodavo.“
Kasdienybe moka rūpintis tik gabūs gyvenimui
V.Daujotytė tikina besižavinti žmonėmis, kurie yra gabūs gyvenimui, o save išskiria kaip tą, kuri geriausiai išmano tik vieną veiklos lauką.
„Man atrodo, kad vairuoti mašiną, mokėti gerai virti, kepti, tvarkyti namus, gražiai apsirengti – tai neįtikėtina meistrystė, kurią sukuria gyvenimui gabūs žmonės. Žiūriu į save gana savikritiškai ir galiu pasakyti, kad gabumų gyventi neturiu labai daug“, – tikina mokslininkė.
Anot jos, visa buitimi pasirūpina vyras – kalbininkas Antanas Pakerys: „Jis yra tas, kuris apsiperka ir aprūpina namus. Ten, kur man – duobė, vyrui viskas aišku.“
Profesorė pripažino, kad neteko gyventi skurdžiai, tačiau visada trūko talento ir išmonės išleisti pinigus gyvenimo malonumams.
„Viena yra uždirbti pinigus, o kita – mokėti juos išleisti. Niekada nežinojau, kaip tinkamai juos leisti, kad gaučiau kažką malonaus“, – aiškino literatūrologė.
Ilgai bandžiusi sužinoti, kas yra laisvė, V.Daujotytė įsitikino, kad laisvas yra tas pats gyvenimas, tik be darbų, kuriuos privaloma atlikti: „Dabar retai kada susiduriu su būtinybe kažką daryti – supratau, kad laisvė yra senatvė.“
Plačiau – laidos „Stilius“ vaizdo įraše.
