15 diena važiuoja! Metinė prenumerata vos 7,99 Eur+DOVANA
Išbandyti
2020 01 29

V.Vikutauskas apie slaptas alaus degustacijas rūsyje ir nealkoholinę trauktinę stenduose

Maždaug prieš 10 metų viename Kauno bare dirbau barmenu. Tai buvo paprastų žmonių paprastas baras, kaip ir daugybė kitų barų tuo metu. Tais laikais nebuvo nei „kraftinio“ alaus, nei hipsterių, nei instagramo. Buvo radijas „Kelyje“ ir krepšinio varžybos kineskopinio teliko ekrane.
Vikas Vikutauskas
Vikas Vikutauskas / Asmeninio albumo nuotr.

Pilstomo alaus ten buvo dvi rūšys. Turbūt dvi populiariausios dviejų populiariausių gamintojų rūšys tuo metu. Skirtumas buvo tas, kad vienas kainavo 50 centų brangiau. Brangesnį alų užsisakydavo gerokai dažniau, bet pigesnio alaus išpildavau gerokai daugiau. Tai buvo įprasta praktika – užsisako brangesnį, o tu į brangesnio alaus bokalą įpili 50 centų pigesnį. Padavėja nuneša. Visi patenkinti. Taip buvo iki man ten ateinant, taip buvo ir po kelių mėnesių, kai aš iš ten išėjau.

Ir niekas niekada iš tų kelių tūkstančių bokalų neturėjo jokių priekaištų. Niekas nė karto, tikriausiai per kokius penkerius metus tokio pilstymo nepastebėjo apgavystės. Laipsnių tiek pat. Spalva tokia pati. Putoja lengvai. Kvapas toks pats. Koks skirtumas?

Skirtumas buvo reklaminiuose šūkiuose bei reklamos biudžetuose.

Skirtumas buvo reklaminiuose šūkiuose bei reklamos biudžetuose. Vienas gamintojas netiesiogiai sugebėjo įkalti vietiniam vartotojui į galvą, kad jis yra pats geriausias. Jis yra pats puikiausias, pats geriausias iš visų. Kitas gamintojas irgi norėjo sakyti, kad jis taip pat geriausias. Kad jis ne ką prastesnis. Bet tai skambėjo kažkaip ne taip įtikinamai.

Buvo daugybė reklamų per teliką, buvo daug labai didelio formato stendų. Buvo daugybė visokių sprendimų, kad tie alūs būsimam pirkėjui įrodytų, kad yra patys geriausi. O dabar viso to neliko.

Dabar išmirusius „Marlboro“ kaubojus spaudos maketuose pakeitė pūvančios kojos, iškritę dantys bei vaikų lavonai ant cigarečių pakelių.

O dabar, prieš keletą dienų, ėjau į alaus degustaciją. Su kvietimu tokią. Kur niekur nieko neparašyta. Jokios informacijos. Tik feisbuko žinutė.

Tamsokoje patalpoje, už vieno Kauno barų tarnybinio įėjimo, susėdome paklausyti bravoro įkūrėjo istorijų. Kartas nuo karto mums atnešdavo alaus po 50 mililitrų grakščiose taurėse. Neskubėdami ragavome – čia su kažkokiu augalu iš Baltijos pajūrio, čia toks stoutas, kuris viskio statinėje praleido metus, na, o čia viskas taip, kaip turėtų būti, bet pas mus retai pasitaiko.

Keistas toks jausmas. Tarsi darytum kažką neteisėto.

Keistas toks jausmas. Tarsi darytum kažką neteisėto. Tarsi bromoje rūkytum ilgą suktinę ir nerimautum, kad pro šalį einantys pareigūnai užuos, jog čia ne vien tabakas. Toks jausmas, tarsi esi lyg ir teisus, nes nedarai nieko blogo, bet kartu ir kažkam tai nelabai patinka.

Tokia štai buvo tos degustacijos atmosfera. Tarsi maža dalelė trisdešimt kažkelintųjų Čikagos. Kur turi pasislėpęs gerti savo gėrimus, kad niekas nematytų.

Taip yra dabar. Ir iki to „dabar“ mes nuėjome netrumpą draudimų, ribojimų bei prevencijos kelią. Dutūkstantųjų pradžioje iš kioskų dingo po vieną pardavinėjamos cigaretės, šokoladinės cigaretės-saldainiai, uždraudė gerti viešose vietose, uždraudė rūkyti viešojo maitinimo įstaigose, išnyko „Marlboro“ kaubojai televizorių ekranuose.

Dabar dingo visi „geriausia, ką turime“ ir atsirado visokie skonių bei laisvalaikio čempionai, o išmirusius „Marlboro“ kaubojus spaudos maketuose pakeitė pūvančios kojos, iškritę dantys bei vaikų lavonai ant cigarečių pakelių.

Dabar sekmadieniais tik iki 15 valandos. Kad „darbo žmogus“ spėtų atsigauti ir iki pirmadienio neužpiltų, o galėtų kelti ekonomikos rodiklius dirbdamas darbe. Atsirado daug žiūrinčių ir skubančių prie prekybcentrio kasų. Atsirado įprotis praleisti su gėrimais į priekį likus keletui minučių.

Atsirado įprotis praleisti su gėrimais į priekį likus keletui minučių.

Atsirado netgi reklamos stenduose nealkoholinės trauktinės, kur ir „kurtiniui aišku“, kad čia toks linksmas bandymas apeiti su kiekvienais metais griežtėjančią kontrolę.

Ir tai ne pabaiga. Toliau išnyks cigaretės nuo prekystalių, jos pasislėps kur nors toliau. Tada valstybinis alkoholio monopolis. Skubančių prie kasų ir nerimaujančių eilėse atsiras dar daugiau.

Toliau reikėtų pasirūpinti mūsų mitybos įpročiais. Per daug rūkytų mėsų, taukų, dešrų. Joms irgi praverstų akcizas. Ir tapsime mes sveikesni, sumažės širdies bei kraujagyslių ligų, ankstyvų mirčių, vėžinių susirgimų.

Būsime tokie visi pasitempę, rengsimės šviesesnių spalvų drabužiais ir daug šypsosimės.

Ar laukiate?

Aš tai nelabai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais