Sunku, nes negalima laikyti mišių ir neišeina toms mišioms įpusėjus paleisti pintinę aukų rinkimui. Negalima ir krikštynų, vestuvių ar laidotuvių organizuoti, taigi nepavyksta pasiimti aukų pagal nustatytus įkainius, dėl ko pajamos smuko iki neregėtų žemumų. Sunkūs laikai išties.
Bet gal galima iš tų sunkių laikų pasimokyti? Gal galima padaryti išvadas ir pasikeisti į geresnę pusę?
Žinau, atsiras sakančių, kad katalikų bažnyčia nelabai keičiasi. Kad ji tokia nepajudinama, kaip amžinosios vertybės, bet taip nėra.
Dar prieš porą šimtų metų mišios buvo laikomos lotynų kalba, o kunigas stovėjo nusisukęs nuo susirinkusių tikinčiųjų. Įsivaizduokite – mūsų protėviai artojai sekmadienį nusiprausę, pasipuošę susirenka bažnyčioje ir klausosi dalykų, kurių visiškai nesupranta. Valandą laiko reikėjo sėst, stot, klaupt ir klausytis neaiškaus teksto, kad dar labiau jaustų pagarbią baimę nesuprantamiems dalykams.
Bet dalykai pasikeitė.
O dar prieš keliolika metų buvo toks dalykas, kaip „pragaro prieangis“. Tokia vieta, kurion po mirties patekdavo visi nekrikštyti kūdikiai. Visi, kuriems dėl vienokių ar kitokių priežasčių nespėdavo nuplauti gimtosios nuodėmės, keliaudavo tiesiai į „pragaro prieangį“ ir ten turėjo kęsti tokias vidutinio sunkumo kančias iki „paskutiniojo teismo dienos“.
Ir taip iki pat 2007 metų, kada popiežius šituos dalykus atšaukė. Nuo 2007 metų nekrikštyti kūdikiai nepatenka į pragaro prieangį ir ten nelaukia iki „paskutiniojo teismo dienos“. Nežinau kas nutiko su tais, kurie ten pateko anksčiau, bet ne tai svarbu.
Svarbu tai, kad bažnyčia, reikalui esant, gali keistis.
Svarbu tai, kad bažnyčia, reikalui esant, gali keistis. Tai gal jai po visų šitų sunkumų, kuriuos šiuo metu patiria nesusirinkdama aukų, ir laikas būtų pasikeisti?
Tarkim, pradėti teikti kokybiškesnes paslaugas – vietoje nykios šimtus kartų kartotos monotonijos sekmadienį pasiūlyti kokybiškos muzikos? Ateini į mišias, o ten įdomus pamokantis pamokslas, o tiesiai po jo – styginių kvarteto koncertas.
Patogios kėdės vietoje tų kietų suolų, ir niekas suvargusioms senutėms su jų artritais neliepia klauptis ant šaltų grindų.
Patogios kėdės vietoje tų kietų suolų, ir niekas suvargusioms senutėms su jų artritais neliepia klauptis ant šaltų grindų. Ateini ramiai pabūti su savo dvasiniais išgyvenimais ir išeini dvasiškai turtingesnis be to jausmo, kad tu čia atėjai atbūti per prievartą.
Jei ateisi pakankamai daug sekmadienių per savo amželį, jei pakankamai „užsidėsi pliusų“, klausydamas tų šimtą kartų girdėtų pamokslų apie sūnų palaidūną, tai iškvėpus paskutinį atodūsį įleis į saldėsių kalną.
Iškvėpus paskutinį atodūsį įleis į saldėsių kalną.
Arba elektroninės muzikos vakarėliai jaunimui. Puiki akustika, šiuolaikinis sprendimas, vėlus vakaras, išnaudotos erdvės ir jokių lankstinukų bei jokių per prievartą kišamų gąsdinimų apie paskutiniojo teismo dieną. Jauni žmonės gerai leidžia laiką ir džiaugiasi, o tuo džiaugsmu džiugina savo Kūrėją. Aišku, įėjimas mokamas, na, kiek kam negaila.
Tikėjimas staiga tampa madingas. Tikėjimas tampa laisvas ir mėgstamas. Jo nereikia gėdytis, nuo šiol tame kioske prie Katedros galima įsigyti madingų juvelyrų bei dizainerių kurtos atributikos. Kur gerai atrodo, yra gero skonio ženklas, net jei tau pačiam neįdomu.
Dalis lėšų eina bažnyčiai, ir tai yra taip toli nuo tų visų gintarinių rožančių bei tamsoje šviečiančių mergelių marijų, kad net sunku tuo patikėti. Kad net pas madingiausius influencerius gali pastebėti įsegtą madingą ir kuklų sidabro papuošalą iš dviejų susikertančių linijų – turbūt lengviausiai atpažįstamo logotipo planetoje.
Bažnyčia pradeda gauti pelno tiek, kad pradeda mokėti mokesčius.
Bažnyčia pradeda gauti pelno tiek, kad pradeda mokėti mokesčius. Neįtikėtina, bet pinigų dabar užtenka viskam taip, kad galima pastatyti ir kasos aparatą. Dvasinis pasaulis kažkaip pradeda gerokai geriau sutarti su materialiuoju.
Žinoma, leidžiamos vienos lyties santuokos. Juk Kūrėjas visus vienodai myli. Kunigas gali už papildomą mokestį atvažiuoti, kur reikia. Sutuokti kad ar ir prie Nidos smėlio laikrodžio. Ar Aleksoto „panoramkėj“, tereikia susimokėti nustatytą mokestį ir gauti kasos kvitą. Visi laimingi ir visiems labai patogu.
Sutuokti kad ar ir prie Nidos smėlio laikrodžio.
Kaip ir „pragaro prieangis“, dingsta dar viena archajiška ir absurdiška nesąmonė – popiežius atšaukia celibatą! Nuo šiol šventikais gali būti ir žmonės, kurie turi šeimas. Nepatikėsite, bet netgi MOTERYS! Ta prasme, pašaukimas, pasirodo, nėra tiesiogiai susijęs su susilaikymais. Į užmarštį pradeda grimzti visi tie pedofilijos bei panašūs skandalai. Kažkaip viskas pasidaro paprasčiau, artimiau ir natūraliau.
Ir daugiau žmonių eina į mišias. Kurios, kaip minėjau, jau nebėra nyki sekmadieninė prievolė „doro kataliko“. O kultūringai, „dvasingai“ praleistas laikas. Ateina net tie, kurie netiki pasakomis.
Bet aš, žinoma, juokauju. Patys suprantate, kad taip niekada nebus.