Tačiau būtent sunkiu metu yra puikiausia proga vadovams parodyti savo išskirtines lyderystės savybes, vesti žmones pergalių prieš tuos sunkumus link, suvienyti tautą, rodyti įkvepiantį pavyzdį, priimti nelengvus, tačiau būtinus sprendimus. Tai pats geriausias laikas šalies vadovui parodyti savo lyderystės įgūdžius, pasikelti reitingus bei užsitikrinti sau pagarbą bei antrą kadenciją.
Būtent tam žmonės rodo pasitikėjimą per rinkimus, atiduoda savo balsą, suteikia galių spręsti. Tačiau pas mus, atrodo, yra truputėlį kitaip. Pas mus, atrodytų, balsai sukrito už grožį bei ūgį, ir dabar, kaip pastebėjau, nemažai kas nusivylė.
Nenusivylė tikriausiai tie, kurie iš anksto nieko nesitikėjo, na, ir tie dar, kurie per Kalėdas ieškojo būdų, kaip apvažiuoti policijos blockpostus, užstojančius kelią „gražiausių metų švenčių“ link.
Įsivaizduokite – prieš pat šventes, šalies vadovas kreipiasi į žmones ir iš anksto parašytoje kalbelėje visus ragina nevažiuoti pas artimuosius. „Kalėdos bus kitokios, be vaikų juoko“ – ar kažkaip taip. Po to dar kartą ragina likti visus namie. Sveikintinas sprendimas paraginti žmones elgtis protingai ir nerizikuoti nei savo, nei savo giminių, draugų bei pažįstamų sveikatomis ar gyvybėmis.
O tada visi sužino, kad pas jį iš Vokietijos grįžo dukra. Sėdi sąmoningi, paprotinti piliečiai prie savo gerokai kuklesnių šventinių stalų, galvoja „bus dar tų Kalėdų“, ir tada paaiškėja, kad tos kalbelės bei tie palinkėjimai nebuvo labai nuoširdūs.
„Bet tai ji ten registruota Vilniuje, jai galima!“, „Bet tai ten Vokietijoje mažiau atvejų, tai galima dėl to!“, „Jie jokių įstatymų nepažeidė“ – atskrieja šiaip ne taip sudėlioti atsakymai. Tai jei Vokietijoje mažiau atvejų, tai gal mums visiems reikėjo sutikti šventes Vokietijoje? Kraustykimės visi į Vokietiją, nes tokių pateiktų atsakymų turėtų užtekti nuraminti paprastam liaudies atstovui.
Nes, tarkim, jei tu esi registruota/s Jurbarke, bet gyveni Vilniuje, tai tu gali tada važiuoti pas savo tėvus bei senelius iš Vilniaus, ir tu jokių įstatymų nepažeidi. Bet jei būni atsakingas, tai paprasčiausiai niekur nevažiuoji. Ypač jei tu kelios valandos prieš tai kalbėjai apie tai, kaip svarbu elgtis atsakingai kelioms dešimtims tūkstančių žmonių, kuriems tu esi šioks toks autoritetas.
Tai jau ne pirmas ir toli gražu ne paskutinis atvejis, kuomet kažkaip lyg ir juokinga, bet tuo pačiu metu graudu skaityti naujienas.
Ir tai jau ne pirmas ir toli gražu ne paskutinis atvejis, kuomet kažkaip lyg ir juokinga, bet tuo pačiu metu graudu skaityti naujienas. Pradedant išmaldos prašymo iš ES už „emigracijos padarytą žalą“, sveikinimų Kinijai revoliucijos metinių proga ir baigiant pastaruoju liapsusu.
Tačiau ko galima tikėtis iš valstybės galvos, kai jis realiai tėra tik kalbanti galva. Tik kažkoks veidas spaudoje ar televizoriuje, praktiškai be jokių asmeninių savybių. Kurio funkcija yra atrajoti iš anksto sudėliotus tekstus skaitant teleprompteryje arba tiesiog būti tų tekstų iliustracija spaudoje. Jis visiškai laisvai galėtų būti padarytas iš kartono.
Muliažas, kurį tarsi kokią konferencijų įrangą reikalui esant išridena iš spintos, įkiša kasetę ir paspaudžia mygtuką. Lygiai tą patį jis darė dirbdamas banke, tiesiog reikalingos informacijos viešinimui suteikdavo veidą. Kur kokių analitikų sudėlioti duomenys atgula žmonių kalba kur nors per kokią žinių laidą – „Pirkite butus! Nekilnojamojo turto kainos dar tik kils!“.
Ko galima tikėtis iš valstybės galvos, kai jis realiai tėra tik kalbanti galva. Kurio funkcija yra atrajoti iš anksto sudėliotus tekstus.
Ir tau tada sudaro įspūdį, kad tai yra kažkoks autoritetas tų dalykų klausimais. Pats tu juk nieko nesupranti, nors va, kaip tik galvoji 2008 metais imti paskolą iš banko, kad su šeima pagaliau galėtum persikraustyti į gipso kartonu šviežiai kvepiančią dviejų kambarių dėžę naujame rajone.
Ir tam būtent reikia, kad jis būtų „Aukštas ir Gražus“. Būtent tokioms funkcijoms kažką miglotai pakalbėti apie nieką, kad sudarytų savo buvimo įspūdį, tačiau už to fasado nelabai kas daugiau yra. Kalbanti galva, kuri, tarsi Kempiniukas Plačiakelnis ananase, gyvena šiltnamyje, regioninio parko dugne.
Bet kaip matome, ūgis ir grožis su lyderystės savybėmis nelabai koreliuoja. Nelabai palyginami dalykai, bet palyginkime – seras Winstonas Churchillis buvo vos 167 cm ūgio, kai traukė savo šalį už ausų iš tos duobės, kurioje ji buvo atsidūrusi Antrojo pasaulinio karo metu.
