2021 11 27

Vaikai žiūri „Squid Game“ ir atkartoja žaidimus: psichologė įvardijo galimas to pasekmes

Neįtikėtinai didelio populiarumo sulaukęs serialas „Squid Game“ ne tik pritraukė suaugusius žiūrovus visame pasaulyje, bet ir sudomino vaikus. Nors pažymima, kad serialą galima žiūrėti tik sulaukus 17 metų, mažamečiai išreiškia norą jį pamatyti ir net bando atkartoti ten vaizduojamus žaidimus. Nepaisant to, jog kai kurie tėvai serialo nelaiko pavojingu vaikams, biomedicinos mokslų daktarė, „Herojaus“ mokyklos psichologė Agnė Laskytė įspėja, kad jis tikrai nėra tinkamas pradinukams ir jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams.
„Squid Game“
„Squid Game“ / Vida Press nuotr.

Tėvai grėsmių neįžvelgia

12 ir 14 metų Gabrielės Štaraitės dukros apie serialą sužinojo pačios. Kaip pasakoja mama, šeima tuo metu atostogavo, tad mergaitės „Squid Game“ žiūrėdavo vakarais.

„Mažoji pirmos serijos nelabai norėjo žiūrėti, bet paskui abu kartu stebėjo. Jos į matomus vaizdus reagavo ramiai, tik sakė, kad liūdėjo, kai viena herojė buvo sunkiai sužeista“, – pasakoja G.Štaraitė.

Vida Press nuotr./„Squid Game“
Vida Press nuotr./„Squid Game“

Pati Gabrielė apie serialą žinojo jau anksčiau, tačiau jo kol kas nematė, kadangi nejaučia susidomėjimo. Vis dėlto „Squid Game“ žiūrėjo ne tik jos dukros, bet ir tėvai.

„Jie sakė, kad serialas žiaurus, baisus, – pripažįsta G.Štaraitė. – Tačiau mes pasikalbėjome su mergaitėmis, kaip jos reaguoja į jį, aiškinomės, jog tai, kas rodoma, yra netikra. Čia tik filmas, o jų, vienokių ar kitokių, jos yra mačiusios. Dukroms jis nepaliko gilaus įspūdžio.“

Pasaulyje vis garsiau kalbant apie šio serialo keliamą pavojų, kadangi vaikai ne tik jį žiūri, bet ir bando atkartoti rodomus žaidimus, Gabrielė sutinka apie tai taip pat girdinti. Jos pačios dukros bandė atkartoti vieną iš užduočių.

„Manęs paprašė sodos, cukraus ir darė tą sausainį. Paskui tik nusijuokė, jog būtų žuvusios, – sako G.Štaraitė. – Jos visiškai ramiai tai priėmė kaip nerimtą žaidimą ir tikrai negalvojo, kad čia yra gyvybės klausimas. Mergaitėms jis – kaip kompiuterinis žaidimas, kur vėl viskas prasideda iš naujo.“

Jos visiškai ramiai tai priėmė kaip nerimtą žaidimą ir tikrai negalvojo, kad čia yra gyvybės klausimas.

10 ir 13 metų sūnus auginantis Zigmantas Račkauskas spėja, kad vaikai apie serialą sužinojo iš draugų, kadangi pats apie jį ilgą laiką nebuvo girdėjęs. Kai jaunesnis sūnus vis ėmė prašyti kartu pasižiūrėti „Squid Game“, tėtis galiausiai sutiko.

„Nesu serialų mėgėjas, todėl vis atidėliojau. Paskui pagalvojau, kad jei vaikai taip nori ir visi kartu žiūrėsime, galbūt visai gerai. Net nebuvau pasigilinęs į turinį iš pradžių. Pradėjome žiūrėti, kartu leidome laiką, turėjome apie ką padiskutuoti. Nieko baisiau nebuvo nei kituose turiniuose“, – pasakoja Z.Račkauskas.

Tai, kad vaikai paprašo kartu žiūrėti filmą ar serialą, anot Zigmanto, jų namuose yra įprasta. Net jei atžalų amžius nesiekia nurodyto cenzo, tėtis nesibaimina ir žiūrėti nedraudžia.

„Mes nelabai kontroliuojame, labiau mėgstame pasikalbėti, koks turinys yra geras. Nemanau, kad drausti žiūrėti yra geras sprendimas ir taip kurti vaikams neegzistuojančią utopinę realybę“, – įsitikinęs Z.Račkauskas.

Seriale „Squid Game“ Zigmantas su sūnumis pamatė daugybę temų, kurias galima aptarti. Anot jo, žiūrėdami jie susidūrė su įvairiomis elgesio normomis, tad kalbėjosi apie lošimą, pinigus.

„Diskutavome, iki ko gali nuvesti lošimas, kaip viskas prarandama. Priminėme, kad ne piniguose yra esmė, nes jie atneša tik labai laikiną laimę. Ilgalaikis procesas uždirbant pinigus atneša daugiau džiaugsmo nei staigus jų gavimas, – sako Z.Račkauskas. – Kalbėjome apie įsiskolinimus, kodėl žmonės pateko į tokią aplinką, kokiame dugne reikia būti, kad loštum iš savo gyvybės.“

Vida Press nuotr./Lee Jung-jae
Vida Press nuotr./Lee Jung-jae

Zigmanto teigimu, vaikai serialą žiūrėjo susikaupę, tačiau baisu nebuvo. Kaip tėtis tikina, jei atžaloms būtų pasidarę nejauku arba jie nebenorėtų žiūrėti, laisvai galėtų tą padaryti.

„Pats buvau taip auklėjamas – jeigu noriu, žiūriu, jei per baisu, nežiūriu. Nemanau, kad čia yra kažkas negero. Yra buvę filmų, kai jie sakė, jog nežiūrės, tad patys nusprendžia, ko nori“, – tikina Z.Račkauskas, negirdėjęs, kad vaikai bandytų atkartoti seriale matytus žaidimus.

Pataria su vaikais diskutuoti

Psichologė Agnė Laskytė sako pastebinti, kad vaikai vis dažniau paliečia temas, susijusias su populiariu serialu, nors jame uždėtas aiškus amžiaus cenzas. Pati specialistė „Squid Game“ matė ir iš profesinės pusės jį vertina kaip įdomų, keliantį apmąstymus ir diskusijas. Tačiau pabrėžia, jog mažamečiams jis nėra tinkamas.

„Nematau problemos, jei tokį serialą žiūri suaugę žmonės, kurie moka atsirinkti informaciją. Seriale žymima, kad jis skirtas subrendusiai auditorijai nuo 17 metų. Branda, žinoma, kiekvienam ateina skirtingai, bet, mano manymu, žmogus nuo 18 metų jau gali laisvai pasirinkti, ką nori ir gali žiūrėti. Tačiau tai nereiškia, kad matomi vaizdai jo nepaveiks – net žinios bei patirtys gali daryti įtaką“, – teigia A.Laskytė.

Asmeninio albumo nuotr./Agnė Laskytė
Asmeninio albumo nuotr./Agnė Laskytė

Psichologė nepataria tėvams inicijuoti serialo žiūrėjimo ir jį stebėti kartu su vaikais. Vis dėlto draudimas taip pat nėra tinkama išeitis.

„Manau, pirmiausia turi būti geras vaikų ir tėvų santykis. Jeigu drausite, vaikui kils didesnis noras tą daryti, o galiausiai jis gali pradėti slėptis ir vis tiek pažiūrėti serialą. Vaikai net nematę serialo perima veiksmus iš bendraamžių, kurie atkartoja seriale matytus žaidimus, pasakoja apie tai, patirtis atsispindi jų piešiniuose. Vaikams būdingas elgesio kopijavimas“, – aiškina A.Laskytė.

Jeigu vaikas vis dėlto pažiūri serialą, psichologė pataria tėvams aptarti su mažamečiu, ką šis pamatė ir kaip jį tai paveikė – taip būtų saugiau bei sveikiau.

„Jei 14-metis paauglys pasako tėvams, kad jo klasės draugai jau žiūrėjo serialą, todėl jis dabar jaučiasi kitoks, reikėtų kalbėtis, koks tikslas jį pamatyti – ar jis nori tą daryti, kad pritaptų prie kitų, ar dėl kitų priežasčių. Aš esu linkusi išgvildenti, kam to reikia.

Jeigu vaikas jau matė, paskatinkite papasakoti, kas jį žavėjo ar trikdė, padiskutuokite kodėl vaizduojami tokie veiksmai, paaiškinkite, kad kalbama apie žmones, kurie išgyvena finansines problemas, įsiskolina, pagalvokite, kodėl būtent Korėjoje tai gali būti aktualu, kaip derėtų spręsti sunkumus.

Ne sakykite vaikui, kad negalima žiūrėti, ką jis čia dabar kalba, o diskutuokite, kodėl jis pasirenka matyti tokio tipo filmus“, – skatina A.Laskytė.

Reikėtų kalbėtis, koks tikslas jį pamatyti – ar jis nori tą daryti, kad pritaptų prie kitų, ar dėl kitų priežasčių

Be to, psichologės teigimu, itin svarbu paaiškinti, kad nėra tinkamas sprendimas žudyti kitus, kaip rodoma seriale. Kartu reikėtų pasikalbėti, kas yra mirtis, ką reiškia nužudyti žmogų, ir padėti suprasti, jog tai yra negrįžtamas procesas, priešingai nei kompiuterinis žaidimas, kuriame vėl atsikelsi.

„Papasakokite, kaip jums, tėvams, atrodo, kodėl žmonės pasirenka dalyvauti tokiuose žaidimuose, – sako A.Laskytė. – Jei vaikas nematė serialo ir net nekalba apie tai, neverta pradėti pamokslo ir klausti, ar žino tokį filmą, ką apie jį galvoja.“

Psichologė pabrėžia, kad itin daug priklauso nuo to, kokie yra šeimos santykiai ir ar vaikas noriai kalbasi su tėvais apie įvairias situacijas.

„Svarbu, ar vaikas, grįžęs iš darželio ar mokyklos, pasakoja, kaip praėjo diena, kas jam kelia nerimą. Sveikoje, kalbančioje šeimoje, atžala turėtų ateiti ir prašyti paaiškinimų, klausti, kodėl tam tikri dalykai vyksta“, – tikina A.Laskytė.

Serialas vaikus gali išgąsdinti ir paveikti miegą

Neįtikėtinai išaugęs serialo populiarumas greitai pritraukė ir vaikų dėmesį, tačiau, psichologės nuomone, tai labiau yra mados reikalas. Įpratę gyventi normaliai, mažamečiai netrunka suklusti pamatę, kai kas nors vyksta kitaip – šiuo atveju, vykdoma agresija, žudymai.

„Vaikai mokosi iš aplinkos ir to, ką mato, girdi. Net serialo nematęs mažametis yra skatinamas įsitraukti, suklusti, kadangi apie tai kalbama, jis išgirsta pavadinimą, tad pasidaro įdomu, kas tai yra. Pavyzdžiui, daug suaugusiųjų per Heloviną naudojo serialo veikėjų personažus ir net nepagalvojo, kad vaikai užfiksuoja jų veiksmus“, – atkreipia dėmesį A.Laskytė.

Vida Press nuotr./„Squid Game“
Vida Press nuotr./„Squid Game“

Pamatęs serialą vaikas, psichologės teigimu, gali išsigąsti, sunkiai užmigti arba nemiegoti naktimis, sapnuoti košmarus.

„Tai priklauso nuo amžiaus, vaiko jautrumo – centrinė nervų sistema visų žmonių skirtinga. Galų gale, įtakos turi supratimas, pasitikėjimas savimi“, – aiškina A.Laskytė.

Psichologės manymu, po kiekvieno vaiko pamatyto filmo vertėtų su juo aptarti tai, ką jis suprato. Tėvams reikia pasistengti, kad vaikai išlietų savo jausmus, pasakotų išgyvenimus, o kalbėdami galėtų dėlioti mintis, pasidalinti, ką matė.

„Jei vaikas gyvens su nepaaiškinamais, naujais, gąsdinančiais jausmais, laikomais viduje, gali daug prisigalvoti ir visa tai išaugs iki košmarų, fobijų, virs ligomis. Išsikalbėjus ir gavus atsakymus iš artimųjų, jam pasidarys ramiau, – tikina A.Laskytė. – Kartais suaugusieji daro klaidą, kai iš viso nešneka ir galvoja, jog tai savaime praeis. Ne, nepraeis.“

Išsikalbėjus ir gavus atsakymus iš artimųjų, jam pasidarys ramiau

Tėvų rūpesčiu tampa ne tik tai, kad vaikai žiūri serialą, bet ir bando atkartoti jame matomus žaidimus. Tačiau ir šiuo atveju psichologė pataria kalbėtis su vaikais ir diskutuoti, koks elgesys yra netinkamas bei gali pažeisti kito žmogaus orumą.

„Dauguma žaidimų yra korėjietiški, mums nematyti. Labiausiai šokiruoja, kad tai yra vaikiški žaidimai, kurie pralaimėjus baigiasi nužudymais, – pasakoja A.Laskytė.

– Jei vaikas žaidžia atkartodamas matytus žaidimus ir nenaudoja agresijos, yra viena, bet jei žaidžia ir naudoja smurtinius veiksmus pralaimėjusiojo atžvilgiu, jau visai kas kita. Atžala turėtų atvirai papasakoti, iš kur sužinojo apie žaidimą, kokios yra jo taisyklės, o suaugusysis turėtų nukreipti mažametį ir palydėti tinkama linkme.“

Ne kartą akcentavusi šeimos pokalbių svarbą, psichologė įsitikinusi, kad šnekėtis reikėtų kasdien. Anot jos, tai turi būti tarsi ritualas, kai vaikai ir tėvai aptaria dienos įvykius.

„Kai kurie tėvai sako, kad jų vaikas nenori kalbėtis ir pasakoti savo dienos įvykių, išgyvenimų. Turėkite tradiciją, kai pasišnekėsite, kas įvyko, o kalbės ne tik atžala, bet ir suaugusysis.

Venkite vertinimo, bausmių už tam tikrą poelgį ar piktų reakcijų į mažamečio pasakojimą. Verčiau išklausykite, užduokite atviro tipo klausimus, pasidalinkite savo dienos išgyvenimais, paskatinkite už tinkamus pasirinkimus ir poelgius Bendraukite lygiavertiškai“, – skatina A.Laskytė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis