Esu Juozas (vardą pakeičiau pats), dvidešimt šešerių ir esu pasimetęs (nuskambėjo kaip įžanga iš anoniminių alkoholikų klubo)...
Turiu problemą ir ji – apie moteris. Gal tas ir nebūdinga „tikriems ir tvirtiems“ vyrams, bet labai prisirišu prie jų – jūsų – moterų.
Prologas. Gyvenimas lyg ir teka įprasta vaga, juodos ir baltos dienos, mėgstu jas vadinti „popsūchinėm“. Kai lyg ir nieko įdomaus ir neįprasto nevyksta, diena keičia naktį, naktis – dieną, kai švelniai savo gyvenimą vadini egzistavimu, atsiranda Ji.
Užbėgdamas įvykiams už akių, norėčiau pridurti, kad su TUO gyvenime buvau susidūręs tik dukart. Taip, man dvidešimt šešeri ir gal esu pernelyg senamadiškas ar tų „senobinių“ pažiūrų, bet ne čia esmė.
Taigi, juodos ir baltos dienos, monotonija ir kaip perkūnas iš giedro dangaus – Ji.
Nesu iš tų, kurie įsimyli iš pirmo žvilgsnio. Atsirado. Pradėjome bendrauti. Lyg ir nieko, daug bendro, įdomu. Matomės vis dažniau, kol galų gale, kaip yla iš maišo, išlenda pirmoji (ir, matyt, pagrindinė) mano silpnybė – prisirišimas.
Nors po pirmosios meilės kokį milijoną kartų sau žadėjau, kad daugiau jokių prisirišimų, jokio „fanatizmo“, bet kur tau… Rožiniai akiniai ant nosies ir pirmyn… Klimpsti. Pats tą suvokdamas, nesipriešini. Nesipriešini, nes patinka. „Drugeliai pilve“, mintys, atrodo, neįtikėtini planai ateičiai… Stop!
Trumpam ir vėl grįžti į realybę, mąstai blaiviu protu: „Koks blaivus protas, po velnių? Taigi, pažiūrėk, kokia ji nereali...“.
Niekam ne paslaptis, kad po kurio laiko „nutinka“ ir ta „pirmoji naktis“. Ir čia jau viskas. Taškas.
Grįžtant prie anksčiau minėtų „senobinių pažiūrų“ – turiu tokią (gal iš šalies žiūrint, ir nesveiką bei nebūdingą šiuolaikiniam vyrui) nuostatą – „pirmoji naktis“ tik po „drugelių“, tik po to, kai pats sau ištari: „taip, tai ji“.
Daugelis draugų dėl to dažnai manęs tiesiog nesupranta ir nuolat kartoja: „Bet gi juk tu „bachūras“, kokios meilės? Kokie jausmai? Esi tu, yra panelė, padarei „reikalą“, abu laimingi, abu apsipatenkinę, abu gavot, ko norėję, einat savais keliais“. O aš taip negaliu.
„Pirmoji naktis“ man visada buvo tas atsparos taškas, kai kelio atgal nebėra, kai įsipareigojai.
Apie savo „pirmąją“ daug nepasakosiu, buvom ganėtinai jauni, nekandę gyvenimo. Gyvenom šalia, bendri draugai, bendri pažįstami, įklimpom abu. Buvo gera, bet po penkerių metų atėjo momentas, kai pradėjau suprasti, jog jai reikia daug daugiau, kad ji nori gyventi gražų gyvenimą, kurio, deja, jai suteikti negalėjau.
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Išvykstu, nes čia būti man per sunku“
Šiuo metu ji turi vaikiną, gyvena neblogai, bent jau iš profilio „Facebook“ tinkle ji atrodo laiminga.
Gal tai buvo mano klaida, gal turėjau labiau stengtis, suprasti, kad viskas ateity, bet žingsnį padariau. Nuo to momento pasižadėjau nesigręžioti į praeitį ir dėl nieko nesigailėti (tai iki šiol sekasi puikiai). Šiuo metu ji turi vaikiną, gyvena neblogai, bent jau iš profilio „Facebook“ tinkle ji atrodo laiminga. Kartais susimatome, bet tapome svetimais. Džiaugiuosi dėl jos.
Na, o antroji buvo išskirtinė. Susitikome netyčia. Su draugu buvome mieste, sutikom jas. Draugui patiko jos draugė, man – ji. Daug vilčių nedėjau, ji išvaizdi, protinga, turinti savo būstą, o kas aš? Paprastas „bachūriukas“, užaugęs „barakuose“.
Po antro ar net trečio pasimatymo pradėjau pastebėti, kad ji į mane žiūri „kitaip“. Susirašinėjom, susitikom, šįkart jau dviese. Atskrido Amūras, pataikė. Lyg ir į abu.
