Kilmė/paskirtis
„Iš Anglijos, Jorkšyro grafystės kilę šunys – mažiausi terjerų grupės atstovai. Išveisti maždaug XIX a. pabaigoje Jorkšyro terjerai šuniukai pirmiausiai dirbo pas angliakasius ir siuvėjus kaip žiurkių naikintojai. Išvaizdus, mažas šuniukas po truputį persikėlė į turtingų žmonių namus ir tapo draugu, kompanjonu. Persikėlus į salonus jų darbas buvo saugoti moteriškas rankines.
Nors ir mažas, jorkšyras yra ne dekoratyvinis šuo, o terjeras – paskirties šuo su didele savikaina. Kinologijoje jie netgi nepriskiriami dekoratyvinių šunų grupei.
Nors šunys jau seniai nenaudojami pagal paskirtį, jie iki šiol išlaikė instinktus ir yra labai budrūs. Lauke seka visus šnaresius, įtartinus garsus. Namuose sucypia žaisliukas, jie iš karto pastato ausis, pačiupę žaislą ima jį kratyti, „užmušinėti“. Jorkšyrų netgi dantys didesni nei kitų dekoratyvinių šunų. Tais dantimis jie dirba, jie ne dėl grožio.
Jorkšyro terjeras yra šuo, jis turi instinktus ir turi gyventi šunišką gyvenimą. Prieš kokius 15 metų žmonės iš manęs įsigijo mažą kalytę. Nupirko jai suknelę už kokius 200 litų, aprengė, o šuo išėjo į kiemą ir išsivoliojo išmatose. Šeimininkė skambino juokdamasi: na, taip, jūs gi ir sakėt, kad tai šuo. Kai žmonės ima taip elgtis, man atrodo, kad jiems šuo nepatinka toks, koks yra, ir jie bando jį padaryti gražesnį.
Tai ant rankų sėdinti Barbytė su suknele, kuri kratosi pamačiusi žmogų, arba Armanis, kuris puola šunis, vaikus ir kandžiojasi, – maždaug taip visi įsivaizduoja Jorkšyro terjerus. Kai žmonės atvažiuoja pas mane pabendrauti su šunimis, stebisi, kad mano šunys neloja, nekanda.
Paprastai šuniuko ieškantys žmonės net nesidomi šios veislės prigimtimi. Pradedi jiems pasakoti apie veislę, o jie sako: ai, tai mes internete paskaitysim. Toks požiūris į šiuos šunis. Visi nori kuo mažesnio, kuo trumpesnio snukučio, nors pagal standartą tai trūkumas. Tai, ko paprastai nori pirkėjas ir kas turi būti pagal standartus, labai skiriasi.
Šių šunų intelektas gana aukštas, o žmonės galvoja, kad jie tik mažiukai pūkuotukai – barbytės ar armaniai.
Atsidarai skelbimų portalą, o ten tik 1–2 procentai šunų su dokumentais. Kilmės dokumentas – ne kokybės sertifikatas, bet jis nurodo šuns kilmę, kad tai tikri Jorkšyro terjerai ir nieko nebuvo primaišyta. Dažniausiai rašomos trys generacijos, bet galima atsekti ir iki 10–12 kartos. Su bedokumenčiais negali nieko garantuoti.
Dabar Jorkšyro terjerų veislė patiria nuosmukį. Pavyzdžiui, Vilniuje, šiuo metu nėra nė vienos šuniukų vados su kilmės dokumentais.“
Charakteris
„Pirmas dalykas – tai terjeras. Terjerų darbo būdas – medžioklėje patiems priimti sprendimą. Jorkšyras taip pat gali priimti sprendimą pats: sugalvojo, kad jam reikia ant stalo, jis ims ir užlips, nežiūrėdamas jokių kliūčių. Koks Maltos bišonas atsiklaus šeimininko, ar galima tą ir tą daryti, o štai jorkšyras nueis, padarys ir tada pasakys maždaug: aš ten buvau ir tą padariau. Jų tokia mąstymo savybė.
Šių šunų intelektas gana aukštas, o žmonės galvoja, kad jie tik mažiukai pūkuotukai – barbytės ar armaniai. Mano, kad tas šuo nelabai protingas, o jis atsisėda šeimininkui ant sprando ir suka jį kaip nori.
Dažnai būna, kad šuniukas išvažiuoja į namus naujus, praeina keletas savaičių, jis adaptuojasi, ir prasideda visokie dalykai. Pavyzdžiui, atsisako ėsti sausą maistą. Tada šeimininkas nuperka konservų. Po kiek laiko jis atsisako ir to, nuperka dar kažką. Taip pereinama nuo konservų prie mėsos, nuo mėsos prie ryžių virimo… Žinau istoriją, kai šeimininkė jorkšyro buvo išdresuota taip, kad vaikščiojo į turgų šuniui pirkti jaučio liežuvio.
Jie labai gudrūs ir nuolat sugalvoja kažką naujo. Tarkime, vienam iš mano šunų dabar penkeri metai. Iki šiol viskas buvo gerai, dabar jis sugalvojo perlipti per tvorą ir eiti pas kaimynus žiūrėti avių. Teko kelti tvorą, kad neišeitų.
Terjerai užsispyrę, jiems normalu kažką išprovokuoti, jie nuolat bando ribas bendraudami tiek su žmonėmis, tiek su kitais šunimis.
Mažas šuo yra stipriai koncentruotas didelis šuo, o žmonės atsipalaiduoja ir galvoja, kad mažiukas nieko nedarys. Terjerai užsispyrę, jiems normalu kažką išprovokuoti, jie nuolat bando ribas bendraudami tiek su žmonėmis, tiek su kitais šunimis. Jie nuolat tikrina: jei šeimininkas pasiduoda, gerai, dar truputį eina į priekį, ir dar, kol galų gale išsireikalauja labai daug. Žinant šitą jų terjerišką ypatybę, galima tiesiog neleisti taip elgtis.
Jorkšyrai nesuvokia savo dydžio. Jie gali nueiti prie didelio šuns ir jam kažką provokuojančio pasakyti. Tas šuo sustresuoja, ir jorkas išdidus nueina. Bet būna ir taip, kad didesnis šuo duoda atgal, dėl to yra daug sukandžiotų šuniukų.
Jei žmogus įsigijo Jorkšyro terjerą, jis turi žinoti veislės ypatumus ir ko galima tikėtis. Visa kita: darbas ir auklėjimas.“
Dresūra. Ypatingos savybės
„Jie puikiai pasiduoda dresūrai, bet yra pakankamai gudrūs apsimesti kvaileliais, parodyti, kad nesupranta, ko iš jų nori. Bet jei parodai, kad matai jų gudravimą, be agresijos, prievartos išreikalauji, kad padarytų tą ir tą, jie puikiai pasiduoda.
Tai protingas, gudrus šuo, kurį būtina auklėti. Į dresūros užsiėmimus su juo reikia eiti 110 procentų. Kartais dresūrą žmonės įsivaizduoja taip: nueini į pamoką, valandą padirbi ir iki kito karto nieko nedarai. Auklėjimas turi būti nuolatinis, nuoseklus.
Tokiam mažam šuniui iškrauti užtenka ir namuose pamėtyti kamuoliuką. Pagal standartą Jorkšyro terjeras gali būti iki 3,2 kg. Priklausomai nuo sudėjimo, jiems reikalingas skirtingas krūvis, o charakteris lemia, kiek šuniukui reiks dėmesio.
Šito šuns užteka visai šeimai. Jis gali dalyvauti ir ten, ir ten. Tiesa, tai labai labai jautrūs gyvūnai. Jei jie jaučia, kad žmogui nepatinka, tai ir neis prie jo. Būna atvejų, kai šeimoje, pavyzdžiui, vyras vieną kartą per savaitę šuniukui pakaso paausį, ir jam to pakanka. Maždaug: gaujos vadas atkreipė į mane dėmesį. Dažnai būna, kad šunys svaigsta dėl vyro, kuris jiems skiria nedaug dėmesio, o moteris, kuri maitina, vedžioja, maudo, jiems yra tik aptarnaujantis personalas.“
Priežiūra
„Šių šunų kailis neturi poplaukio, jų vidaus organai arti žemės, todėl juos būtina saugoti nuo šalčio. Labai liūdna matyti, kai tokiu oru eina šviežiai nuskustas šuo be jokio rūbelio.
Jorkšyrų kailį reikia pastoviai prižiūrėti. Jų plaukai auga gana sparčiai, todėl pageidautina kartą per mėnesį atlikti kosmetinį kirpimą, o skusti galima ir rečiau. Parodinių šunų plaukai ilgi, bet kitiems sportinis kirpimas kur kas patogesnis ir praktiškesnis. Jei šuniukas nevaikšto į parodas, užtenka jį išmaudyti kartą per mėnesį.
Tai, kad poplaukio neturintys Jorkšyro terjerai žmonėms nesukelia alergijos, man atrodo mitas. Alergiją gali sukelti skirtingos priežastys: seilės, šlapimas alergija. Pažįstu alergiškų žmonių, kuriems jorkšyras tinka ir kuriems netinka. Vėlgi, kai rašoma, kad šuo tinka alergiškiems žmonėms, omenyje turimas šuo su puikia kailio struktūra. O kailio variantų – masė. Jei žmogus nori pasitikrinti, turėtų važiuoti į pabendrauti su tais šunimis, gal ir papildomus tyrimus pasidaryti.“
Sveikata
Kaip ir visiems mažų veislių šunims, jorkšyrams būtina valyti dantis, nes labai greitai susidaro apnašos, šuo anksti gali netekti dantų.
„Jorkšyras pakankamai judrus ir stiprus šuo. Jis gali atlaikyti gana didelį fizinį krūvį, kelių kilometrų pasivaikščiojimas jam nesukelia jokių problemų. Prieš 10–15 metų Europoje tai buvo mažai sveikatos sutrikimų, genetinių ligų turinti veislė. Kuomet veisimas pasidarė masinis ir sunkiai kontroliuojamas, padaugėjo tokių genetinių ligų, kaip kelio girnelių išnirimai, šlaunikaulio galvutės nekrozė, trachėjos kolapsas. Anksčiau šios ligos buvo minimos tik specializuotoje veterinarinėje literatūroje, dabar tai – kasdienybė.
Aš darau didelę atranką, nebūna didelių problemų, bet jei man reikės kergti su šuniu „iš šono“, aš galiu pirmoje kartoje su šiomis ligomis susidurti. Visos šios ligos šuniukams pasireiškia vėliau, maždaug po metų, taigi reikia ilgai laukti, kad pamatytum sutrikimą.
Kaip ir visiems mažų veislių šunims, jorkšyrams būtina valyti dantis, nes labai greitai susidaro apnašos, šuo anksti gali netekti dantų.
Džiaugiuosi, kad mano šunys sveiki kaip ridikai, dažniausiai pas gydytojus važiuojame tik skiepytis. Vasarą viena mano kalytė išėjo iš šio pasaulio sulaukusi 18 metų. Dabar vyriausia liko jos dukra, jai 15,5 metų. Šie šunys ilgaamžiai, bet esu pastebėjusi, kad jie labai staigiai susensta. Iki kokių 13 metų jie jaučiasi normaliai, tuomet staigiai sulėtėja medžiagų apykaita, pablogėja klausa, regėjimas.“
Gyvenimo sąlygos
„Jie puikiai prisitaiko prie aplinkos. Žinoma, šuniui daug patogiau turėti savo pievutę, saugią aplinką, kur nevaikšto svetimi gyvūnai, bet jam pakanka erdvės ir bute.“
Kam labiausiai tinka/netinka
„Jorkšyro terjerai labai tinka aktyviems, sportuojantiems, išvykas mėgstantiems žmonėms. Jei tai bus reikalinga šeimininkui, jie prisitaikys prie jo gyvenimo ritmo. Bet jie taip pat gali tapti geru kompanjonu ir vyresnio amžiaus žmonėms. Tačiau reikia įvertinti tą dalyką, kad šuo gyvena pakankamai ilgai, ir pagalvoti, ar sugebėsi visuomet juo pasirūpinti, prižiūrėti, mokėti už gydymą, ar šuo neliks likimo valiai, kai neteks šeimininko.
Kartais žmonės galvoja, jog nusipirks šunį ir jis pats užaugs. Normaliam šuns gyvenimui reikalinga socializacija, reikia laiko su juo užsiimti.
Kartais žmonės skambina ir sako, kad nori šuns vaikams. Su tokiais bendraujame, paprašau atvažiuoti su vaiku apsižiūrėti. Būna atvejų, kai atsisakau parduoti šuniuką, būna, kad šuo puikiausiai gyvena šeimoje. Viskas priklauso nuo suaugusių žmonių. Jei turi vaikų ir šunį, natūralu, kad tu, kaip suaugęs žmogus, atsakai už visų gerovę.
Šunį pirmiausia reikia rinktis pagal charakterį, todėl žmogui stengiuosi parinkti tokį šuniuką, kad jie abu derėtų.
Būna tėvų, kurie absoliučiai nekontroliuoja vaikų, jiems labai daug leidžia. Tokiems sakau vienareikšmišką “ne„, nes gali kilti konfliktas. O jei kyla konfliktas tarp vaiko ir šuns, visuomet kenčia šuo, nepaisant to, kad viskas įvyko dėl vaiko ar šeimininkų kaltės. Žmonės nenori prisiimti atsakomybės už tai, ką padarė. Nesidomi, neklausia profesionalų, ima ir užaugina maniaką, kuris visur šlapinasi, kandžiojasi, o tada išmeta lauk.
Šunį pirmiausia reikia rinktis pagal charakterį, todėl žmogui stengiuosi parinkti tokį šuniuką, kad jie abu derėtų. Aktyviems šuniukams reikalingas patyręs šeimininkas. Nors tiktai būna žmonių, kurie įsigyja pirmą šunį, bet stengiasi ir domisi.
Taip susiklostė, kad pastaruoju metu didžioji dalis mano šuniukų išvažiuoja pas gydytojus. Jorkšyrai pakankamai intelektuali veislė, todėl jiems reikia protingo žmogaus. Šeimininkas turi būti gudresnis ir protingesnis už juos.
Jei žmogus pasidomėjęs veisle, žino, ko iš jos tikėtis, ir jam nebus stebuklas, kai šuo iškrės kokį nors pokštą ar pasielgs netikėtai, jorkšyrai – puikūs šunys.“
