„Tai neramina. Mūsų balansas negali būti pliusinis, nes tai, ką uždirbame, investuojame į naujai atėjusius žmones. Dirbdami niekada negalvojome apie tai, kad mūsų reitingas būtų fainas. O dabar tau pasako: esi nenaudingas“, – valstybės požiūriu stebėjosi I.Vedeikienė.
„Mokslo kavinė“ – tai parduotuvė, kavinė, biuras ir gamybinė erdvė Kaune, kur pristatomi inovatyvūs produktai bei paslaugos, eksperimentiniai gaminiai. Be viso to, čia ir jaunųjų verslininkų susitikimo vieta, taip pat – mokinių, besidominčių verslu.
Pagrindinis „Mokslo kavinės“ tikslas – sudaryti sąlygas vieno langelio principu viešinti žemės ūkio sektoriaus mokslininkų, studentų, moksleivių kuriamus inovatyvius produktus ir paslaugas, o veiklą kavinė vykdo keliomis kryptimis – sudaro sąlygas pasigaminti eksperimentinius gaminius, skatina inovatyvų lietuvišką verslą, aktyviems žmonėms siūlo rinkai pristatyti savo produktus ar paslaugas laikotarpiu, kai verslas smulkus ir mažai žinomas.
– Esate nedidelis, nestandartinis verslas. Kaip jūsų veiklą paveikė karantinas?
– Kadangi esame nestandartinė įmonė, o veikiame kaip platforma jaunam verslui, situacija yra labai sudėtinga. Esame atsakingi ne tik už save, bet ir už greta esančius.
Mūsų įmonė veikia kaip mažas verslo inkubatorius, kuriame savo veiklą pradeda tie, kas neturi galimybių savo idėjas įgyvendinti savarankiškai. Mūsų ceche jie gaminasi savo produktų prototipus, eksperimentuoja. Kadangi kuriame inovacijas, tai joms ir išlaidos yra didesnės nei standartiniams produktams. Ypač didelės išlaidos tokių produktų įvedimui į rinką, aukštesnės pačių produktų kainos.
Blogėjančią situaciją mes pastebėjome dar neprasidėjus karantinui, kadangi jau prasidėjus problemoms Kinijoje, sumažėjo pirkėjų srautas. Greičiausiai dėl to, kad jie pradėjo pirkti kasdienio naudojimo prekes.
Situacija yra labai sudėtinga. Esame atsakingi ne tik už save, bet ir už greta esančius.
Pradėjome sekti situaciją ir planuoti veiklą. Pernai daug dėmesio skyrėme gamybinės erdvės modernizavimui, kad joje galėtų savo inovacijas vystyti jaunieji mūsų dalyviai.
Šiais metais labai tikėjomės stipriai startuoti su gamyba ir labai aktyviai kūrėme naujus produktus. Deja, mes planavom, o aplinka iš mūsų juokėsi. Šiandien yra situacija, kai galėtumėm gaminti, turime, ką parduoti, bet negalime dirbti, uždirbti, nusamdyti rinkodaros specialisto ir panašiai.
Kadangi dirbame su maisto produktais ir gamyboje nenaudojame jokių cheminių priedų, paskelbus karantiną ir mūsų įmonei patekus tarp tų, kurių veikla sustojo, situacija tapo kritinė: dalis maisto produktų sugedo, o pagamintiems produktams pasibaigė galiojimo terminai, ir juos teko išdalinti arba utilizuoti.
Dar iki karantino suspėjome atskirti veiklas ir dalį jų perduoti kolegei, kuri inkubuojasi mūsų gamybinėje erdvėje. Tikėjome, kad šis sprendimas padės tinkamai paskirstyti jėgas ir toliau judėti į priekį.
Reikėjo skubiai ieškoti sprendimų, ką daryti toliau, kaip reorganizuoti savo veiklą, kad nereikėtų atleidinėti darbuotojų ir nesužlugdyti projektų, kurie vyksta greta.
– Apie kokius projektus kalbate?
– Vienas jų – subnuomos pagrindu mūsų ceche veikia ir dar vienas besiinkubuojantis verslas. Bankrutavus mums, šis verslas ne tik bankrutuotų, bet dar turėtų grąžinti Užimtumo tarnybos paramą. Jaunai verslininkei, kuri atėjo pas mus tiesiog neturėdama darbo, padėjome patekti paraišką Užimtumo tarnybai, jai skirta parama darbo vietos įsteigimui. Ji įsigijo įrangą ir pradėjo dirbti.
Dalį darbuotojų išleidome į prastovą, reorganizavome savo veiklą ir tęsiame eksperimentus uždaroje erdvėje, o visa tai finansuojame privačiomis paskolomis, nes pajamų beveik negauname.
– Nuo karantino pradžios praėjo jau šešios savaitės. Ar esate sulaukę kokios nors paramos?
– Taip, praėjo daugiau nei mėnuo, o paramos iš valdžios kol kas jokios negavome. Darbuotojams atlyginimus sumokėjome skolintais pinigais, kadangi mūsų veikla kol kas pelno neneša, tik įsibėgėja, turime paskolų. Taigi, kompensacijos už prastovą vis dar laukiame.
– Kaip vertinate pristatytą kompensavimo mechanizmą verslui?
– Tada, kai jis buvo pristatytas, viskas dar atrodė pakankamai optimistiškai. Atrodė, jog verslą sustabdė valstybė ir, jeigu įmonė nėra bausta už nusižengimus, neatleido darbuotojų ir lig šiol pavyzdingai vykdo įsipareigojimus, tai valstybė ir turi verslui padėti pagal žadėtą tvarką. Tai yra, skirti paskolą atsižvelgiant į praėjusių metų apyvartą ( iki 25 proc.). Ir tiek.
Deja, šiuo metu pasigirsta vis daugiau informacijos, kad vertinama bus ne tik pagal šiuos rodiklius, bet ir pagal kiekvienos kredito institucijos, kuri skirstys šias paskolas (ne dovanas ar pajamas) suvokimo laipsnį, kad bus įvedama ir daugiau kriterijų: kredito reitingas, praėjusių metų balansiniai duomenys ir panašūs dalykai.
Bet ką tai bendro turi su tuo, kad įmonės veiklą sustabdė valstybė ir tai padarė neatsižvelgdama į mūsų turimus įsipareigojimus, planus ar norus?
– Kai buvo pranešta, kad valstybė skirs paramą verslui, per kiek laiko tikėjotės jos sulaukti?
– Kadangi karantinas prasidėjo mėnesio viduryje, tai bent jau paramos darbo užmokesčiui tikėjomės iki mėnesio pabaigos, o veiklai – per mėnesį nuo karantino paskelbimo. Juk kitus įsipareigojimus reikia dengti neatsižvelgiant į jokius karantinus: turimų paskolų palūkanas, nes jas ne visi paskolų teikėjai atideda arba tai daro už papildomą mokestį ir tik labai trumpam laikui.
Kadangi karantinas prasidėjo mėnesio viduryje, tai bent jau paramos darbo užmokesčiui tikėjomės iki mėnesio pabaigos.
Derėjomės su patalpų savininkais, bet pavyko susitarti tik tiek, kad nuomą sumažins tuo atveju, jeigu laiku mokėsime visas įmokas. Deja, bet to nepavyks padaryti – paramos vis dar negavome, o visoms išlaidoms skolintis iš privačių asmenų mums jau tampa nepakeliama našta.
Dar yra komunaliniai patarnavimai, kurių nesumokėjus mus tiesiog iškraustys arba priskaičiuos delspinigius.
– Kokių apskritai sprendimų tikėjotės ir valstybės kalbant apie verslą?
– Iš valstybės tikėjomės tikrai ne mėnesiais trunkančių pažadų, o paramos tą pačią dieną, kai priimami veiklą stabdantys sprendimai, kaip tai buvo daroma kai kuriose kitose valstybėse. Blogiausiu atveju – paskolos, kurią reikės grąžinti per protingą terminą, nuo dvejų iki penkerių metų. Nes tam, kad grąžintum, visų pirma dar reikia grįžti į veiklas ir uždirbti realius pinigus.
– Kiek įmonėje dirba žmonių?
– Mūsų įmonėje šiuo metu dirba keturi žmonės, bet, kaip minėjau, mes dar turime ir įsipareigojimų prieš kitas inkubuojamas įmones ir asmenis.
Tikėdamiesi, kad valstybė mūsų neapgaus ir parems, nusprendėme neatleisti darbuotojų, keisti pardavimų kanalus – vykdyti išvežiojamąją prekybą, edukacinius renginius, perkelti dalį pardavimų į internetinę erdvę. Nors, kai yra eksperimentinė gamyba, tai labai sudėtinga. Maistas yra toks dalykas – jis ragaujamas, apie jį kalbamasi, o tik po to perkama.
– Kaip prognozuojate sugrįžimą į „normalų gyvenimą“, per kiek laiko sugrįš pirkėjai?
– Geriausiu atveju pernykščio lygio tikimės po pusės metų, bet tai labai priklausys nuo to, kaip efektyviai bus paremtas smulkusis verslas. Kitu atveju, tiek mums, tiek visiems, panašiems į mus, vienintelis kelias – bankrotas su didžiuliais finansiniais įsipareigojimais, kadangi smulkieji verslininkai dažniausiai naudojasi brangiais finansiniais instrumentais. Bankai jų tiesiog nekredituoja dėl užstato neturėjimo arba žemos kredito istorijos.
Belieka tikėtis, kad valdžia galų gale baigs didinti biurokratinius reikalavimus ir skirs taip reikalingas paskolas.
