1. Metalai
Juvelyriniai dirbiniai dažniausiai gaminami iš aukso, sidabro ir platinos grupės metalų. Visi šie metalai vadinami tauriaisiais (tokie yra atsparūs oksidacijai drėgname ore ir korozijai) ir brangiaisiais, yra gana reti. Dažniausiai juvelyriniai dirbiniai gaminami, aišku, iš aukso ir sidabro. Platinos grupės metalai (rutenis, rodis, paladis, osmis, iridis) naudojami brangiųjų lydinių gamybai (jų padengimui), siekiant pagerinti tauriųjų metalų kokybę (auksui ar sidabrui jie suteikia kietumo, blizgesio, patvarumo).
Kiekvienas iš tauriųjų metalų papuošalas yra su praba – specialiu metale įspaustu ženklu, nurodančiu santykinį tauriojo metalo kiekį lydinyje. Jei praba neįspausta, vadinasi, dirbinys yra klastotė arba pagamintas individualioje dirbtuvėje, kurioje papuošalą turėjote ir įsigyti.
 |
| Fotolia nuotr./Auksinis laikrodis |
Auksas. Auksas gali būti 999, 958, 750, 585, 500, 375 prabos. Visų populiariausia praba – 585, manoma, būtent jos kainos ir kokybės santykis yra optimalus.
Aukso būna kelių atspalvių (jo suteikia metalai, esantys lydinyje: varis, paladis, platina, rodis, kadmis, sidabras ir t. t.). Taigi be klasikinės ryškiai geltonos spalvos, papuošalai būna pagaminti ir iš raudonojo, rausvojo, baltojo, net žaliojo, žydrojo ar juodojo aukso.
Įprasto aukso papuošalų paviršius gana minkštas, todėl lengvai braižosi – kuo aukštesnės prabos auksas, tuo labiau reikia saugoti papuošalą. Kietesnis yra baltasis auksas – papuošalai, pagaminti iš jo, yra ilgaamžiškesni, ne taip braižosi. Kai kas kaip trūkumą įvardija ne itin gražų atspalvį, matiškumą. Tačiau tai jau skonio reikalas. Be to, tai lengva ir pakeisti. Tereikia baltojo aukso papuošalą padengti rodžio sluoksniu, ir šis suteiks šalto spindesio, be to, gaminį padarys dar atsparesnį įbrėžimams ir kitiems aplinkos veiksniams. Tiesa, rodžio sluoksnis po kurio laiko nusitrina, bet jį juvelyrai gali atnaujinti.
 |
| Fotolia nuotr./Platinos žiedas |
Platina. Lengvai kalamas (lengvai pasiduodantis formavimui) metalas, tačiau sykiu ir nepaprastai stiprus. Todėl iš platinos gaminami papuošalų apvadai, apsodai – dėl patikimumo ir ilgaamžiškumo. Platina – sidabriškai balta. Nesioksiduoja, nereaguoja su rūgštimis. Tiesa, platiną, kaip ir auksą, tirpdo karališkasis vanduo (koncentruotų azoto rūgšties ir druskos rūgšties mišinys). Platina – labai švarus metalas, todėl tinka žmonėms, linkusiems į alergijas. Gamtoje platinos randama tik su negausiomis kitų metalų (paladžio, rodžio, iridžio, osmio, rutenio) priemaišomis. Platinos prabos: 960 (populiariausia), 900, 850.
 |
| Fotolia nuotr./Sidabriniai žiedai |
Sidabras. Tai baltos spalvos metalas, itin gerai atspindintis šviesą. Sidabras – lankstus, minkštas (tik šiek tiek kietesnis už auksą), gerai poliruojamas, sukamas, pjaunamas. Iš jo galima suformuoti plonytę giją. Sidabras juvelyrikoje naudojamas vienas, kartu su auksu, jo būna juodos spalvos (specialiai oksiduoto). Į sidabrinius gaminius statomi įvairūs pusbrangiai ir brangieji akmenys, mineralai, dramblio kaulas. Sidabro prabos – 950, 900, 800, 720. Labiausiai pasaulyje paplitęs 925 (92,5% sidabro ir 7,5% vario) prabos sidabro lydinys.
2. Akmenys
Didžioji dalis juvelyrinių dirbinių puošiami akmenimis. Brangiaisiais (deimantais, smaragdais, safyrais ir t. t.), pusbrangiais (nefritais, agatais, oniksais ir t. t.), organiniais (perlais, koralais, gintarais). Akmenis žmonės renkasi pagal savo būdą, gyvenimo stilių, jauseną ir panašius dalykus. Žinoma, ir pagal kišenę...
 |
| Fotolia nuotr. / Žiedas su briliantu |
Briliantas. Tai brangakmenių karalius. Kai rinksiesi šį akmenį, atkreipk dėmesį į briaunų skaičių – kuo jų daugiau, tuo smarkiau žaižaruoja. Vertinti brilianto spindesį reikėtų dienos šviesoje. Beje, briliantais priimta laikyti deimantus, kurie turi daugiau kaip 57 briaunas. Briliantų būna spalvotų: baltų, geltonų, rausvų, žydrų, žalių, rudų ir net juodų. Patys brangiausi briliantai yra arba ryškių spalvų, arba bespalviai. Patys brangiausi ir rečiausi briliantai – rausvi: 1 karatas kainuoja 1 mln. dolerių. Dar vienas svarbus kriterijus, kai renkiesi briliantą – jo skaidrumas. Jei netobulumas ir gamtinės priemaišos matomos plika akimis, tokio brilianto kaina bus palyginti nedidelė. Ir atvirkščiai, jei pažvelgus į dešimt kartų padidintą akmenį trūkumų nesimato – briliantą galima laikyti tobulu, toks bus itin brangus. Beje, karatais matuojamas brilianto svoris: 1 karatas lygus 200 miligramų.
 |
| Fotolia nuotr. / Žiedas su smaragdu |
Smaragdas. Tai žalios spalvos brangakmenis, turintis arba gelsvą, arba melsvą atspalvį. Pastarieji vertinami labiausiai ir yra brangiausi. Kai renkiesi smaragdą, atkreipk dėmesį į jo spalvą. Ji turi būti ryški ir švari.
 |
| Fotolia nuotr. / Vėrinys su rubinais |
Rubinas. Jo yra įvairių raudonų atspalvių. Pačiais tikriausiais rubinais laikomi ryškiai raudoni – šie brangiausi. Šis akmuo, kaip ir briliantas, labai kietas. Patys populiariausi – 2 karatų rubinai. Yra ir 5 karatų rubinų, bet jie reti ir netgi brangesni nei briliantai. Kur kas pigesni matiniai ir pusiau matiniai rubinai.
 |
| Fotolia nuotr. / Žiedas su safyru |
Safyras. Dažniausiai mėlynos spalvos brangakmenis, bet būna ir kitokių spalvų. Tik ne raudonų atspalvių. „Raudonais safyrais“ kartais vadinami rubinai, kadangi šie akmenys tos pačios kilmės (ir vieni, ir kiti – korundo atmainos). Juvelyrai dažniausiai naudoja dviejų karatų safyrus, kiek rečiau – penkių ir dešimties.
 |
| Fotolia nuotr./Turkio apyrankė |
Pusbrangiai akmenys. Labai populiarūs papuošalai su pusbrangiais akmenimis – turkiais, jaspiais, citrinais, oniksais, opalais, kvarcais ir kt. Dirbiniai su šiais akmenimis pigesni nei su brangakmeniais, bet ir tarp jų gali rasti tikrų tikriausių meno šedevrų. Beje, reiktų turėti galvoje, kad tarp šių akmenų pasitaiko labai daug padirbinių. Ypač atsargiai reiktų rinktis turkį bei citriną.
 |
| Fotolia nuotr. / Gintariniai auskarai |
Organiniai akmenys. Organinės kilmės pusbrangiai mineralai – perlai, gintarai, koralai ir kt. – yra kur kas pigesni nei brangakmeniai, tačiau tikro meistro rankose virsta išties vertingais papuošalais.
3. Akmens tvirtinimas
Perkant papuošalą labai svarbu, kad laikui bėgant iš jo neiškristų akmuo (ar akmenys). Tai yra, reikia atkreipti dėmesį į akmenų pritvirtinimą.
Juvelyrai žino ne vieną akmenų tvirtinimo būdą. Tvirtinimas puodelio formos metaliniame apsode – pats patikimiausias. Minusas – akmenį pasiekia mažokai šviesos ir jis ne taip žaižaruoja. Todėl briliantams labiau tinka kitas tvirtinimo būdas, kartais vadinamas spyruokliniu: vienoje vietoje žiedas perpjaunamas ir į tą tarpą įspraudžiamas akmuo. Tada į jį šviesa patenka ir iš viršaus, ir iš šonų. Kadangi metalas akmenį tvirtai (ir tampriai tarsi suspausta spyruoklė) spaudžia, šis būdas netinka minkštesniems akmenims.
Ir vis dėlto visų populiariausias būdas – apsodas, akmenį prilaikantis metalinėmis kojelėmis (paprastai keturiomis arba šešiomis). Šiuo atveju akmenį pasiekia daugiausia šviesos, tik svarbu, kad kojelės būtų tvirtos.
Daug mažų brangakmenių, išdėliotų ne viena, o keliomis eilėmis, dažniausiai tvirtinami pave būdu. Metalo paviršiuje pasirinktame plote išgręžiama mažų skylučių, į jas smailiaisiais galais įstatoma akmenėlių (taip, kad beveik nesiliestų), o tarpai užliejami metalo lydiniu. Iš toli akmenukai gali atrodyti tarsi vienas didelis brangakmenis. Tačiau dažniau toks žibantis plotas naudojamas kaip fonas vienam didesniam brangakmeniui (paprastai akmenėlių ir akmens spalvos skiriasi). Jei gerai padaryta, akmenėliai laikosi tvirtai.
Mažų briliantų vienai eilei pritvirtinti populiariausias kanalinis būdas: išgręžiama skylučių eilė, į skylutes įstatomi akmenėliai, kurie viršuje iš abiejų žiedo kraštų užspaudžiami metalo bėgeliais. Minusas – į tarpus tarp briliantų patenka nešvarumų, kuriuos išvalyti galima tik ultragarsu. Pirkdama tokį žiedą turėtum patikrinti, ar akmenys kanale nekliba. Akmenėlius kanale juvelyrai tvirtina metalinėmis plokštelėmis ar metaliniais strypeliais, kurie iš viršaus gali atrodyti kaip metaliniai rutuliukai ar dar kas nors – tai priklauso nuo juvelyro išmonės.
Kai kurie akmenys tiesiog priklijuojami apsode. Aišku, šitaip galima elgtis toli gražu ne su visais akmenimis, tik su perlais, turkiais, nefritais, koralais, t. y. su neskaidriais ir ne brangiaisiais. Akmenėlyje įgręžiama skylutė, į ją įspaudžiama klijų, ir akmenėlis užmaunamas ant apsodo metalinės vinies. Vinį į akmenėlį reikia įsprausti tvirtai. Tai yra patikimiausias neskaidrių akmenų tvirtinimo būdas.
