– Papasakok, kodėl pasirinkai Klaipėdą?
– Kai atėjo pirma mintis, tuo metu gyvenau Vilniuje. Mane visuomet traukė prie jūros ir jūra buvo ta vieta, kur norėjau būti visą laiką, nesvarbu ar žiema, ar ruduo, ar vasara. Jūrai jaučiu ypatingą trauką. Man tai ramybės uostas. Vieta, kur pasikraunu energijos, išsivalau nuo minčių, pailsiu, atsigaunu. Vėjas išpučia galvą (šypsosi).
Atėjo toks laikas, kai supratau, kad mano sprendimų niekas negali paveikti ir esu pakankamai užaugus ir galiu daryti ką noriu! Anksčiau tarsi bėgau pagal kažkieno kito planą. Persikėliau į sostinę, nes juk visi ten važiuoja, be to, nebuvo skirtumo kur gyventi dėl darbų. Atrodė, kad Vilnius turi atnešti daugiau galimybių.
Paskui atkeliavo sąmoningumas. Turėjau išsikraustyti iš buto Vilniuje, tad pradėjau žiūrėti, kur gyventi Klaipėdoje, tiesiog, tik tarp kitko (šypsosi). Kažkurią dieną, kalbant su drauge, ji pasakė: „Laima, nesuprantu tavęs, kodėl dar iki šiol negyveni prie jūros?! Juk tau taip ten patinka“. Nusijuokėm abi, ir tikrai, pagalvojau, juk niekas nelaiko, niekam nepriklausau, dirbu sau. Tad keletą kartų vykau į Klaipėdą tiesiog apžiūrėti gyvenamos vietos ir, radusi, per porą dienų (viskas įvyko tikrai labai greitai), pasirašiau sutartis, pabaigiau projektą (tuo metu dirbau su „Login“ konferencija) ir birželio viduryje jau buvau Klaipėdoje.
– Kuo tave traukė šis miestas?
– Labiausiai Klaipėda traukė dėl jūros, taip pat labai žavi uostamiesčio peizažas su visais kranais, laivais, gamybiniais sandėliais. Kažkodėl man visas vaizdas atrodo labai kompoziciškai gražus. Norisi imti ir piešti. Mintyse dėlioju, kaip atrodytų liejant akvarele ar piešiant su tušu. Manau, kažkada taip ir padarysiu (šypsosi). Kadangi esu baigusi Dailės gimnaziją ir Vilniaus Dailės Akademiją, vis kylą noras paimti pieštuką į rankas. Dar labai patinka, kad rytais girdisi žuvėdrų garsai ir čia daug vėjo! Dievinu vėją, bangas, erdvės pojūtį.
Dar labai patinka, kad rytais girdisi žuvėdrų garsai ir čia daug vėjo! Dievinu vėją, bangas, erdvės pojūtį.
Klaipėda mažesnė, jaukesnė, viskas vietoje. Atrodo, visur gali nueiti pėsčiomis (tai ir dažniausiai darau), kurį laiką automobilis stovėdavo nevažiuojamas savaitėmis – tik vestuvių sezono metu buvo naudojamas intensyviai. Klaipėdoje daug potencialo, dar daug vietų, kurias galima užpildyti ir labai patinka, kad viskas prie vandens. Jeigu norisi ilgesnio pasivaikščiojimo – keliuosi į Kuršių Neriją, Smiltynę, einu miško taku. Puikūs keliai važinėti su dviračiu, ko Vilniuje nedariau tris metus – čia buvo tikra atgaiva. Vasarą/rudenį išvažiuodavau beveik kasdien (jeigu tik nebūdavau išvykus su darbais).
Visuomet išeinu pasivaikščioti vakarais bent valandai po miestą. Labai patinka ramios tylios gatvės, senovinė architektūra (pradėjau domėtis, skaityti apie pastatus, architektūra, jų paskirtis). Klaipėdos žmonės labiau atsipūtę, retai kada skuba (šypsosi). Paradoksalu, bet gyvendama Vilniuje per 4-erius metus nesusipažinau su jokiais naujais žmonėmis (išskyrus verslo klientus ir tiekėjus), o čia atvykus, pačią pirmą savaitę susipažinau!
Klaipėdos žmonės labiau atsipūtę, retai kada skuba.
Patinka, kad viskas yra labai glaustai. Manau, man tai ir buvo artima. Klaipėdoje jaučiuosi patekusi į jaukesnę terpę, nei Vilniuje. Ten žmonės labiau susvetimėję, man buvo visko per daug, jautėsi įtampa ir tikrai norėjau pabėgti nuo kai kurių Vilniaus gyvenimo tendencijų, kurios man atrodė tuščios ir neprasmingos.
Čia Klaipėdoje, gyvenu tikrai taip, kaip man patinka. Jaučiuosi laisvai. Ne visi draugai suprato, kodėl aš persikrausčiau iš sostinės, bet juk kiekvienas vertiname per savo prizmę. Man Klaipėda labai tiko, nors vasaros vestuvių sezonas buvo su šiek tiek didesniais iššūkiais.
– Kaip sekasi iš čia kurti savo verslą?
– Kadangi daugumos vestuvių lokacijas suplanavau dar pernai ir taip išėjo, kad didžioji dalis buvo Vilniuje bei toliausiuose Lietuvos kampeliuose, vasarą buvo įprasta kas penktadienį ar dažniau keltis 4:00 ryto, kartais ir anksčiau, ir važiuoti 3 ar daugiau valandų iki vietos. Tad sezono darbymečiu nuo antradienio/ trečiadienio būdavau Kaune, iki sekmadienio Vilniuje, kelionė atgal, diena Klaipėdoje ir vėl Kaunas, Vilnius. Tokiu ratu ir kilometrais gyvenau keturis mėnesius. Su drauge juokėmės, kai paskambindavo ir sakydavo: „Na tai kelintą rytoj kelsiesi, ar išvis neisi miegot?“ (juokiasi).
Situaciją palengvindavo ir tai, kad visuomet turiu kur apsistoti tiek Vilniuje ar Kaune. Abu miestai labai gerai ištyrinėti. Galiu daryti vestuves bet kuriame didmiestyje, kadangi turiu sukūrusi puikius ryšius su tų miestų paslaugų tiekėjais.
Kas savaitę išvykdavau trims ar keturioms dienom į vestuvių renginius, gyvenau „ant lagamino“, tačiau kad ir kiek pavargusi būdavau ar kiek reikėdavo vairuoti atgal po N valandų „non stop“ darbo, vis tiek pasirinkdavau grįžti į Klaipėdą. Kaskart pamačius jos „bokštus“, tiesiog viduje kažkas nušvisdavo (šypsosi). Pagalvodavau – gera grįžti čia...
Ir jeigu turėdavau bent porą laisvų valandų sekmadieniais, žūtbūt keldavausi į Smiltynę ir praeidavau paplūdimiu, pravėdindavau mintis, pasikraudavau naujai vestuvinei savaitei. Niekas kitas taip nepakrauna jėgų, kaip pabuvimas prie jūros.
Niekas kitas taip nepakrauna jėgų, kaip pabuvimas prie jūros.
– Ar Klaipėdoje jautiesi laimingesnė?
– Gyvenu čia nuo birželio, tad daugiau nei pusę metų. Ir kasdien atsikeliu ir pagalvoju – na esu čia žiauriai laiminga. Išeinu pavaikščioti po Klaipėdos gatves, čia daugiau gamtos, vandens. Nėra skubėjimo. Klaipėda žavinga savo lėtumu. Gal skamba ir idealizuotai, bet pasidaviau tam jausmui ir esu labai laiminga, būdama čia, nei palyginti gyvendama Vilniuje. Gyvenimo kokybė pagerėjo (daugiau vaikštau, daugiau gamtos, važinėjimas dviračiu, miško keliu iki jūros, vanduo ramina). Persikelti prie jūros buvo tikrai geriausias sprendimas ever.
Gyvenu pačiame centre, iki kelto kelios minutės pėsčiomis, šalia gražiausios gatvelės, senamiestis. Viskas, ko reikia – šalia. Vilniuje niekuomet netraukė gyventi centre ar senamiestyje, man ten per daug žmonių, per didelė sangrūda ir koncentracija. Visiškai netraukė ir atrodė svetima ir priešingai čia, Klaipėdoje, norėjau būti centre/senamiestyje, nes man jis tobulo dydžio, kaip tik man!
Gal taip susidėliojo viskas, kad iškart atsikrausčius, susipažinau su vietiniais gyventojais, buvo viskas įdomu. Įdomu dar ir dabar (šypsosi). Kurį laiką nenorėjau niekur važiuoti iš čia, nes man tikrai gera ir nereikia tolimų kelionių, kad pasijusčiau laiminga.
Kurį laiką nenorėjau niekur važiuoti iš čia, nes man tikrai gera ir nereikia tolimų kelionių, kad pasijusčiau laiminga.
Nesakau, kad buvo labai paprasta persikelti. Buvau viena, nebuvo jokio užnugario. Viena sugalvojau, viena viską persivežiau. Buvo padrąsinimas iš mamos ir artimųjų, nors galvojau bus priešingai, nes dabar gyvensiu dar toliau nuo jų. Tačiau mama ir teta labai apsidžiaugė, nekantravo atvažiuoti aplankyti.
Man reikėjo to atsiskyrimo. Man gera pabėgti nuo miesto, nuo žmonių. Kai reikia, turiu bendravimo ir socializacijos, tačiau galiu rinktis, ar eiti prie jūros, ar važiuoti pas draugus į Vilnių. Šiuo metu dažniau laimi jūra (šypsosi).
– Ką pasakytum žmogui, kuris dvejoja dėl gyvenamosios vietos keitimo ir tuo pačiu svajoja apie Klaipėdą?
– Jeigu yra žmonių, kurie dvejoja, sakyčiau imti ir daryti. Niekaip kitaip nesužinosi, ar tinka, ar ne. Aš irgi turėjau abejonių, šiek tiek nerimavau (labiausiai dėl darbų), bet mama drąsino – na ir kas, jeigu nepatiks ar bus blogai, juk galėsi grįžti po pusės metų. Juk nepririš niekas. Žinoma, galvoje neatrodo taip paprasta, nes yra įvairūs įsipareigojimai, kraustymosi ypatumai, finansai ir t.t., bet aš visuomet drąsinu kitus – imti ir daryti, ir daryti tai, ko pats viduje nori. Man atėjo šita mintis būnant 30-ies, gal kitiems ateina 25-ių ar 40-ies, nesvarbu kada, svarbiausiai, kad ateitų.
Jeigu kaimynas ar draugas gyvena Vilniaus centre, važinėja paspirtuku ir valgo kas savaitgalį „brunchus“ – nereiškia, kad ir tavo toks gyvenimas turi būti ir tau tai turi patikti. Reikia atrasti savo pomėgius ir savo aplinką, kurioje jautiesi ramiai, saugiai ir „savo vietoje“. Svarbu išlipti iš to užburto rato – ką kiti pagalvos, kokie atrodome kitiems. Reikia imti ir gyventi sau.
Dar prieš išsikraustant, stebėjau Neringos Rekašiūtės migravimą į Visaginą (na va, galvojau, iš didmiesčio į tokį miestą!) Ji pasakojo ir rodė labai gražius ir pozityvius vaizdus iš to miesto. Atrodo, sunku patikėti, kad ten taip gerai – daug įdomios veiklos, įdomūs žmonės, gamta, jos santykis į tą miestą. Aš taip ja žavėjausi ir ją taip puikiai suprantu.
Iš to, ką ji transliuodavo per savo „Facebook“ ir „Instagram“, puikiai atsispindėjo, kad ji persikraustė ir pateko į savo sferą, atrado savo gyvenimą. Ir man tas buvo labai sava. Kai pradėjau gyventi prie jūros, jaučiausi panašiai. Iš draugų, pažįstamų irgi išgirstu, kad transliuoju labai teigiamą energiją ir laimingą gyvenimą iš Klaipėdos. Tai džiaugiuosi, kad pavyksta taikliai perteikti, nes taip ir yra (šypsosi). Esu susikūrusi „Instagram“ profilį – „Laima Prie Jūros“. Ten dedu Klaipėdos vaizdus, savo gyvenimo prie jūros detales.
Manau, kad kitam nebūtinai turi būti Klaipėda jo miestas, galbūt jis atras save Visagine, Kaune ar mažame kaimelyje tarp miškų. Svarbiausiai, kad viduje jaustum ramybę ir galėtum pasakyti – čia tikrai mano namai ir man čia gera būti. Tad dvejojantiems linkiu – imti ir padaryti!
Ir visuomet yra išeitis ir sprendimas, jeigu viskas nepatiktų ar pasisuktų kitokia linkme. Juk galime keisti savo gyvenimą patys bet kuriame etape. Aš labai džiaugiuosi savo sprendimu ir didžiuojuosi savimi, kad taip ėmiau ir padariau. Man tai buvo svarbus žingsnis. Šiuo metu, manau, gyvenu geriausius metus. Linkėjimai iš Klaipėdos! Kviečiu atvykti, o kam kyla abejonių – susitikime Klaipėdoje, pakalbėsime prie kavos (šypsosi).
