Vis tik šeimininkams, leidžiantiems savo augintiniams karštu oru laisvai teliuškuotis vandenyje ir vėliau drėgniems lakstyti po pievas, vertėtų žinoti, kaip tai daryti teisingai.
Atviruose vandens telkiniuose išsimaudžiusiems ir tinkamai kailio neišdžiuvusiems tankų poplaukį turintiems šunims karštu oru kyla rizika susirgti itin greitai plintančia odos liga – šlapiuoju dermatitu, trumpiau vadinamu tiesiog šlapiuote.
„Šis bakterinis susirgimas dažniausiai pasireiškia šiltuoju metų sezonu – vasarą, ankstyvą rudenį, kai yra šilta ir drėgna. Polinkį į šį susirgimą turi šunys, kurių poplaukis yra tankus. Tai: auksaspalviai retriveriai, labradorai, vokiečių aviganiai, čiau čiau ir kt.“, – tikina veterinarijos gydytoja Ramunė Dvaržeckienė.
Anot specialistės, pastebėti šią ligą ir suteikti pirmąją pagalbą būtina kuo skubiau, mat kitaip ant augintinio kūno atsiradusi maža „šlapiuojanti“ žaizdelė vos per kelias valandas gali staigiai išplisti ir apimti didžiulius odos plotus.
Tačiau vien dėl to bijoti leisti savo augintiniams pasiplaukioti vandenyje, anot veterinarės, tikrai nederėtų. Tereikia įsitikinti, kad vanduo švarus ir savo augintinį po maudynių bent šiek tiek nušluostyti.
Tad kaipgi apsaugoti savo keturkojus nuo šios ligos, kaip suteikti pirmąją pagalbą bei kokie simptomai ją išduoda, kalbamės su veterinarijos gydytoja Ramune Dvaržeckiene.
– Egzema, šlapiuotė, ūmusis šlapiasis dermatitas, šlapiuojanti egzema: daug pavadinimų – viena liga?
– Taip, iš tiesų, šis odos susirgimas turi labai daug pavadinimų, pvz.: ūmus drėgnasis dermatitas, šlapiuojanti egzema, ūmi piodermija, ūmus drėgnasis piotraumatinis dermatitas, arba moist dermatitis, hot spot, pyotraumatic dermatitis ir t. t.
Lietuvoje mes, kolegos, šį odos susirgimą vadiname tiesiog – šlapiuote. Ši liga dažniausiai pasitaiko šunims, katėms ji pasireiškia retai ir tai tik ilgaplaukėms.
– Kokie veiksniai lemia šios ligos atsiradimą?
– Ūmus šlapiasis dermatitas dažniausiai atsiranda augintiniui pažeidus odą, kai šis odą kaso, kramto, braižo nagais. Tai nutinka dėl įvairių priežasčių: odos parazitų, pvz.: blusų, erkių ar niežinių erkučių; įvairių alergijų; paraanalinių liaukų problemų, ausų uždegimų, svetimkūnių odoje, odos reakcijų į dirginančias medžiagas, prastos kailio priežiūros, drėgno kailio ( ypač po maudynių atviruose vandens telkiniuose), artrito, diabeto ir kt. Bet kuri iš šių priežasčių gali sukelti niežulį, norą laižyti ir kasyti tą odos plotą.
Didelį vaidmenį čia vaidina tai, kad šuns poplaukis yra tankus, oda ten dažniausiai yra prastai ventiliuojama, todėl drėgmė ir šiluma skatina patogeninių mikroorganizmų (bakterijų) dauginimąsi.
Susirgimai dažnesni po maudynių atviruose vandens telkiniuose (ypač kūdrose, kanaluose, karjeruose, mariose ir t. t.), ar po grožio procedūrų – kirpimo, šukavimo, trimingavimo, maudymo (kuomet gerai neišdžiovinamas kailis).
– Kokie yra jos simptomai? Kiek svarbu nedelsiant kreiptis į veterinarą?
– Šis susirgimas labai greitai ir ūmiai plinta. Jis gali išplisti net per kelias valandas ir jei greitai nesuteikiama veterinarinė pagalba, gali apimti didžiulius odos plotus. Todėl į artimiausią veterinarijos gydytoją reikia kreiptis tą pačią dieną, o jei nėra galimybių, tada reikia patiems namuose pažeidimo vietoje kuo trumpiau apkirpti plaukus ir tinkamai apdoroti žaizdą, ją praplauti bei apsaugoti nuo pakartotinio traumavimo.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kinologė Živilė Čepulienė apie šunų dresavimą ir laikymą: „Šuniui reikia žmogaus, ne hektaro žemės“
Tipinės žaizdų atsiradimo vietos: snukio šonai, viršugalvis, kaklas, strėnos, krūtinės ir pilvo šonai, šlaunų išorinė pusė, apie išangę, rečiau – priekinės galūnės.
Klinikiniai simptomai
- Pažeisti odos plotai yra dažniausiai apvalios formos, plaukai sulipę, pradžioje tarsi suformuoja „šarvą“, po to toje vietoje plaukai išslenka.
- Oda karšta ir stipriai paraudusi, tai ypač gerai matyti riboje, kur pažeidimo nėra.
- Kaip jau pats šio susirgimo pavadinimas mums sufleruoja, oda yra drėgna, „šlapiuoja“, pažeidimo židinyje susiformuoja gelsva pūlinga plutelė, gali atsirasti nemalonus kvapas. Odos pažeidimo vietoje pasireiškia ūmus niežulys ir skausmas.
Pats susirgimas nėra užkrečiamas. Tačiau pažvelgus į jo priežastis, odos sudirgimą gali lemti ir ektoparazitai, todėl labai svarbi jų kontrolė ir profilaktinės priemonės.
– Kokiu būdu ši liga yra gydoma ir kiek laiko tai užtrunka?
– Visų pirma, reikia rasti pirminę priežastį, kas galėjo sukelti ūmų šlapiuojantį dermatitą. Laiku pastebėjus susirgimą yra užkertamas kelias odos pažeidimui plisti. Todėl į veterinarijos gydytoją reiktų kreiptis tą pačią dieną ir neatidėlioti kitai, kad būtų paskirtas gydymas pagrindinei priežasčiai ir jos pasekmėms pašalinti.
Gydymas
Labai svarbu kuo skubiau pašalinti plaukus (žirklėmis ar plaukų skutimo mašinėle), žaizdą apdoroti antiseptiniais tirpalais ir sausinančiais pabarstais ar purškalais.
Paprastai pažeidimo vietą tenka valyti 2 kartus per parą, antiseptiniais tirpalais ir tepti antibakteriniais/ kortikosteroidiniais tepalais, iki tol, kol žaizda pasidengs sausu, „sveiku“ šašu.
Noriu atkreipti dėmesį, jog vietinio veikimo kortikosteroidai turi būti pakankamai stiprūs, kad poveikis būtų tikrai efektyvus, tačiau neturėtų būti naudojami ilgiau nei reikia, kadangi jie sukelia odos plonėjimą.
Jei šeimininkas kreipiasi laiku, t. y. tą pačią ar kitą dieną šio, aukščiau minėto, gydymo pakanka, ir pažeidimas pažabojamas paprastai per 5–7 dienas.
Žinoma, tai priklauso nuo šeimininkų atliktų „namų darbų“ (namie atliekamo žaizdos apdorojimo) bei augintinio priežiūros nuo pakartotinio pažeistos vietos traumavimo.
O jei kreipiamasi uždelsus, tuomet tenka imtis ne tik vietinio žaizdos apdorojimo, bet ir sistemiškai skirti antibiotikų bei kelioms dienoms kortikosteroidų. Tokiu atveju gydymas gali trukti nuo 10 dienų ir ilgiau (2 ar net 3 savaites), tai priklauso nuo daugelio faktorių.
Jei matote, kad augintiniui skauda ir jei nenaudojami sistemiškai kortikosteroidai, galima naudoti nesteroidinius nuo skausmo priešuždegiminius preparatus.
Gydymo sėkmė ir trukmė priklauso nuo to, ar augintiniui yra užkertamas kelias tolimesniam žaizdos traumavimui – kasymui ar laižymui. Todėl viso gydymo metu šeimininkas turi ne tik tinkamai apdoroti žaizdą, bet ir užtikrinti, kad augintinis bet kuriuo paros metu nepasiektų ir pakartotinai jos netraumuotų.
Tam yra naudojamos tam tikros apsauginės priemonės, tokios kaip Elžbietos apsauginės apykaklės, kurios segamos ant augintinio kaklo, arba naudojami namie pasigaminti apsauginiai marškinėliai.
Blogiausiu atveju pažeistą vietą galima bandažuoti tvarsčiais (bintu), tačiau tai šiek tiek lėtina odos gijimą, nes visi puikiai žinome, kaip gerai ir greitai oda gyja, ją laikant „atvirą“.
– Internete nuomonių apstu: vieni sako, kad šlapiuojančias egzemos žaizdas reikia valyti vandenilio peroksidu, kiti tikina, kad to jokiu būdu daryti negalima. Tad kaip yra iš tiesų? Kokiomis priemonėmis reikia ir kokiomis tikrai negalima valyti šlapiuotės žaizdų?
– Pirmiausia reikia visada pašalinti plaukus, po to žaizdą praplauti švelniu antiseptiniu tirpalu arba, jei nieko namie neturite, pradžioj tiks ir šiltas vanduo. Po to galima naudoti sausinančius žaizdą tirpalus, jie gali būti ne tik pramoniniai, bet ir augaliniai.
Ūmaus šlapiuojančio dermatito atveju, rekomenduoju žaizdas apdoroti nedirginančiu ir saugiu chlorheksidino 0,02–0,05 proc tirpalu, joduotu povidono ar kalio permanganato silpnu tirpalu. Tai puikiai veikiančios antiseptinės medžiagos.
DĖMESIO! Briliantinės žalumos, jodo, spirito ar vandenilio peroksido (tokioms žaizdoms nerekomenduojama pilti tiesiogiai, todėl, kad jos pažeidžia audinius ir dar labiau suerzina ir taip skaudančią odą. Aukščiau išvardytos medžiagos lėtina žaizdos gijimą ir pažeidžia žaizdos audinius, išplaudamos ar toksiškai veikdamos naujas ląsteles. Kalbant apie vandenilio peroksidą, jį galima naudoti tik praskiedus.
Gyvūnas gali labai jautriai sureaguoti į šias dirginančias medžiagas ir po to taps labai sunku jam atlikti kasdienes žaizdos apdorojimo procedūras, mat pirmą kartą išsigandęs gyvūnas, vėliau šių procedūrų gali bijoti ar stipriai joms priešintis.
Taip pat nerekomenduojama:
- dezinfekuoti žaizdų įvairiais antiseptiniais milteliais;
- valyti žaizdų vata, nes žaizdoje gali likti vatos plaušelių ir ji lėčiau gis;
- berti į žaizdą miltų, druskos, kt.
- žaizdai gyjant (jeigu nebėra infekcijos), jos nevalia labai dažnai tvarstyti, plauti įvairiais tirpalais.
– Kokias klaidas, kaip parodė jūsų praktika, gali padaryti šuns šeimininkai gydydami šią ligą?
– Vienos dažniausių šeimininkų klaidų yra šios: 1) kreipiasi į vet. gydytoją po 3–5 dienų po pažeidimo, nes laiku nepastebėjo; 2) arba nesiėmė jokių žaizdos apdorojimo veiksmų ir neieškojo informacijos, kaip tai atlikti teisingai, nes manė, jog išsilaižys, todėl kreipėsi į vet. gydytoją po 3–7 dienų.
– Kiek dažnai pasitaiko gyvūnų, sergančių šia liga? Kokie buvo sunkiausi atvejai?
– Mano praktikoje tai vienas iš dažniausiai, šiltuoju ir drėgnuoju metų sezonu pasitaikančių odos susirgimų. Esu mačiusi labai rūpestingų šeimininkų, kurie kreipiasi laiku, taip pat ir tokių, kurie patys savo augintiniui puikiai suteikia pirmąją pagalbą namie.
Aišku, teko matyt ir tokių šunelių, kuriems ne taip pasisekė, tačiau suteikus veterinarinę pagalbą, viskas baigėsi gerai. Žinoma, pasitaiko ir retų atvejų, kai dėl gyvūno agresijos yra tekę šias procedūras atlikti taikant sedaciją arba narkozę.
– Ką reikėtų daryti šuns šeimininkams, kad ši liga daugiau nepasikartotų?
– Rekomenduoju profilaktiškai naudoti priešparazitines/repelentines priemones.
Reguliariai kirpti ir maudyti savo augintinį. O po maudymo namie ar maudynių lauke užtikrinti, kad ausys būtų išvalytos ir išsausintos, o kailis būtu gerai išsausintas.
Jei augintinis turi problemų su paraanalinėm liaukom, profilaktiškai jas išvalyti.
