„Užauginau žalčius nuo sprindžio dydžio – o dabar kai kurie jų sveria ir 10 kilogramų, – sako Virginija ir pasakoja istoriją, kaip žalčiai apskritai atsirado jos namuose. – Mano įkvėpėju tapo biologijos mokytojas iš Raguvos Antanas Slučka, – savo laiku jis augino labai daug egzotinių roplių. Iš jo maždaug prieš dešimtmetį ir įsigijome pirmąjį žaltį, kuris šiandien yra apie 3 m ilgio. Vėliau namuose atsirado ir dar trys – paskutinį gavome dovanų“, – pasakoja moteris.
Užauginau žalčius nuo sprindžio dydžio – o dabar kai kurie jų sveria ir 10 kilogramų, – sako Virginija.
Šiems žalčiams reikalingas šiltesnis klimatas, Lietuvos sąlygomis jie neišgyventų, todėl ropliai su malonumu šildosi terariume ar mėgaujasi saulės spinduliais. „Tai vadinamieji laipiojantys žalčiai – jie mėgsta karstytis medžiuose, įlįsti į olas, laisvėje maitinasi paukščiais, paukščių kiaušiniais, graužikais, o mes šeriame pelėmis“, – apie gyvūnų dienotvarkę pasakoja Virginija.
– Nedažnai žmonės nusprendžia auginti roplius. Kaip su gyvūnais prasidėjo jūsų pažintis?
– Man gyvūnai patiko jau nuo pirmųjų dienų – visą laiką nuo pat vaikystės namai buvo pilni augintinių. Kai aš paaugau, vis parsitempdavau namo tai šunį, tai katę, žiurkėnus, paukščiukus, esu auginusi ir vorus. Mano mama paniškai bijojo roplių, todėl net ir labai norėdama auginti jų negalėjau. Tačiau ropliai man patiko – atrodė itin paslaptingi. Patį pirmą žaltį, galima sakyti, aš atėmiau. Nuvažiavome maudytis prie tvenkinio – o ten vaikinai merginas gąsdino atsivežtiniais vietiniais žalčiais. Vienas jų tą žaltį man užmetė ant kaklo, tačiau aš nesutrikau – padėkojau, kad padovanojo ir nusinešiau. Tą žaltį aš auginau kurį laiką, tačiau jis pabėgo ir tuomet apsigyveno kaime, sode.
Vėliau svajojau ir apie pitoną. Tačiau nuvažiavusi pas Antaną Slučką pamačiau, kaip atrodė jo ranka po pitono įkandimo – pamėlynavusi, aprišta. Ir nors jis pasakojo, kad nelaimė nutiko per jo paties neapdairumą, minties laikyti pitoną nusprendžiau atsisakyti. Pitonai didesni nei žalčiai, vietos jiems taip pat reikia daugiau. Tad tuomet parsivežėme porą žalčių, kurie gyvena pas mus jau beveik 10 metų. Kiek žinau, nelaisvėje žalčiai išgyvena apie 15-20 metų. Laisvėje – trumpiau, kadangi gali pagauti plėšrūnai. Štai vasarą išnešėme žalčius į lauką, o nuo šalia esančio gandralizdžio iškart pamatėme gandrą, sukantį ratus apie žalčius. Turbūt pasitaikius galimybei paukštis būtų nusinešęs roplius. Gandrai, beje, vieni didžiausių plėšrūnų Lietuvoje, nors daugeliui taip neatrodo – šie paukščiai užkapoja ir mažus kiškučius, ir stirniukus.
Turime dar ir vadinamąjį kukurūzinį žaltį. Jie laikomi taikiais, nekanda, todėl dažnai rekomenduojami pradedantiesiems augintojams. Man jis labai gražus (šypsosi). Visi mūsų žalčiai turi vardus – didžiausias vadinamas Gochanu, antras – Vedžita, trečias jau turėjo vardą, kuris toks ir liko – Kostia, o paskutinis, ketvirtasis – Persikas.
– Pasakojate, kad mama bijojo roplių, o kaip kiti šeimos nariai? Ar pritaria jūsų pomėgiui?
– Dukra kiek prisibijo žalčių, ko nepasakyčiau apie sūnų, o mano vyras taip pat veterinarijos gydytojas, tad jam žalčiai patinka ir yra priimtini, nors jis daugiausia prižiūri mūsų raudonausius vėžlius. Žalčiai neturi nuodų, pakenkti žmogui negali, nebent jeigu bus labai alkani – tada gali sureaguoti ir įkasti. Tačiau mums taip niekada nėra nutikę.
– Ar sunku roplius prižiūrėti?
– Prižiūrėti žalčius labai lengva, – jie visiškai nereiklūs. Maitinasi ir tuštinasi kas 7-10 dienų, o kol neišsituština, jų šerti nereikia, nes jie nieko ir nevalgytų. Žalčiams visada reikia palikti vandens, reikalingas apšvietimas, atitinkama temperatūra ir šiluma. Noriu pabrėžti vieną svarbų dalyką apie šių žalčių priežiūrą: šie žalčiai laipiojantys ir augdami natūraliomis sąlygomis, minta paukščiukais, jų kiaušiniais, įvairiais graužikais.
Tačiau jeigu pradėsite šiuos roplius dažnai šerti žaliais kiaušiniais, jie gali greitai nugaišti. Taip yra dėl to, kad gamtoje ropliai labai retai kada gauna šviežių kiaušinių, nes paukščiai peri, todėl kiaušiniuose būna užsimezgęs gemalas. Visiškai šviežiuose kiaušiniuose yra baltymo avidino, dėl kurio roplys nebegali įsisavinti vitamino H, todėl pradeda liesėti ir nugaišta. Mano patarimas toks – nepersistenkite ir verčiau neduokite žalių kiaušinių savo ropliams.
Roplius laisvai galima palikti savaitei ir net dviem vienus, tačiau vėliau jiems prireiks žmogaus priežiūros. Nešerti galima ir mėnesį laiko – kartais jie natūraliai neėda prieš nėrimąsi (neriasi kartą per du mėnesius), poravimosi sezoną. Jų ir medžiagų apykaita lėta.
– Ar ropliai dažnai serga?
– Roplių laikoma kur kas mažiau nei populiariausių Lietuvoje augintinių kačių ir šunų, taip pat jie rečiau serga. Jeigu jau suserga, požymius pastebėti iš karto yra gana sunku, ne taip, kaip tarkime, šuns, kurio prastą sveikatos būklę išduoda tam tikri požymiai. Labai dažnai liga pastebima tada, kai būna jau visai blogai. Turiu pastebėti, kad beveik visos ligos susijusios su prastomis roplių laikymo sąlygomis, pavyzdžiui, terariumas per drėgnas ar per sausas, trūksta UV spindulių, vitaminų. Visur reikia balanso, kitu atveju ropliai suserga ir žvynu puviniu, ir grybeliu. Vėžliams gali prasidėto kiauto deformacija, jeigu negauna ultravioletinių saulės spindulių, tačiau tokie dalykai pasimato ne iš karto.
– Ar žalčiams reikia kontakto su šeimininku?
– Jeigu mes su jais neužsiimtumėme, neimtume į rankas, jie būtų kaip laukiniai. Kiekvienas žaltys turi savo charakterį, pavyzdžiui, pats pirmasis ir seniausias yra jaukesnis palyginti su kitais. Jam patinka gulėti ant rankų, įlįsti į rankovę, kai liečia šiltos rankos, o kitas jau bėga slėptis, slysta nuo rankų. Kas mus pažįsta, visiškai nenustemba, kad įsigijome dar vieną (juokiasi).
Jeigu mes su jais neužsiimtumėme, neimtume į rankas, jie būtų kaip laukiniai. Kiekvienas žaltys turi savo charakterį, pavyzdžiui, pats pirmasis ir seniausias yra jaukesnis palyginti su kitais.
– Be žalčių jūsų namuose netrūksta ir kitų gyvūnų...
– Taip, auginame du raudonausius vėžlius, du šunis, katiną. Vėžliams jau net 20 metų, tiesa, jų prekyba dabar Lietuvoje uždrausta. Kol maži šie vėžliukai visiems patinka, tačiau dažnas nepamąsto, kad jie užaugs dideli, tad prireiks didelio akvariumo, filtravimo sistemos ir nemažai rūpesčio bei laiko. Baisiausia, kad žmonės šiuos raudonausius vėžlius, kurie dabar vadinami invazine rūšimi, paleidžia į gamtą – jie prisitaiko prie mūsų gyvenimo sąlygų ir gali išstumti lietuviškus balinius vėžlius, kurie sparčiai nyksta. Šių raudonausių vėžlių priežiūra nėra išskirtinė – jie atsparūs ligoms, šeriami kas antrą trečią dieną, minta specialiu pašaru, žuvimi, jautiena, neriebia kiauliena.
Likusieji gyvūnai gyvena pas mus taip pat ne vienerius metus. Taksei Džiulei jau 15 metų. Prisimenu, kaip ją palikome pas tėvus mėnesiui, nes patys išvykome atostogauti – o ji buvo labai rami ir nemokėjo loti. Pabuvusi pas tėvus kartu su vokiečių aviganiu, ji lojo nesustodama (juokiasi), netgi gamtinius reikalus išmoko atlikti kaip patinai. Jorkšyro terjerė Pupa pas mus atkeliavo iš trečių šeimininkų, o su mumis gyvena jau devynerius metus, jauniausiajam augintiniui – katinui Ramziui – dveji metai ir jis visiškai neturi jokio baimės jausmo. Užtat mes baiminamės jį išleisti į lauką, kadangi jis mielai draugauja su kitais šunimis, kurie gali nebūtinai susižavėti tokia draugyste.
Paklausta, kuo ropliai labiausiai domina, Virginija sako, kad ropliai ją traukia ir žavi savo paslaptingumu: „Jie yra kitokie. Kažkur skaičiau, kad gyvatės yra tobulos. Jos kaip išsivystė evoliucijos eigoje, tokios ir liko. Ir tai mane labiausiai žavi“, – sako Virginija, neatmetanti minties ateityje laikyti ir daugiau žalčių.
