Kilmė/paskirtis
„Kaip sufleruoja pavadinimas, malamutų kilmės šalis yra Aliaskos valstija. Tai kinkomieji rogių šunys, skirti kroviniams pervežti ar žmonėms transportuoti. Dažnas klausimas, kuo malamutai skiriasi nuo kitų šiaurinių veislių, pavyzdžiui, Sibiro haskių. Stambūs, tvirti Aliaskos malamutai skirti tempti krovinius ilgas distancijas. Jie ištvermingi, kantrūs, bet nėra greiti. Tuo metu haskiai dinamiškesni, tinka trumpesnėms, greitoms distancijoms.“
TAIP PAT SKAITYKITE: Penkių haskių šeimininkas A.Vaitkus: „Haskis negulės prie židinio ar būdos. Tai šuo aktyviems žmonėms“
Charakteris
„Kaip ir visi šiauriniai šunys, malamutai gana sudėtingo charakterio. Negaliu sakyti, kad jie labai paklusnūs. Komandų klauso, bet tik tiek, kiek nori. Tokį šunį sudėtinga paleisti nuo pavadžio. Gerai dresuotas jis paklus ir ateis, bet tikėtina, kad pamatęs kitą gyvūną, šunį, žvėrį norės nusivyti paskui. Kai malamutus užburia tam tikras kvapas, jie gali bėgti neatsisukdami atgal ir paskui sunkiai surasti pamestą vietą.
Malamutai neišsirenka vieno šeimininko, tai visos šeimos šunys. Jie myli vaikus, bet, kaip ir su bet kuria didele veisle, vienų su vaikais palikti nereiktų. Vien dėl savo gabaritų vaiką gali užgauti.
Tai visiškai nesargūs šunys, jiems patinka dauguma žmonių, todėl visuomet bijome, kad tokio šuns nepavogtų iš kiemo ar palikto šalia parduotuvės.
Kaip sutars su kitais gyvūnais, priklauso nuo kiekvieno individo: vieni sutaria geriau, kiti blogiau, bet bendrai kalbant, tai – dominuojanti veislė. Kadangi jie kinkinių šunys, o kinkinys iš esmės gauja, namie taip pat gali gyventi ne vienas šuo. Jei šunys išsiaiškina tarpusavyje, susidėsto hierarchija, tada nekyla nesklandumų, bet žmogus čia turi būti lyderis.
Patinai sugyvena sunkiau, gali ir visiškai nesugyventi, kalės – lengviau. Skirtingų lyčių atstovai dažniausiai gyvena be problemų. Tiesa, mūsų kalytė Troja labai tolerantiška mažesniems šunimis, net tiems, kurie jai segasi į kailį. Juos tiesiog ignoruoja, nusuka galvą. Bet yra tokių malamutų, kurie papurtys kitą šunį.
Kalbant apie kates ir kitus gyvūnus, malamutas gali gyventi kartu, bet reikia būti labai atsargiems, nes nežinai, kada šuo sugalvos tą gyvūną panaudoti kaip žaislą. Tai didelis šuo, be to, veislė primityvi, senais laikais jie būdavo tiesiog paleidžiami susimedžioti maisto patys, taigi instinktai išlikę.
Bendraudamas su kitais šunimis, malamutas aiškiai nori dominuoti. Noras dominuoti kartais pasireiškia santykyje su žmogumi, nors įprastai su žmonėmis jie draugiški. Tai tvirto charakterio šuo, norint jį suvaldyti reikia atsakomybės ir stipraus charakterio.
Dažnai tai nuotaikos šuo. Jis gali būti labai žaismingas, kviesti žaisti kitus, bet gali būti susikaupęs, santūrus ir rimtas.“
Dresūra. Ypatingos savybės
„Kaip ir kiekvienam šuniui, malamutui būtina dresūra. Jie turi išmokti bendro paklusnumo ir žinoti namų taisykles. Dirbant su malamutais svarbu atrasti, kaip juos pradžiuginti, sudominti dresūra. Šie šunys ne iš kantriųjų, bet jeigu pavyksta sudominti skanukais ar žaislais, norėdami to daikto jie padarys viską: išvardins visas komandas, kurių reikia ir kurių nereikia.
Vasarą būtina laiku iššukuoti, kad nešustų oda, iškirpti ir iššukuoti sąvėlas.
Aliaskos malamutas nėra tarnybinis, paklusti gimęs šuo, todėl su juo reikia daugiau kantrybės. Yra malamutų, dirbančių kaniterapijoje, bet šiam darbui jie turi nedidelį trūkumą – balsą. Jie ne tiek loja, kiek staugia, ūbauja, kalba, o kaniterapijai reikalingas tylus šuo. Reiktų išmokyti, kada galima ir kada negalima rodyti balso, o tai padaryti įmanoma.
Balsu pasireiškia ir žmogaus tikrinimas, dominavimas: šie šunys atsikalbinėja, bamba, stūgauja. Tarkime, dėl kažkokios priežasties nori išvaryti šunį iš patalpos. Jie gali įsispirti kojomis, staugti, ūbauti, leisti visokius garsus, atsikalbinėti. Tokiu atveju vis tiek reikia įrodyti savo tiesą. Tik jokiu būdu ne fizine bausme, o paimti už antkaklio ir nuvesti šunį - tai normalu. Tik nereikia nusileisti ir žaisti žaidimų.“
Priežiūra
„Veislės standartas prašo, kad malamutai parodose būtų pateikiami natūraliu plauku. Tai reiškia, kad jis nėra formuojamas. Jeigu viskas gerai, malamutai šeriasi kas pusę metų. Numeta visą povilnę ir vasaros sezonui lieka tik ilgesnis šiurkštesnis plaukas.
Šukuoti kartas nuo karto reikia, ypač šeriantis. Vasarą būtina laiku iššukuoti, kad nešustų oda, iškirpti ir iššukuoti sąvėlas. Šių šunų kailio struktūra tokia, kad net įlindus į balą ir išsivoliojus purve, kailis išdžiūsta, ir purvas iškrenta pats. Jų nereikia dažnai maudyti.
Dauguma šiaurinių šunų atsargūs su vandeniu, lenda tik pabraidyti. Bet kai kurie malamutai mėgsta maudytis ir yra puikūs plaukikai.“
Sveikata
„Tai primityvi, daug metų nekitusi, todėl sąlyginai sveika veislė. Kaip ir daugumai didelių veislių šunų, jiems dažniau pasitaiko klubo sąnario displazija. Dėl šios ligos šunys tiriami ir veisiami tik šio susirgimo neturintys arba turintys lengvą laipsnį.
Kadangi tai dideli šunys, dažnai senatvėje būna problemų su sąnariais. Pasitaiko ir dermatologinių, ir onkologinių susirgimų, bet tai ganėtinai sveika veislė. Kaip ir daugelio didelių veislių šunų, jų gyvenimo trukmė 10–12 metų. Mūsų Troja dar jaučiasi puikiai, jokių didelių problemų neturi. Žinoma, yra lėtesnė, ramesnė, reikia mažiau pasivaikščiojimų, bet tokio amžiaus malamutų Lietuvoje šiuo metu nėra nė dešimties.“
Gyvenimo sąlygos
Vasarą jiems turi būti sudarytas pavėsis, o pasivaikščiojimai perkelti į ankstesnį rytą ar vėlesnį vakarą.
„Idealu, kai šuo turi pasirinkimą būti lauke ar viduje, nes kartais kambaryje jiems per karšta. Tačiau būnant vien voljere jiems trūksta kontakto su žmogumi. Būtų gerai įrengti voljerą, bet įsileisti ir į vidų arba apgyvendinti vėsesnėje patalpoje. Jiems ideali temperatūra žema, tačiau karštį pakelia ir vasarą nealpsta. Pirmiausia, prieš vasarą jie nusišeria, be to, dauguma išmoksta kažkokiu būdu atsivėsinti: vieni mėgsta maudytis, kiti laimingi ledo gavę, kiti rausia duobes. Vasarą jiems turi būti sudarytas pavėsis, o pasivaikščiojimai perkelti į ankstesnį rytą ar vėlesnį vakarą.
Gyventi bute jiems sudėtinga, bet jei reikia rinktis, ar šuo nevedžiojamas gyvens voljere, ar bute, geriau bute, bet su sportišką gyvenimo būdą mėgstančiu žmogumi. Žinoma, butui tai labai didelis šuo. Priklauso nuo dresūros, namų taisyklių, bet jie gali ir vagiliauti. Todėl reikia dresūros.“
Kam labiausiai tinka/netinka
„Malamuto šeimininkas turi būti fiziškai stiprus žmogus. Idealu, jei tai nebus pirmas šuo gyvenime. Tai nėra lengva veislė kiekvienam. Jiems reikia aktyvaus gyvenimo būdo, galimybės aktyviai judėti, bėgioti, turėti galimybę išvažiuoti į sodybą ar gamtą. Idealu, jei šuo naudojamas pagal paskirtį, tai yra, kinkinių sportui (tiek žiemą su rogėmis, tiek vasarą su triračiais).
Dviračiui ir bėgimui tempiant malamutai šiek tiek per lėti, bet turime puikių malamuto ir jo šeimininko duetų, dalyvaujančių ir Lietuvos, ir užsienio varžybose. Iš esmės jiems tinka bet koks sportas, svarbu judėti. Jiems reikia bent poros valandų dinamikos per dieną: vaikščiojimo, bėgimo. Malamutai gana maloniai jaučiasi ir drybsodami ant sofos, bet tai nėra jų natūrali prigimtis.
Aišku, sportui privaloma ruoštis, negalvoti, kad išsitraukiau šunį iš voljero, ir jis temps. Tai vėlyvos brandos šuo, dėl to su jaunu šuniuku iki 1,5–2 metų reikia sportuoti labai atsargiai.
Negalima sakyti, kad šie šunys netinka senjorams, bet jie turi būti fiziškai stiprūs ir judrūs, nes tai stiprus ir ganėtinai užsispyręs šuo. Net minčių neturėtų kilti tokį šunį pirkti vaikams.
Domintis malamutais dažniausiai klausiama, ar jie triukšmingi. Taip. Jie staugia, loja ir palikti voljere tikrai kauks. Neišsikrovęs ir neįpratintas malamutas kauks ir bute. Fiziškai gerai išsikrovęs šuo to neturėtų daryti, bet reikia sudaryti tam sąlygas. Gyvūnas turi gerai ir ramiai jaustis.
Kitas dažnas klausimas, ar jie tikrai labai rausia duobes. Taip, tikrai. Vienas dalykas, kasti sniegą jiems normalu ir įprasta ieškant pašaro ar formuojant guolį. Vasarą jie tokiu būdu vėsinasi: išsikasa duobę ir joje purvini iki ausų guli. Kitas dalykas – įvairūs kvapai. Jei yra kurmių, mėgsta juos gaudyti (dažnai – nesėkmingai). Reikia būti atsargiems ir su kaimynų vištomis ar kitais gyvūnais. Jei labai norės, malamutas gali ir išsikasti, ir per tvorą perlipti. Žinoma, kiekvienas šuo kitoks. Be to, jei auga pas atsakingus šeimininkus, bus ir pavedžiotas ir pašertas dažniausiai nieko neniokos.
Bet kuriuo atveju, kaip ir bet kurį šunį, malamutą reikia vedžioti ne tik dėl judėjimo, bet ir dėl socializacijos, nesvarbu, kokio ploto teritorija būtų. Kad šuo matytų kitus dirgiklius, kitus gyvūnus, kad kitas šuo jam nebūtų stebuklas.
Be to, prieš įsigyjant šunį privaloma labai gerai įvertinti savo gyvenimo būdą, numatyti būsimus pagausėjimus, kitus gyvūnus, reikia jausti atsakomybę.“
Ramūnas Žilionis, „Digitouch!“ kūrybos direktorius, 1,5 metų Aliaskos šeimininkas
„Su Aliaska draugaujame beveik pusę metų. Priglaudžiau ją, kai ieškojo naujų namų. Jos pirmieji šeimininkai nuomojosi butą ir įsigijo tokį šunį – tai nesuderinami dalykai.
Tai nėra tas šuo, kurį visą laiką apsikabinęs gulėsi.
Turime pagyvenusį auksaspalvį retriverį, todėl ieškojome aktyvesnės veislės, kad mūsų senolei būtų linksmiau. Gyvename prie miško, norėjome, kad aktyvus šuo ir mus ištemptų į gamtą. Pradėjau bėgioju kanikrosą, tad bent kartą per savaitę su Aliaska išbėgam ilgesniam atstumui. Bet ji ilgai nebėga, po 2–3 kilometrų jau ima nukreipinėti dėmesį.
Jei tik susikaupia per daug energijos, šuo nukreipia ją ne ten, kur norėtum. Veiklos trūkumas pasireiškia kieme sugraužtu medžiu ar apdraskytomis durimis. Tuomet iš karto imi šunį, kabiniesi bėgti kartu arba bent jau pavaikščioti po mišką.
Iš pradžių Aliaska ieškojo mūsų šeimoje vietos: pastatė retriverį į vietą, bandė pastatyti ir mus, bet nelabai pavyko. Ji – kovotoja. Paprastai visada būna su mumis, bet kai išvažiuojame į darbą, uždarome voljere, iš kurio ji labai atkakliai nori išlipti. Visus kampus užtaisom, bet vis tiek prasigraužia ar išlipa. Tokio didelio atkaklumo nesitikėjome. Jei šitas šuo kažką sugalvojo, tarkim, kad čia turi būti duobė, ten ir bus duobė. Gali ją užkasti, gali bartis, bet tik nueisi, ir vėl ten bus duobė. Reikia susitaikysi, kad kai kurie dalykai nebus pagal tave ir duoti jam laisvės, tik aiškiai nustatyti tam tikras taisykles.
Jei šitas šuo kažką sugalvojo, tarkim, kad čia turi būti duobė, ten ir bus duobė. Gali ją užkasti, gali bartis, bet tik nueisi, ir vėl ten bus duobė.
Retriveris ir malamutas visiškai kitos pasaulėžiūros šunys. Galvojau, kad jie bus skirtingi, bet jų net bazinis supratimas skiriasi. Auksaspalvis retriveris visą laiką prie šeimininko, reaguoja į jį. Jei pakeli balsą, labai nuliūsta, o malamutas gaujos šuo, jam reikia griežtos rankos. Pakeli balsą, supranta, kad čia mano vadas, tada laimingas seka.
Kai Aliaska atsikraustė pas mus, visiškai nelojo, tik staugdavo. Kitas šuo dabar išmokė ir paloti, bet vis tiek ji kitokia. Jei prie tvoros prieina žmogus, retriveris loja, o malamutas pribėga, atsisėda ir žiūri, stebi situaciją. Bet kai jau nuspręs, kad reikia veikti – veiks.
Ji nesargi, prisileidžia visus žmones, bet vėlgi: auksaspalvį gali glostyti visą dieną, o malamutas kaip katinas: ateina, susirenka šilumą, parodo dėmesį, apsisuka ir nueina. Po poros valandų vėl dešimčiai minučių ateina. Tai nėra tas šuo, kurį visą laiką apsikabinęs gulėsi.
Malamutas – šuo, kuris neleis jums nuobodžiauti: eisit pasivaikščioti, gausit meilumo, jis gražiai padainuos, parodys įvairių veido išraiškų. Aliaska visavertis mūsų šeimos narys, ir tikrai dėl nieko nesigailim.“
